Galėsite šį sąrašą vėliau ilginti, bet štai jums pradinis Lotynų Amerikos menu. Jo pagrindinis patiekalas isp. pollo frito, kuri sudaro kepta vištiena, ryžiai arba bulvės fri, salotos ir pupelės. Kartais dar pridedamas keptas bananas. Šį patiekalą rasite didžiojoje daugumoje Lotynų Amerikos. Vištiena ir ryžiai užima didelę dalį vietos raciono.
Jeigu atsidūrėte Urugvajuje, Argentinoje, Paragvajuje ar pietų Brazilijoje, ieškokite isp. asado (arba port. churrasco Brazilijoje). Tai yra pjausnys ar panašios formos mėsa kepta ant grotelių, patiekiama su salotomis, duona ir raudonu vynu. Tiesa pasakius, šiose šalyse asado ilgai ieškoti nereikės, nes jis daromas kiekviename kieme, ypač savaitgaliais ar draugų, artimųjų susibūrimuose. Vegetarams ar veganams daug pasirinkimų nesuteikiama: arba valgyti mėsą, arba valgyti mėsą. Mėsos vartojimas taip gyliai įsišaknijęs į vietos kultūrą, kad vietos žmonėms labai sunku suprasti kitokį pasirinkimą.
Čilėje, Peru, Ekvadore ir Kolumbijos jūros ar vandenyno pakrantės regionuose rasite isp. ceviche. Jūs gausite žalios žuvies ar kokių kitų termiškai neapdorotų jūros gėrybių, kurios bus apipiltos citrinos sultimis ir pagardintos čili ar kitais pipirais. Taip pat galite rasti pridėtų supjaustytų svogūnų, druskos, kalendros. Kaip garnyras šiam patiekalui gali būti patiekiami batatai, salotos, kukurūzai, avokadai, avinžirniai, platanas. Kadangi patiekiamos termiškai neapdorotos jūros gėrybės, labai svarbu, kad jos būtų kuo šviežesnės ir švariai paruoštos, kitaip rizikuojate skrandžio infekcija. Apsidraudimui nuo kenksmingų mikrobų pridedama citrinų sulčių ir pipirų. Todėl neaštrios ceviche nerasite. Taigi jautriems skrandžiams šis patiekalas nėra tarp rekomenduojamu.
Jeigu keliaudami Lotynų Amerikoje prisiminę Lietuvą užsimanysite kibinų – jokių problemų. Čia jie vadinami isp. empanada. Argentinoje ir Čilėje šie patiekalai pateikiami besididžiuojant šiais unikaliais, vietinių manymu, tik tose šalyse randamais, valgiais. Empanada dažniausiai būna su įvairios rūšies mėsos įdaru. Bet gali būti ir su daržovėmis ar sūriu. O tešla arba kepama orkaitėje, arba aliejuje, dažniausiai iš kvietinių miltų. Kai kuriose šalyse galima rasti ir iš bulvių (šiuo atveju kepama tik aliejuje). „Lotyniškus kibinus“ galima rasti visoje Lotynų Amerikoje. Jie bus jūsų tikras išsigelbėjimas, kai kelionėje visai užspaus badas.
Vienas iš keistesnių dalykų Lotynų Amerikos racione – aliejuje keptos kiaulės odelės. Šis patiekalas vadinamas isp. chicharrón. Keptos kiaulės odelės gali būti patiekiamos kaip užkandis arba pilnas patiekalas kartu su garnyru. Tiesa, įvairiose šalyse egzistuoja skirtingos šio patiekalo modifikacijos. Pavyzdžiui, Peru, Kosta Rikoje ar Bolivijoje tai yra ne kiaulės odelės, o atskirai kepti kiaulės šonkauliukai su mėsa. Šis patiekalas taip pat gali būti pagamintas iš vištos, avies ar galvijų odos ar šonkaulių.
