Autorius: svajunas

Mes dvylika metų triname mokyklos suolą stengdamiesi įgyti žinių, vėliau dar ketverius ar daugiau investuojame į aukštąjį išsilavinimą, o galiausiai dešimtmečius šlifuojame įgūdžius, kurie turėtų garantuoti mums saugumą ir pajamas iki pat senatvės. Tačiau su kiekviena diena tampa vis aiškiau: mūsų investicijos į karjerą ir iliuzijos apie stabilią ateitį nueina perniek. Į darbo rinką žengia kolega, su kuriuo mes tiesiog nesugebėsime konkuruoti.

O kaip konkuruoti su šiais skaitmeniniais migrantais, kurių gebėjimai lenkia Nobelio premijos laureatus? Su tais, kurie žino viską pasaulyje, akimirksniu pasiekia milijardus žmonių, laisvai kalba visomis kalbomis ir dirba nežmonišku greičiu. Su tais, kurie pluša 24 valandas per parą – be savaitgalių ar švenčių, neturi vaikų ar kitų įsipareigojimų, nepažįsta nemigos, nuotaikų kaitos ir nešvaisto laiko plepalams su kolegomis. Jie niekada neperšąla, niekada nepavargsta ir – svarbiausia – net neprašo minimalaus atlyginimo. Kaip nuo jų apsiginti? Ar tikrai manome, kad šūkiai „Lietuva lietuviams“ čia mums dar kuo nors padės?

Ką galima matyti plika akimi?

Galbūt jūs esate vienas iš tų laimingųjų, kurių darbe pokyčiai dar nėra akivaizdūs. Tačiau ne visiems taip sekasi. Mano kasdienybė susideda iš programinio kodo rašymo, duomenų rinkimo, mokslo publikacijų analizės ir jų rengimo. Šiandien man akivaizdu: daugelį šių užduočių dirbtinis intelektas jau dabar atlieka geriau nei aš, nors į savo srities žinias investavau dešimtmečius. Todėl kyla esminis klausimas: kodėl kas nors turėtų samdyti mane, jei kitas tai gali padaryti ne tik geriau, bet dar pigiau bei greičiau? Tai klausimas, kuris jau šiandien graužia daugelį prie kompiuterių dirbančių žmonių.

Net ir šis straipsnis, kurį skaitote, iš dalies parašytas DI. Tai tikrai ironiška, tačiau jis prisidėjo prie idėjų generavimo, kalbos ir stiliaus taisymo, iliustracijų ruošimo, teksto įgarsinimo, trumpų žinučių socialiniams tinklams kūrimo ir faktų tikrinimo. Taip, čia išlieka autoriaus stilius, pirminė idėja ir bendra konstrukcija, bet tai nėra kažkas, ko DI agentas negalėtų sugeneruoti bei automatizuoti pats: nuo teksto įkėlimo iki atsakymų į skaitytojų (ar botų) komentarus. Jei prireiktų, jis gali sukurti net vaizdo įrašą su autoriaus interviu apie pagrindinius argumentus – taip tikroviškai, kad niekada nesuprastumėte, jog filmavosi ne pats žmogus. Su kiekviena diena šie teiginiai tampa vis teisingesni. O jei visa tai dar nepadaryta, tai rodo tik viena: autorius arba tingi gilintis į kūrybos proceso automatizavimą, arba tiesiog netaupo savo laiko.

Bendras kontekstas

Visi šie pastebėjimai galioja kiekvienam, kurio darbas – surinkti informaciją, ją apdoroti, išanalizuoti kompiuteriu ir jos pagrindu sukurti naują turinį. Tai yra „baltųjų apykaklių“ (angl. white-collar) darbai, dažniausiai reikalaujantys protinių pastangų ir aukštojo išsilavinimo, į kurį buvo investuota ne vienus metus. Paradoksalu, bet būtent šios užduotys šiandien yra lengviausiai automatizuojamos pasitelkiant DI.

Biuro darbuotojai, kurie dar gali tikėtis išsaugoti savo vietas netolimoje ateityje, paprastai patenka į vieną iš trijų kategorijų: aukščiausios specifinės kvalifikacijos specialistai, tie, kurie tiesiogiai dirba su žmonėmis, arba tie, kurie patys kuria darbo procesų automatizavimą. Šių darbuotojų rinkai kol kas dar reikia, tačiau visi kiti jau dabar gali pradėti galvoti apie kitą savo karjeros etapą.

