Na tikrai, pasakysite, kurie turite elektromobilį, toks čia ir iššūkis, juk turbūt kiekvieną dieną juo važinėjate. Bet tokiems kaip man, kurie neturi savo automobilio, juo labiau nelabai nusimano automobiliuose ir net nebuvo važiavę elektromobiliuose, tai tikrai kažkas į ką nežinai aš verta veltis. Todėl sau tai priskyriau prie iššūkių kategorijos.
O kodėl aplink Lietuvą paklausite jūs? Gal geriau apvažiuoti Vilnių dešimt kartų? Ar žiūrėti kiek ilgiausiai gali važiuoti neišlipęs pasisioti? Tiesiog norėjosi per atostogas pamatyti Lietuvoje kažką naujo, o Lietuvos pasienius esu mažiausiai ištyrinėjęs. Taigi, apvažiuodamas Lietuvos perimetrą galėčiau pamatyti ir pabūti, kur dar nebuvo progos nuvažiuoti ir greičiausiai kitokiomis sąlygomis kažin ar tą proga atsirastų.
Tam tikslui subūriau rimčiausią kelionės komandą iš dar vieno dvikojo ir kito keturkojo nario ir pasileidome 10 dienų tyrinėti, kas toje pakampių Lietuvoje yra.
Ir iš tiesų tikrai nemažai dalykų. Gražūs regioniniai parkai, įvairūs dvarai, pilys, gražiai susitvarkę miesteliai su vietiniais menininkais, įdomūs muziejai, bažnyčios, apžvalginiai bokštai, karų palikti bunkeriai, piliakalniai ir t.t. Tuo pačiu galima pamatyti ir daug problemų, kurios paveikė jau nepriklausomą Lietuvą, o ypač jos pakraščius. Tai sugriuvusios didelės gamyklos, ištuštėję miesteliai ir kaimai, jaunimo emigracija ir kt. Kontrastai ką suteikė ir ką atėmė laikotarpis nuo nepriklausomybės paskelbimo, turbūt niekur nėra taip ryškus kaip Lietuvos periferijoje.
Per dešimt dienų pamatyta tikrai daug. Kai kurie tiek Lietuvos nepamato ir per visą gyvenimą. Sunku būtų suminėti visas tas aplankytas vietas. To gal ir nereikia. Paminėsiu gal tik tas vietas, kurios mane nustebino ir apie kurias aš menkai ką žinojau prieš kelionę. Taigi pradėkime.
Viena iš tokių įdomių vietų buvo Didžiasalio miestelis, Ignalinos rajone, šalia Baltarusijos ir Lietuvos sienos. Šis miestelis buvo išgarsėjęs televizijoje kaip „zombių miestas“. Na zombių jūs ten nerasite, o gal čia tik man nepasisekė. Bet tai labai įdomus miestelis su savo liūdna istorija apie tai kaip viena mega mastelio plytų gamykla, kuri pritraukė tūkstančius jaunų žmonių, o jai sugriuvus, sugriuvo ir tų žmonių gyvenimai. Didžiuliai sugriuvusios gamyklos griuvėsiai tarsi didelis paminklas šio miestelio tragedijai, o tušti langai daugiabučiuose pasakoja apie iškeliavusius gyvenimus.
Kita nustebinusi vieta buvo Ilzenbergo dvaras tiesiog ant pačios sienos su Latvija. Į šia vietą turbūt nebūtumėm atvažiavę, jeigu ne galimybė pasikrauti elektromobilį. Tai tikrai vienas iš puikiausiai Lietuvoje sutvarkytų dvarų kokius teko matyti, siūlantis įvairiausiais paslaugas, turintis nuostabų parką ir ežero krantą. Todėl nenuostabu, kad ir esant visiškame užkampyje, lankytojų jam netrūko.
Labai įdomus pasirodė Žagarės miestelis ir regioninis parkas. Įvažiuodamas į jį pasijauti tarsi įvažiuojantis į pasakų mišką. Niekur nemačiau tokio keisto ir nuostabiai gražaus parko. Tikrai prajuokino parke esančių kaliausių ekspozicija. O šalia Žagarės tvenkinio esančios poilsiavietės tiesiog idealios nuostabiam piknikui.
