Šį žodžių junginį išgirdau praeitą trečiadienį įsijungus dviejų kandidatų į prezidentus debatus. E. Jakilaitis paklausė kandidatų: kokia priežastis turėjo įtaką tam, kad atsirado Astravo atominė elektrinė. I. Šimonytė atsakė – jei nebūtų buvę “odiozinio referendumo”, nebūtų atsiradusi ir Astravo atominė elektrinė. G. Nausėda jai pritarė.
Po šių debatų iškart pasijutau labai prastai. Pirma, nes sužinojau kad, būdamas pilietiškas ir išreikšdamas savo nuomonę 2012 m. referendume dėl naujos atominės elektrinės Lietuvoje, pasistačiau Astravo atominę elektrinę sau panosėje. O antra, gal net dar svarbesnė priežastis, kad nežinojau ką reiškia žodis “odiozinis”. Laimė Google kiek pataisė nuotaiką. Anot tarptautinių žodžių žodyno “odiozinis – nemalonus, nekenčiamas, nepageidaujamas, nepriimtinas, sukeliantis priešiškumą”. Nebesijaučiau toks baisus neišmanėlis.
Bet kaip sau atleisti už Astravo atominę elektrinę? Aš nežinojau. Ir turbūt nuo tos kaltės jausmo greičiausiai bučiau nušokęs nuo Žaliojo tilto, jei ne vėl mano geriausias draugas – Google, kuris man priminė, kas iš tiesų įvyko iki atsirandant Astravo atominei elektrinei.
Jeigu norite labai išsamiai prisiminti delfyje yra pateiktas puikus straipsnis: “Monstras šalia mūsų. Astravo AE gimimo istorija”. Tikrai vertą paskaityti prieš šokant nuo tilto. O jeigu laiko neturite, pasistengsiu pateikti esmę.
Baltarusijos sprendimas statyti atominę elektrinę Astrave buvo padarytas dar 2008 m. gruodį. Būtent šį gruodį Lietuvos premjeru patapo A. Kubilius. Jeigu atsiverstumėte Astravo atominės elektrinės wikipedia puslapį, rastumėte, kad susitarimas su Rusija dėl atominės elektrinės finansavimo ir Rusijos įmonių dalyvavimo buvo pasiektas 2009 m. vasarį, o galutinė sutartis su Rostatom pasirašyta 2011 m. spalį. Tuo tarpu pagal BelaPAN (Baltarusijos naujienų agentūros) pranešimus, Astravo elektrinės aikštelės statybos pilnu tempu įsivažiavo 2012 m. birželį, o 2009 m. pradžioje pradėti statyti namai skirti elektrinės statybininkams. 2012 spalį įvyko referendumas dėl naujos atominės elektrinės statybos Lietuvos Respublikoje, kurio metu Tauta užtikrintai nepritarė naujos atominės elektrinės statyboms.
Verta paminėti, kad iki referendumo A. Kubiliaus vyriausybė taip pat nesnaudė. Apie tai yra parašytas puikus straipsnis 15min Tiesa ar melas? Andrius Kubilius: „Mes dėjome didžiules pastangas, kad Astravo elektrinė nebūtų statoma“. Pagal žiniasklaidos pranešimus 2009 m. birželio mėn. A. Kubilius buvo tiesiogiai Baltarusijos premjero informuotas dėl sprendimo ir rimtų ketinimų pradėti atominės elektrinės statybas Astrave. Tiesa, mūsų premjeras tuo metu nelėkė kokių būgštavimų ar kokio aliarmo dėl taip arti Vilniaus statomos elektrinės. Atvirkščiai, buvo tartasi dėl bendradarbiavimo vystant atominius projektus, bendros elektros rinkos ir galios rezervų suteikimą. Lietuvos ir Baltarusių premjerų susitikimai buvo ypatingai draugiški. Po metų Lietuvos premjeras atostogų metu važiavo pro Baltarusijos elektrinės vietą ir iš oficialių pareiškimų, nors ir matydamas pradėtus statybų darbus, abejojo, kad visgi bus pastatyta Astravo elektrinė. Taigi, gal dėl to Lietuvos institucijos nieko rimto nenuveikė stabdydamos Astravo atominės elektrinės statytojus. Bet tikrai puikiai pasireiškė stabdydamos Baltarusijos aktyvistus kovojančius prieš Astravo atominę elektrinę prie Lietuvos sienos ir įtraukiant juos į ES šalims pavojingų asmenų sąrašus. Jei nieko dar negirdėjote, puikus straipsnis susipažinti delfyje “Baltarusių aktyvistai ketina skųsti sprendimą neįleisti jų į Lietuvą”.