Dar daugiau – kalbame ne apie vieną pokytį, o apie būtinybę kas kelerius metus iš naujo atrasti save ir savo karjeros kelią. Šiandien saugiai atrodančias pozicijas akimirksniu gali nušluoti robotikos proveržis ar eksponentiškai didėjančios DI galimybės. Tai neišvengiamai sukels milžinišką psichologinį stresą ir nepatogumų didžiajai daliai žmonių, kurie šiandien dar ramiai sėdi savo biuruose.

Tačiau tai palies ne tik juos. Pavyzdžiui, viena dažniausių specialybių Lietuvoje yra vairavimas – sunkvežimių, taksi, autobusų vairuotojų bei kurjerių šalyje turime apie 100 tūkstančių. Logistikos ekspertai vertina, kad dabar gyvename hibridiniame laikotarpyje, kai vairuotojo darbas supanašėja su lėktuvo piloto: pavyzdžiui, sunkvežimis greitkelyje važiuoja pats, o žmogus valdymą perima tik įvažiavęs į miestą ar sudėtingą logistikos aikštelę. Tikėtina, kad 2030–2035 m. įvyks „greitkelių revoliucija“, kai tarp didžiųjų logistikos centrų atsiras visiškai autonominiai koridoriai, o po 2035 m. tikimasi, kad automatizavimas apims ir miestų paskutinę mylią – pasitelkiant autonominius robotus, dronus ir mažesnes pristatymo transporto priemones.

Svarbiausia, kad tai vyksta jau dabar: savivaldės sistemos vairuoja saugiau nei vidutinis žmogus – jos nepavargsta, nevartoja alkoholio ir niekada neužsižiūri į telefoną. Tai reiškia, kad netolimoje ateityje vien dėl vairavimo automatizavimo bedarbių skaičius Lietuvoje gali padvigubėti: nuo dabartinių 8,5 % (maždaug 155 tūkst. registruotų bedarbių) iki 14 % ar net 255 tūkstančių.

Mes patektume į panašią dramatišką situaciją, kokioje buvome per 2008–2009 m. finansų krizę. Tačiau yra esminis skirtumas: 2009-ųjų krizė buvo ciklinė (tiesiog laikinai trūko pinigų), o DI sukelta bedarbystė bus struktūrinė – šios darbo vietos tiesiog išnyks visam laikui. Ir svarbu suvokti: tai būtų tik vienos vienintelės specialybės išnykimo poveikis. Biuro darbuotojų automatizavimas – tai atskira ir dar didesnė banga, kuri jau ritasi. Atsakymą į tai, kas mūsų laukia, privalome rasti greitai – nes šiuos pokyčius Lietuvoje plika akimi galime matyti jau šiandien.

Kas jau vyksta Lietuvoje?

Niekas jums tiesiai nepasakys: „Jūs atleidžiamas dėl mūsų naujo DI kolegos“. Tam naudojami kiti terminai: organizacija vykdo „struktūrinius pokyčius“, „organizacinius pasikeitimus“ arba „veiklos efektyvinimą“. Tačiau žiniasklaidoje signalų jau apstu. Pavyzdžiui, „Danske Bank“ paslaugų centras Lietuvoje šį mėnesį pranešė naikinantis 114 pareigybių, atvirai pripažindamas, kad DI aktyviai koreguoja kompetencijų poreikį ir keičia darbo roles.

Užimtumo tarnybos duomenimis, per pirmus šių metų mėnesius grupinių atleidimų skaičius išaugo tris kartus. IT ir telekomunikacijų sektoriuose DI diegimas bei procesų automatizavimas jau tapo pagrindine tokių atleidimų priežastimi. Labiausiai pažeidžiami pradedantieji specialistai (pavyzdžiui, programuotojai ar analitikai), nes jų užduotis DI perima lengviausiai ir pigiausiai. Tai sukuria pavojingą grandininę reakciją: nelikus pradinių pozicijų, ilgainiui nebeturėsime iš kur užsiauginti patyrusių srities ekspertų. Programuotojų poreikis traukiasi, o darbdaviai tikisi, kad naujai samdomi darbuotojai jau mokės efektyviai valdyti DI įrankius. Ekonomistai pastebi, kad IT sektorius tapo savotišku „darbo rinkos inkaru“: atlyginimų augimas čia lėčiausias nuo 2014 metų, o dirbamų valandų skaičius pasiekė istorines žemumas.

