Šiuo laikotarpių kiekvieną dieną iš vyriausybės girdime tik geras naujienas. Ne tik, kad naujų mokesčių ir jų padidinimų nebus artimiausius metų metus, ar kovos su šešėliu, bet įvairūs mokesčiai bus sumažinti, jų mokėjimą verslininkams bus galima atidėti ir t.t. Dar daugiau vyriausybė ruošia keleto milijardų eurų pinigų maišą, kurį planuoja tiesiog taip išdalinti įvairiausioms subsidijoms gyventojams ir verslininkams. Panašu, kad šv. Kalėdos atėjo dviems mėnesiais anksčiau nei galėjom tikėtis.
Kurio politiko galva šnekėtų vakare per mano mėgstamą Panoramą, visi siūlo tik puikius dalykus. Ar tai fiksuotą 24 centų už kilovatvalandę elektros kainą, ar tai kelis kartus mažesnę dujų kainą, ar šildymo kompensacijas beveik visiems. Energetikos ministras D. Kreivys išvis pareiškė, kad “kainos neturi erzinti žmonių” ir vyriausybė tuo pasirūpins. Po tokių žodžių manau reikėtų pagalvoti apie paminklą jam. Kas dar nuostabesnio galėtų būti pasakyta ministro. Ypač šiuo laiku, kada pagal infliaciją esame vieni pirmųjų ES.
Šalies gyvenimo naujienos primena tarsi raudų maratoną. Verslininkų asociacijos viena po kito pasakoja, kaip viskas yra blogai ir valstybė turi kompensuoti jų patiriamus nuostolius arba jie bankrutuos. Nuo vištų augintojų iki manikiūro darytojų, visi gąsdiną vyriausybę, kad kels kainas. O jūs, politikai, jau galvokit kaip žmonės su nesutvarkytais nagais ir alkani įvertins jus už tai. Suprantama, baisu politikams, todėl skuba ruošti kompensacijų maišus.
Suprantama, šalis išgyvena sunkų periodą, kuris ne mūsų buvo sukurtas (pandemija, karas, ekonominiai svyravimai, energetikos sutrikdymas ir t.t.), todėl vyriausybė turi aktyviai reaguoti į tai padedant sunkiau besiverčiantiems žmonėms ar palaikydama šalies ūkio tvarumą. Ir suprantama skolinimasis yra vienintelis variantas esamoje situacijoje, kai šalis recesijoje gali atsidurti dar iki Naujųjų Metų. Tačiau svarbiausias klausimas ar esamoje krizinėje situacijoje išdalindami didžiausias savo istorijoje pinigų maišus mes kažką gero sukursime valstybei? O gal tiesiog išmesime šiuo pinigus pravalgymui ir tolesniam infliacijos putimui. Be to, sparčiai kylant šalies skolinimosi kainai, tai greičiausiai yra viena iš paskutinių galimybių (artimu ir vidutiniu laikotarpiais) imtis reikalingos valstybės transformacijos nesiimant labai skaudžių priemonių.
Tai transformaciją į visuomenę, kuri vystosi darnoje su aplinka. Tai yra ir klimato neutralumas ir nulinė tarša ir bioįvairovės išsaugojimas ir t.t. Tai svarbu padaryti ne kokio tai amžiau pabaigoje, o dabar, nes amžiaus pabaigoje, nes jau tiesiog neturėsime kur gyventi. Kiekviena Jungtinių Tautų ataskaita vis aiškiau mus pateikia koks pragaras mūsų laukia, o vis dažnėjantys natūralių kataklizmų vaizdai iš visų pasaulio kampelių puikiai tai iliustruoja. Apie šią transformaciją ne kartą kalbėjo tiek mūsų Prezidentas, tiek vyriausybė, tiek bene visi Lietuvos svarbiausi politikai, bet kaip ateina diena kažką daryti, svarbiausias užsiėmimas pasidaro mūsų vardų paskolintų pinigų dalinimo populizmu ramstyti savo reitingus. Taip mes vis prarandame ir prarandame savo galimybes.