Jeigu užsimanysite dešrelių, klauskite, kur rasti isp. chorizo. Šiam patiekalui dažniausiai naudojama kiauliena, bet galite rasti ir jautienos ar įvairios maišytos mėsos. Jeigu nemėgstate aštrių patiekalų, Pietų Amerikos pietuose (Čilė, Argentina, Urugvajus) galite būti ramus, tačiau keliaudami į šiaurę, paklauskite, ar į jus sugundžiusią dešrelę nėra pridėta pipirų. Tiesiog paklauskite isp. „no es picante“? Argentinoje, Čilėje, Peru, Bolivijoje, Urugvajuje ir Paragvajuje labai populiarus patiekalas su dešrelėmis yra isp. choripán. Tai yra tas pats chorizo įdėtas į duoną (isp. pan) ir patiekiamas kaip sumuštinis. Kolumbijoje chorizo jums greičiausiai pateiks su isp. arepa. Tai yra iš kukurūzų miltų kepti blynai, kurie labai populiarūs Kolumbijoje, Venesueloje ir Panamoje. Kadangi šiose šalyse auginama daug kukurūzų veislių, tai ir arepa rasite skirtingų: saldesnių, puresnių ir t.t. Taip pat, šie kukurūzų blynai gali būti kepami su sūriu ar kitais ingredientais. Tai bus vienas iš pigiausių būdų šiose šalyse papildyti savo energijos atsargas.
Kitas patiekalas, kurį skirtingose formose rasite visoje Lotynų Amerikoje, yra isp. tamal. Jis kilęs Centrinės Amerikos teritorijose ir manoma, kad jau buvo žinomas net prieš 10 tūkst. metų. Tai yra paprasčiausios bananų arba kukurūzų gurguolės lapuose suvinioti ir garuose virti rupūs kukurūzų miltai su įdaru. Įdaras dažniausiai yra vištienos ar kiaulienos mėsa, bet gali būti ir sūris, vaisiai ar daržovės, čili pipirai. Lapas, šiuo atveju, tarnauja kaip įpakavimas ir indas. Praskleiskite jį, sukirskite vidų ir išmeskite įpakavimą. Ekologiškiau nebūna.
Turbūt populiaresnio patiekalo nei isp. tacos Meksikoje nerasite. Tai iš kukurūzų ar kviečių miltų padarytos nedidelės tortilijos su ant jų viršaus padėtu įdarų. Įdarą gali sudaryti įvairios rūšies mėsa, ar įvairiausiais būdais pagamintas sūris. Jį gali papildyti čili pipirai, padažas, avokadas, gvakamolis, kalendra, svogūnai, pomidorai, salotos. Šis patiekalas paprastai valgomas be įrankių. Tortija panaudojama apglėbti įdarą, kuris turi nukeliauti tiesiai į burną. O jei kas ten nepateko, teks surankioti pirščiukais.
Dar keletas įdomybių. Jei jums patinka avokadai, tuo atžvilgiu jums turėtų patikti Čilė. Nors avokadai čia ne patys pigiausi kontinente, juos naudoja daug kur. Pavyzdžiui, avokadą rasite dešrainiuose, mėsainiuose, sumuštiniuose. Čilėje, kaip ir Urugvajuje, Argentinoje, Peru avokadai vadinami isp. palta. O jeigu norite kažko ypač saldaus, Argentinoje, Urugvajuje, Čilėje ieškokite isp. churro. Šios ilgos lazdelės yra tarsi sausainių ir spurgų mišinys. Dar labiau pasaldinamos į vidų įšvirkščiant karamelę. Tiesiog kalorijų bomba. Karamėlė yra labai mėgstama Lotynų Amerikoje, ypač Pietų Amerikos pietinėje dalyje. Argentinoje, Urugvajuje ji žinoma kaip isp. dulce de leche, o Čilėje kaip isp. manjar. O jeigu jus užkankino karštis, paieškokite ir paragaukite ledų, kurie vadinasi isp. granulado. Šie ledai bus pagaminti jums tiesiog prieš akis ištraukus ir sutarkavus ledo gabalo šoną. Gautą sniegą užpils uogienėmis ir kondensuotų pienu. Ir vualia − ledai. Nesvarbu, kad pagaminti keistai, bet gaivūs ir skanūs.
Skirtingai nuo Lietuvos, Lotynų Amerikoje daug maisto gaminama, parduodama ir valgoma tiesiog gatvėje. Turintiems jautrius skrandžius prisitaikyti prie šios kultūros gali būti nelengva, tačiau verta, nes visuomet pamatysite kažką naujo ir seilę varvinančio. Tokiose šalyse kaip Gvatemala ir Meksika, gatvės maistas ne tik pigus, bet ir labai įvairus.
