Šventajame rašte yra eilutė: „kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?“. Tai per amžius gyvuojanti žmogaus silpnybė, kurią pamatyti iš šono lengva, bet būnant vienam iš “brolių”, reikia daug pastangų. Šiandien tokią situaciją galima stebėti Lietuvoje stebint vertinimus nukreiptus į Vokietijos pusę. Viešumoje vertinant Vokietijos politiką dažnai užmirštama kritiškiau įvertinti savo pačių politiką ir mūsų priimtus ar priimamus sprendimus.
Geros naujienos tos, kad pasak mūsų politikų šiandien Lietuva jau pilnai atsisakė pirkti Rusijos energetinius išteklius. LR energetikos ministerija 2022 m. balandžio 2 d. informavo, kad Lietuva visiškai atsisakė rusiškų dujų ir visas Lietuvos dujų poreikis patenkinamas per Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą. Tuo pačiu 2022 m. balandžio 6 d. “Orlen Lietuva” prezidentas pareiškė, kad rusiška nafta gamyklai nebetiekiama. O rusiškos elektros importas į Lietuvą pagal Kreivio viešą 2022 m. kovo 3 d. žinutę sustabdytas dar net mėnesiu anksčiau.
Tai tikrai svarbus pasiekimas vertinant tai, kad Lietuvos priklausomybė nuo rusiškų energetinių išteklių iki Rusijos 2022 m. invazijos į Ukrainą buvo viena iš didžiausių ES. Vien tik 2021 m. Lietuva Rusijai sumokėjo per 3 mlrd. eurų: 2,7 mlrd. už naftos, 140 mln. dujų ir dar 180 mln. eurų už elektros importą. Tuo tikrai galime pasididžiuoti, ko mūsų Vyriausybė ir nesikuklina kaskart dalindama interviu ir žinutes žiniasklaidai.
Visgi pasižiūrėjus bent žingsnelį giliau visas tas pasididžiavimo burbulas greitai subliūkšta. Lietuvos poelgis, kad ir kiek būtų teisingas, yra ne daugiau nei labai brangi viešųjų ryšių akcija. Tam yra keletas priežasčių.
Pirma yra tai, kad atsisakius pirkti Rusijos energetinius išteklius mūsų priklausomybė nuo išorės energetinių išteklių niekur nedingo. Pasak EUROSTAT 75% Lietuvos energetinių resursų poreikio yra importuojama ir ši priklausomybė pastaruoju metu didėja. Palyginimui Estijos priklausomybė nuo importuojamų resursų yra tik 5%. Mes gal nebepirksime energetinių resursų iš Rusijos, bet maitinsime kitus panašaus sukirpimo kruvinus autokratinius rėžimus. Pvz., sekantys didžiausi naftos tiekėjai ES po Rusijos yra Irakas, Nigerija, Saudo Arabija ir Kazakstanas. Gal jie Lietuvai tiesiogiai negrasina, bet užsiima panašiais dalykais kaip Rusija savo ar aplinkinėse šalyse. Taigi mes netiesiogiai išlaikome šiuos žiaurumus.