Tačiau blogiausia situacija tose srityse, kurioms ekspertai prognozuoja staigų išnykimą. Tarp labiausiai rizikuojančių profesijų minimi klientų aptarnavimo atstovai, registratūros darbuotojai, buhalteriai, finansų analitikai, pardavėjai, tyrėjai, sandėlininkai, draudimo agentai, reklamos specialistai ir vertėjai.

Bet labiausiai, baugina tai, jog horizontas tuščias: kol kas nesimato jokio sektoriaus ar srities, kur, masiškai naikinant esamas darbo vietas, atsirastų naujas didelis žmogaus darbo poreikis. Nėra vietos, kurioje žmogus dirbtų geriau, pigiau ir greičiau už DI ar robotą su DI „smegenimis“.

Egzistenciniai klausimai

Ši situacija – tai ne tik bedarbystės procentai. Iš esmės tai egzistenciniai žmonijos klausimai.

Pirma, kas mus išlaikys, kai neteksime darbo? Ir dar svarbiau – kas pasirūpins tais, kuriais dabar rūpinamės mes: pensininkais, vaikais ir kitais negalinčiais dirbti, jei didžioji dalis visuomenės taps bedarbiais? Antra, kur mes rasime prasmę? Trečia, kam apskritai reikalingas mokslas ir kodėl verta investuoti laiką bei pinigus į išsilavinimą, jei tai nebegarantuoja pajamų ateityje? Ketvirta, kaip mes, kaip visuomenė, prisitaikysime prie pokyčio, kuris yra dešimt kartų didesnis už industrinę revoliuciją ir vyksta dešimt kartų greičiau? Prisiminkime: industrinė revoliucija įgalino kolonializmą bei imperializmą ir yra tiesiogiai atsakinga už abu pasaulinius karus.

Ir penkta – kaip mes išlaikysime politinę galią, jei tapsime nereikalingi, o pats DI priklausys superturtingųjų klasei ar kuriam nors vienam iš jų?

Tai tik keli pavyzdžiai klausimų, kurie ateina kartu su šiais lūžiais. Atsakymai į juos, mums patiems to nesuvokiant, formuojasi jau dabar. Ar tai bus „Bado žaidynių“ (ang. Hunger Games) stiliaus distopija, ar utopija, kurioje pagaliau turėsime marias laiko hobiams ir šeimai bei draugams?

Šiuo metu DI ir robotika labiausiai išvystyta JAV ir Kinijoje. Jei šios šalys ar pavieniai asmenys valdys technologijas, nuo kurių mes tiesiogiai priklausysime, ir jei būtent jie disponuos pažangiausia robotika, DI sistemomis, stipriausiomis kariuomenėmis bei branduoliniais ginklais – kas privers ar įtikins juos dalintis savo uždarbiu su viso pasaulio „nereikalingaisiais“? Juk akivaizdu, kad žmogaus darbu grįsta ekonomika niekaip negalės konkuruoti su robotikos ir DI varoma mašina.

Negalvojimas yra prabanga

Šiuo metu daugelio šalių vyriausybės į ateities iššūkius „atsako“ paprasčiausiai apie juos negalvodamos – tarsi varlės, ramiai sėdinčios pamažu verdamame puode. Net nebandoma gilintis į artėjančius tektoninius lūžius. Pasižiūrėkime į mūsų mielą Lietuvą: svarbiausi klausimai čia sprendžiami ten, kur realių problemų apskritai nėra arba jos – mikroskopinės.

LRT įstatymo pataisos, trylikos sodybų išpirkimas Kapčiamiečio poligonui, patariamojo referendumo dėl šeimos apibrėžimo „ruošimas“ ar nuolatinis baubų ieškojimas bei kova su jais, kuriant vis naujus barjerus užsieniečiams – tai ir yra visas „esminis“ turinys, kuriuo dabar užsiima mūsų politikai, neskaitant kasdienio spjaudymosi vienas ant kito.

Klausantis jų diskusijų, net nekvepia supratimu, jog laikas kelti esminius klausimus: kaip išlaikyti funkcionuojančią visuomenę, kai bedarbystė pasieks neįtikėtinus mastus? Kaip apsaugoti ir realiai perkvalifikuoti masiškai atleidžiamus darbuotojus? Kaip iš esmės transformuoti švietimo sistemą, kad šiandien gaunamas išsilavinimas rytoj nebūtų tik bevertis popieriaus lapas? Galiausiai – kaip užtikrinti, kad žmonės nebadautų ne tik fiziškai, bet ir dvasine prasme, praradę savo profesinę tapatybę?