Žinoma kaip nepaminėti Naujosios Akmenės karjerų, kuriuos kelionės metu mes pravažiavome, bet pasižymėjome savo “to-do” sąraše ir jau už mėnesio aplankėme “Trenk turo” organizuotame pėsčiųjų žygyje po karjerus. Tiesiog sunku buvo įsivaizduoti, kad Lietuvoje galima pamatyti tokius įspūdingus uolynų ir kanjonų vaizdus. Ir tai, kad šie vaizdeliai padaryti žmogaus gal net prideda žavesio matant tas gremėzdiškas ir niekur kitur nesirodančias, žemę rausiančias mašinas, kurios suformavo šį pasakišką kraštovaizdį.
Pro šalį važiuojant tiesiog smalsumo dėlei užsukome į Smalininkus, esančius ant Nemuno kranto pasienyje su Kaliningradu. O jame atradome vietinio entuziasto savo name sukurtą technikos muziejų, kuris gal ir nevisai nuosekliai sudėliotas, bet tikrai netrūksta eksponatų ir tikrai vertas dėmesio, kaip ir jo įkūrėjas. Įdomus ir skulptūrų parkelis šalia Nemuno ir pati krantinė.
Kudirkos Naujamiestis nustebino savo istorija apie Kudirkos gyvenimą, kurios galima pasiklausyti ir su ją susipažinti puikiame Kudirkos muziejuje. Nors šio miestelio istorija turi daug daugiau ką pateikti. Tai yra knygnešių pagrindinis kelias, kontrabandos centras, sunaikintas ir nebeatstatytas Širvinto miestelis ir t.t. Vienu žodžiu istorijos mėgėjams jos ten netrūks. Kažko panašaus galima rasti ir netoli nuo Baltarusijos ir Lenkijos sienų esančiame Kapčiamiestyje. Šis miestelis yra susijęs su Emilijos Pliaterytės likimu.
Taip pat smagu buvo pabuvoti Vištyčio regioniniame parke. Nors neturėjome laiko aplankyti kokių kultūrinių objektų šiame parke, bet vien nakvynė prie nepaprastai skaidraus ir nuostabių apylinkių Vištyčio ežero paliko neišdildomą įspūdį ir norą ten vėl grįžti.
Tai tik maža dalis tų vietų kur teko apsilankyti ir pabuvoti. Bet girdžių giliai savy skaitytojo balsą: “na taip, gražu, gražu, o kaip ten tas elektromobilis, iš kur gavai ir ar nereikėjo stumtis?”. Viskas čia labai paprasta.
Kelionei pasiėmėme SPARK (elektromobilių dalijimosi paslaugas teikianti įmonė) pigiausią elektromobiliuką VW e-up, kurio kaina kelionės metu buvo 22 eurai už parą. Elektros pasikrovimas išskyrus kelis atvejus, kur pasikrovę kavinėse iš paprasto lizdo, palikome daugiau arbatos, nieko nekainavo. Taigi, tie 22 eurai buvo viskas ką mokėjome už transportą kelionės metu.
Nors VW e-up automobilis labiau tinkamas kelionėms mieste, tačiau turint laiko jokių problemų nebuvo su juo ir keliauti aplink Lietuvą. Vienu pakrovimu (o tai yra 14 kWh elektros energijos) su juo važiuojant lėtai (ne daugiau 75 km/h) nuvažiuodavom virš 150 km, tačiau greitai važiuojant (apie 100 km/h) nuvažiuojamas atstumas sumažėdavo iki 100 km. Taip pat nuvažiuojama atstumą sumažindavo žvyrkeliai, lietus ir priešpriešinis vėjas arba tiesiog įjungtas kondiciuonierius.
Taigi keliaujant su šiuo elektromobiliu reikėdavo turėti tuos faktorius omenyje, kaip ir atstumus tarp krovimo stotelių ir kokio tipo stotelės bus kelyje. Visą reikalingą informaciją apie krovimo stoteles radome PlugShare aplikacijoje. Pagrinde krovėmės greito pakrovimo stotelėse, kuriose per mažiau nei pusvalandį baterija buvo pilnai pakraunama. Kartais teko krauti Type 2 tipo jungties krovyklų (dažniausiai Elinta įkrovimo stotelės). Joje elektromobilis būdavo pakraunamas per porą valandų. Jei kažką norėdavome aplankyti toje apylinkėje ir papietauti, tai nesudarydavo problemų. O paskutinis variantas tiesiog krovimas iš paprasto lizdo. Šiuo atveju pilnai pakrauti baterija reikėdavo 7-8 valandų. Taigi palikdavome elektromobilį per naktį arba pasikraudavome iš šių jungčių, kai abejodavome, kad galėsime užtikrintai pasiekti sekančią krovimo stotelę.