Antra, mūsų sprendimas, kad ir kaip reikalingas, neaišku ar turės nors kokį neigiamą poveikį Rusijai. Pvz., Lietuvai ėmus blokuoti baltarusiškų kalio trąšų transportą, jų kainą pasaulinėje rinkoje šovė du-tris kartus ir dėl to sankcijų rezultatas galimai yra priešingas mūsų politikų deklaruojamiems tikslams (t.y. neleisti rėžimui gauti pajamų). Su Rusijos energetikos išteklių importo boikotu dedasi labai panašus dalykai. Nors Rusijai ant kaklo dedama jau šešta sankcijų kilpa, jos eksporto pajamos šiais metais iš naftos ir dujų kyla į rekordinės aukštumas. Pagal ekonomistu prognozes jos bus net 100 mlrd. JAV dolerių didesnės nei praeitais metais. Taip Lietuva, net ir visa ES, JAV gali nepirkti naftos ir dujų iš Rusijos, už mokant papildomą antkainį kitoms šalims nei Rusija (SGD dujų kaina didesnė 30-40% nei natūralių dujų ). Tačiau visas likęs pasaulis tokios prabangos mokėti daugiau sau leisti negali, ypač brangstant maistui ir kitiem gyvybiniams resursams. Tuo pačiu pasirinkimo išpirkus energetinius išteklius iš „padoresnių” šalių taip pat nebus. Taigi jeigu mes sumažinsime savo iškastinio kuro vartojimo, jo paklausa nesumažės, tai niekaip nesumažės ir Rusijos rėžimo pajamos. Šiuo atveju sumažės tik mūsų turimų pinigų kiekis.
Manau tai yra labai svarbu suprasti vertinant šiandienines vyriausybės pastangas infliacijos kontekste, ypač “antiinfliacinių priemonių” paketą, kuriame yra numatyta apie 570 mln. eurų išaugusių energijos išteklių kainų švelninimui. Tai yra skolinti pinigai skirti energetinių išteklių vartojimo subsidijavimui. Tokie pat skolinti pinigai jau buvo prieš tai gudriai skirti leidžiant energetikos įmonėms skolintis ir įskaičiuoti skolą į vartotojų mokamą tarifą per keletą ateinančių metų. Tai leido laikinai sumažinti kainas, o tai yra vartojimo tiesioginis subsidijavimas. Taigi vietoje to, kad vyriausybė spaustų stabdį iškastinių energetinių išteklių naudojimui ir tuo pačiu Putino pajamoms, įjungiama paskutinė pavara ir gazas iki dugno. Vyriausybė šiuo veiksmus pateikia, kaip pagalbą vargstantiems tautiečiams. Bet anot Lietuvos banko (LB) dėl to, kad kompensacijos taikomos visiems neatsižvelgiant į žmonių pajamas, tai labai brangi (siekia 0,6 proc. BVP) ir socialiai mažai teisinga priemonė. Pasak LB „tas bendrumas, neatsižvelgimas į pajamas mažina namų ūkių ir verslo paskatas imtis energiją taupančių ir energijos naudojimo efektyvumą didinančių priemonių“. Tokios pačios subsidijos yra pasleptos po degalų akcizo mažinimo siūlymais, kurios atimant daktarų, mokytojų, karių atlyginimus, skirtos skatinti iškastinio kraujais aplieto kuro naudojimą.
Tuo pačiu kiekvieną dieną vyriausybei puikuojantis dėl Rusijos išteklių nepirkimo ar SGD terminalo, viešoje erdvėje nėra jokios visuomenės mobilizacijos ar bent užuominu dėl energetikos resursų taupymo. Europos Komisija ir Tarptautinė energetikos agentūra platina žinutes tiek sumažinti šildymą, važiavimo greitį, dirbti iš namų, važinėti dviračių ar viešuoju transportu ir t.t. O ar jūs kažką girdėjote panašaus iš mūsų vyriausybės? Taip pat ar jūs gridėjoje apie kokią tai intenciją drastiškai (t.y. daugiau nei ES reikalauja) didinti energijos naudojimo efektyvumą. Pvz., per pastaruosius dešimtmečius Lietuvoje renovuoti tik apie 4 tūkst. iš 35 tūkst., kuriems reikia renovacijos. Pamenate, prieš kelis metus visuomene buvo apėmusi didžiulė euforijos banga dėl populiaraus “Černobilio” serialo filmavimo Lietuvoje. Dekoracijų filmavimui jokių nereikėjo, nes Pripetės sovietų aplinkai sukurti puikiai tiko Fabijoniškių miegamasis rajonas. Tai daug ką apie mus pasako.