Transformacijos vilkinimo žalą mes kaip niekad gerai galime matyti ir mūsų šiandienos ekonomikai. Pvz., tik 4 tūkst. iš 35 tūkst. renovuotinų daugiabučių yra atnaujinti. Todėl savo brangią energiją ir pasiskolintus pinigus (šildymo subsidijoms) tiesiogiai išleidžiame šildyti orą lauke. O mūsų pinigai skirti brangiai energijai importuoti jau daug anksčiau galėjo būti skirti plėtoti atsinaujinančią energetiką. Šiuo metu Lietuva gamina tik 21% savo suvartojamos elektros iš atsinaujinančių šaltinių visą kitą importuoja (arba kaip elektrą arba iškastinį kurą deginimui). Ką Lietuva darė per visus tuos 13 metų nuo Ignalinos atominės uždarymo (kai neteko savo elektros generavimo) sunku suprasti.
Su energija šildymui kiek geriau. Lietuva apsirūpina apie pusę jos iš atsinaujinančių šaltinių. Tačiau vėlgi kyla daug klausimų. Kodėl Vilnius, didžiausias šilumos energijos naudotojas, iki šiol vis dar neturi biokuru kūrenamos jėgainės. Planuojama, kad dar sekantį šildymo sezoną jau visu pajėgumu veiks Vilniaus kogeneracinė jėgainė, kuri turėtų padengti apie 40 proc. Vilniaus šilumos poreikio. Gerai, o kas padegs tą likusį kiekį? Vėlgi smagiai kvėpuosim iš prakaituosim mazuto dūmus, kaip siūlė aplinkos ministras S. Gentvilas. Lietuvoje kasmet oro užterštumas nusineša beveik 3 tūkst. žmonių ir tai yra vienas iš didžiausių mirtingumas tarp ES šalių. Taigi mes prarandame ne tik savo galimybes, pinigus, bet ir gyvybes dėl politikų, kurie niekaip nesugeba padaryti pokyčių.
Suprantama tie pokyčiai yra ne tik energetikoje. Viena verkiant reikalinga reforma yra valstybės tarnyboje, nes be efektyvios valstybės tarnybos nebus jokios valstybės transformacijos. Daugiau dešimtmetį jai buvo taikoma stagnavimo ir diržų veržimosi medicina. Šiandien valdantys politikai gaminę šiuos vaistus, turbūt kaip niekad gerai suvokia koks “puikus” rezultatas pasiektas, kai valstybei reikia dorotis su daugeliu krizių vienu metu. Nėra nei žmonių nei motyvacijos. Tiesa vyriausybė iš stenėjo šiokią tokią reformą, pakelian institucijų vadovų atlyginimus, nuimant atlyginimų ribas, panaikinant privilegijas už sukauptą stažą. Bet realiai neskiriant jokių pinigų pakeisti padėti valstybės tarnyboje. Seimo biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas M. Majauskas teigia, kad 2023 m. biudžete geriausių atveju gali būti numatytas net 10% (esant 23% infliacijai) darbo užmokesčio padidėjimas valstybės tarnautojams kitiems metams keičiant bazinius dydžius iki lygio buvusio prieš 2008 m. krizę. Ir tai turėtų pasak jo skatinti pokyčius valstybės tarnyboje. Turbūt aišku į kurią pusę.
Kaip ten bebūtų, skubių problemų valstybėje turime daug, bet kaip visuomet pagrindinė yra taisyti politikų reitingus. Pinigų dalinimas visiems neatsižvelgiant į gyventojų materialinę situacija, tiek verslams, nevertinant kiek jie svarbūs valstybės transformacijai, ar kiek jie patys prisideda prie resursų taupymo ir transformacijos, yra labai populiarus, nes visi juk mėgsta Kalėdų dovanas. Tik Kalėdų seneliui dar bent reikia įrodyti, kad buvai geras visus metus, o mūsų politikams tai nėra svarbu. Gali vengti ir nemokėti mokesčių valstybei, užsiimti taršia veikla, ar išvis nieko nedaryti, vis tiek būsi apdovanotas. Taigi laikykimės, gerųjų politikų subsidijų cunamis ateina.