Tai įvyko prieš referendumą. O kas nutiko po referendumo? Geriausiai turbūt šalies politikų reakciją perteikė prezidentė. Sekančią dieną po referendumo ji pareiškė, kad “atominės elektrinės nauda abejoja mažiau nei trečdalis visų rinkėjų”, kada 2/3 balsavusių referendume pasisakė prieš. Įsivaizduokime tokį pareiškimą Didžiosios Britanijos premjero po lygiai tokio pačio patariamo ir politikus nustebinusio Brex’ito referendumo rezultato, kuriame ES narystės pranašumais toje šalyje “suabejojo” lygiai tas pats trečdalis visų rinkėjų. Įdomu, kur būtų buvus pakabinta jo galva?
Taigi, kas įvyko po to referendumo Lietuvoje? Tai puikiai aprašyta delfi straipsnyje “Kur nukeliavo piliečių balsai dėl atominės elektrinės?”. Trumpai atsakant niekur. Mūsų politikai ne tik šiurkščiai pažeidė Referendumo įstatymą, pagal kurį neįgyvendino referendumo sprendimo po mėnesio, bet iš pačią konstituciją, nes apskritai niekaip oficialiai neįgyvendino Tautos tiesiogiai išreikštos valios. Iškart prasidėjo įvairūs išvedžiojimai esą tai buvęs tik patariamasis referendumas, kad žmonės balsavę turėjo omenyje konkretų projektą ir jį pagerinus, bus galima surengti „plačią visuomenės apklausą“ pakeisti referendumo rezultatus, kad reikia įgyvendinti referendumą tik jei klausimas priimtas ir t.t. Šitos nesąmonės buvo viešai reiškiamos iš visų Lietuvos to meto pagrindinių partijų. Gal dėl to nenuostabu, kad nieko ir nebuvo padaryta.
Vis dėlto nieko reikšminga nebuvo padaryta ir plėtojant toliau VAE statybą. Politikams sunkiai sekėsi rasti kokius nors ekonominės, energetinės ar politinės logikos argumentus, kodėl plėtojant Lietuvos jungtis su Švedija ir Lenkija, išaugus statybų kaštams dėl Fukušimos atominės elektrinės avarijos, plėtojant atsinaujinančius energijos šaltinius ir galiausiai pasitraukiant regioniniams partneriams iš projekto, būtų reikalinga atominė elektrinė Lietuvai. Galiausiai, 2016 m. spalį rinkimus laimėjus valstiečių ir žaliųjų partijai, VAE projektas buvo tyliai numarintas.
Atleiskite už visą šią ilgą istoriją. Bet anot mūsų Tautos tėvo ir žadintojo Jono Basanavičiaus “Tauta, nežinanti praeities, neturi ateities”. Taigi labai svarbu neužmiršti savo praeities. Labai svarbu neužmiršti, kad mūsų buvęs ministras pirmininkas labai susižavėjęs atominėmis technologijomis nepaisant ekonominės, energetinės ar aplinkosauginės logikos trūkumo entuziastingai siekė (ir turbūt dar vis siekia) jas įgyvendinti Lietuvoje. Aišku galima ji suprasti, nes nemažą dalį savo gyvenimo jis paskyrė fizikos mokslams. Bet tai įtakojo, kad labai draugiškai žiūrėjo ir į tokių technologijų įgyvendinimą šalia Lietuvos sostinės ir kada turėjo galimybę, nepadarė nieko reikšminga, kad šalia Lietuvos sostinės neatsirastų atominio monstro. Tuo klausimų ne kažką veikė ir sekančios vyriausybės. Labai svarbu neužmiršti, kad mūsų politikams tiek kairėje, tiek dešinėje buvo visiškai nusispjaut į savo Tautos valią, išreikštą 2012 m. referendume. Ir tuo pačiu labai svarbu neužmiršti, tai ką pasakė kandidatai į prezidentus per debatus.
Galbūt jums tai atrodo nesvarbu. Juk buvo seniai, klausimas išpręstas ir daug svarbesnės Lietuvą problemos kankina, kad ir emigracija. Tikrai taip. Tik emigruojantys vieną iš pagrindinių priežąsčių įvardino pagarbos savo valstybėje trūkumą. Turbūt akivaizdu, jei mes nereikalausime tos pagarbos, jos ir negausime. Taip pat akivaizdu, kad jei mes nepareikalausime politikus prisiimti atsakomybę už savo klaidas, jos ir negausime. Galbūt Astravo monstro mes nepatrauksime, bet tylėdami šiandien gauname “odiozinį referendumą”, o sekantį kartą “odiozinius piliečius”, o gal net “odiozinę Tautą”. Pilietiškumas nesibaigia ties rinkimais ar referendumais.