Suprantama, daug ko negalima pakeisti per dieną. Bet matant jau kelintą kartą tų pačių pavardžių politikų, norisi suprasti kiek dar reiks tų kartų kol mes susitvarkysime su savo didžiausia silpnybe – priklausomybe nuo iškastinio kuro importo. Tuo pačiu rėmimo visokiausių diktariškių, kruvinų ir mums tiesiogiai grasinančių režimų. Taip nuo šiol nebenaudojame Rusijos išteklių, bet nereikia užmiršti to, kad tie tankai ir bombos, kuriais dabar Rusija važinėja po Ukrainą ir griauną viską, buvo apmokėti iš mūsų pinigais. Nes tik šių metų balandžio mėn. buvo nutrauktas energetinių išteklių importas, iki tol ilgus dešimtmečius mes buvome vieni didžiausių Putino režimo rėmėjų.
Taip pat svarbu suprasti, kad Lietuvos Europai siūlomas atsakymas Rusijos grėsmei per energijos šaltinių importo diversifikavimą (SGD terminalai, papildomi dujotiekiai ir t.t) nėra tinkamas, nes nesprendžia jokių ilgalaikių problemų. Kaip buvo minėta diktatorių pajamų tai nesumažina. Kitas argumentas pasaulyje yra labai riboti SGD pajėgumai ar dujotiekių ar šalių eksportuotojų gamybos pajėgumai, kurių reikšmingas padidinimas (perėjus prie jų vartojimo didesnėms šalims kaip Vokietija) reikalauja daugelio dešimtmečių investicijų į iškastinio kuro infrastruktūrą. Žvelgiant jau vien tik iš praktinės pusės Europos atsisakymas Rusijos išteklių daug greičiau gali būti padarytas pereinant prie atsinaujinančių išteklių ir energijos naudojimo efektyvumo didinimo, elektrifikuojant šildymą ir pereinant prie industinės dujų gamybos (vandenilio sintezė ir kt.). O artimuoju periodu, dėl praktinių apribojimų, Europa turi tik du realius pasirinkimus: arba pirkti Rusijos dujas arba stengtis išsiversti su daug mažiau dujų.
Galiausiai, investavimas į naują iškastinio kuro instrastruktūrą dabar reiškia, kad palaidojame pastangas kovoti su klimato krize ir sau patiems (jei nesate dar pensijoje) ir savo vaikams užtikriname gyvenimą klimatinio pragaro sąlygomis. Pasak klimato mokslininkų “dabar arba niekada”, drastiski veiksmai reikalingi norint dar kažkaip išvengti beprasidedančio klimatinio pragaro. Laiko atidėliojimams, išsisukinėjimas tiesiog nebeliko. Pagal IPPC mokslininkų skaičiavimus Europa gali vienu metu išspręsti tiek savo energetinės priklausomybės nuo Rusijos problemas, tiek pasiekti drastiškus šiltnamio dujų mažinimo tikslus, tuo pačiu sukuriant darbo vietas ir skatinant ekonomiką savo šalyse.
Tai klausimas kiek mes dar ruošiamės mylėti Putiną ir kitus putinus aplink pasaulį, ir kiek manome, kad ateinantis klimatinis pragaras mūsų vaikams bus per mažas, kad jį reikia vis labiau skatinti skolintais pinigais? Turime suprasti, kad šiandien mūsų pinigai išleisti degalinėje ir žudynių ar katastrofų vaizdai per televizorių turi tiesioginę sąsają. Galbūt daug žmonių žengti du žingsnius mąstyme yra per daug varginantis dalykas ir todėl Ukrainos vėliavėlės ant kurą ryjančių džipų arba kova prieš monumentus, tuo pačiu reikalaujant mažinti iškastinio kuro kainas, yra atsakymas į matomus žiaurumus. Tačiau ši tinginystė šiandien visais atžvilgiais yra nemorali, nepateisinama ir ji turi baigtis.