Per visą šios vasaros naudojimosi SPARK elektromobiliais laikotarpį (nuvažiuota apie 4000 km) buvo iškilusios tik kelios problemos. Pirma, tai pradėjus naudotis elektromobiliais vasaros pradžioje gyva pagalba (konsultantas) pasiekiama buvo tik darbo metu. O registravausi ir norėjau naudotis elektromobiliu savaitgaliais. Taigi, man dėl nepatvirtintos registracijos arba nežinant tam tikrų automobilio aspektų (pvz., kaip prijungti, atjungti laidus, kaip įjungti spark krovyklą ir t.t.) būdavo įvairių klausimų, į kuriuos atsakymus reikėjo pačiam sugalvoti. Bet kiek supratau nuo rugpjūčio mėnesio įmonės konsultantai jau dirba 24/7. Todėl šio nepatogumo turėjo nelikti.
Kita problema buvo regionuose Lietuvoje kur krovimo stotelių nebuvo (šiuo aspektu ypač nuviliantis buvo turistų gausiai lankomas Ignalinos kraštas) ir teko priklausyti vien nuo pasikrovimo iš paprasto elektros lizdo. Atradome ją nesėkmingai bandydami pakrauti elektromobilį iš skirtingų elektros lizdų. Taigi norint, kad elektromobilio krovimas būtų aktyvuotas reikalinga tam tikra minimali įtampa. Todėl ne kiekvienas elektros lizdas jus išgelbės. Tai būtina turėti omenyje keliaujant. Bet, kaip supratau iš įmonės konsultantų, jeigu ir kažkur pastrigtumėte, jūs galite paskambinti į Volswagen mobilumo garantiją ir atvažiavę vyrai (o gal moterys) padės jums nemokamai nusigauti iki artimiausios greito pakrovimo stotelės, su savo elektromobiliukų aišku. Mums šios garantijos išbandyti neteko.
Dar gal svarbu paminėti, kad gali ištikti šiokia tokia problema, jei keliaujate savaitgalį su visu miesto srautu, nes greitojo pakrovimo stotelių nėra daug ir galite ne visada ten būti vienintelis. Nors jungčių greito krovimo stotelėse yra trys, tik dvi iš jų greito krovimosi. Ir kažkam kraunantis iš vienos, kita greitojo krovimo jungtis bus išjungta. Taigi pasiruoškite būti kantrūs. Gali tekti palaukti papildomą pusvalandį.
Tai ir visos tos problemos. Bet yra du dideli ir riebūs pranašumai: kaina ir ekologija. Kaina žinoma kiekvienam suprantama. Šią vasarą naudojausi ir CityBee automobilių dalijimosi paslaugomis. Tačiau savaitgalis su pigiausiu (kuriuos kartais labai nelengva surasti) CityBee automobiliuku man kainuodavo bent dvigubai daugiau negu su pigiausiu SPARK. Nors CityBee automobilių nuomos kainos labai panašios kaip SPARK, tačiau papildomai imamas mokestis už nuvažiuotus kilometrus, sudarydavo didžiausią kainos dalį.
Kas liečia ekologiją, gal dar ne kiekvienam Lietuvoje suprantamas pranašumas, bet man asmeniškai labai svarbus. Tikrai yra gera žinoti, kad aš važiuoju tyliai, nešaudydamas į praeivius juodais dūmais ir nenuodydamas savęs bei kitų esančių gatvėje. Dėl įtakos planetos atšilimui žinoma galima pasiginčyti, bet turbūt niekas netvirtins, kad iškastiniu kuru varomi automobiliai čia gali pasiūlyti ką geriau.
Taigi ilgos šios istorijos moralas gaunasi toks: Lietuva labai graži šalis ir joje verta keliauti, o elektromobiliai ir jų dalijimosi paslaugos jau dabar tam puikios priemonės, kurios leis tausoti tiek aplinką, tiek savo piniginę. Todėl linkiu jums smagių kelionių.