Atsakymai į juos gali būti įvairūs. Esant labiau centralizuotam ES požiūriui, DI ir robotika gali būti vystomi atsižvelgiant į poveikį visuomenei, siekiant daugiau naudos piliečiams, o ne saujelei privačių asmenų. Gali būti numatytos turto perskirstymo programos, universalios bazinės pajamos ar paslaugos, nustatomi apsaugos mechanizmai tam tikriems sektoriams. Sprendimų krypčių yra daug, tačiau joms reikia politinės valios.

Atsakymų šiandienos politinėje darbotvarkėje nėra, nes patys klausimai nekeliami, tačiau ignoruoti juos yra prabanga, už kurią teks sumokėti labai brangiai. Anot Jaredo Diamondo knygos „Žlugimas“, visuomenės žlunga dėl keturių esminių veiksnių: kai problemos nenumatomos anksčiau, nei jos užklumpa; kai joms užklupus nesugebama jų įsisąmoninti; kai jos įsisąmoninamos, bet nesprendžiamos; arba kai jos sprendžiamos, tačiau nesėkmingai.

Mes šiuo metu esame pačioje pirmoje šio žlugimo proceso stadijoje. Stovime prieš didžiausią visų laikų egzistencinį lūžį, ir jei nepradėsime mąstyti dabar, rytojus mums tiesiog nebesuteiks jokios galimybės.

Gyvename laikais, kai viena diena atneša tiek naujienų, kiek anksčiau netilpdavo į visus metus. Natūralu, kad daugelis pasirinko „atsijungti“ – susikoncentruoti į savo reikalus, guodžiantis mintimi, jog „vis tiek nieko nepakeisi“. Šis snaudulys paprastai trunka tol, kol realybė netrenkia per kišenę degalinėje ar kol koks „Shahed“ nenukrenta šalia sodybos. Tačiau kol mes bandome susivokti lokaliose problemose, tektoninės plokštės po mūsų kojomis jau pasislinko. Pasaulis, kurį pažinojome iki 2019-ųjų, nebeegzistuoja, o mes – ir mūsų svarbiausi politikai – vis dar bandome matuoti naują tikrovę pasenusiomis liniuotėmis.

Koks pasaulis bus ateityje, tiksliai nepasakys niekas – nebent įvairaus plauko apgavikai, „būrėjai“ ar šamanai. Tačiau mes galime aiškiai matyti, kas jau įvyko, kas vyksta dabar, ir suvokti šių pokyčių reikšmę. Suprasti tai yra kritiškai svarbu, nes dar turime šiek tiek laiko pasiruošti gyvenimui visiškai kitokioje realybėje. Tam nereikia jokių ypatingų akinių – lūžiai tokie akivaizdūs, kad juos pastebėti gali kiekvienas, tiek sekantis naujienas, tiek žvelgiantis į savo artimiausią aplinką. Taigi, pažvelkime į penkis svarbiausius.

Nr. 1. JAV hegemonijos pabaiga ir byranti pasaulio tvarka

Pasaulis, kuriame galiojo taisyklės, o JAV buvo jų garantas, nustojo egzistuoti. Esminis šios tvarkos tabu nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo draudimas jėga grobti taikių kaimynų teritorijas.

Kai 2014 m. Rusija aneksavo Krymą ir okupavo rytines Ukrainos dalis, Vakarų bendruomenė vis dar bandė apsimesti, jog tai – tik nedidelė išimtis iš taisyklės. Tačiau po 2022 m. plataus masto Rusijos invazijos, kuria siekta sunaikinti kaimyninę valstybę, jos identitetą ir užgrobti žemes, „mažos išimties“ iliuzija subyrėjo. Ją pakeitė naivi viltis, kad agresorius susiprotės spaudžiamas sankcijų ar skaičiuodamas žuvusius karius.

Deja, Rusija ne tik nesusiprotėjo, bet ir tapo ašimi, aplink kurią buriasi jėgos, siekiančios galutinai sugriauti iki šiol egzistavusią (kad ir netobulą) taisyklėmis paremtą pasaulio tvarką. Prie Rusijos prisidėjo ne tik Šiaurės Korėja, siunčianti savo karius į Europą, ne tik Iranas, tiekiantis agresoriui kovinius dronus bei balistines raketas, ne tik Kinija, aprūpinanti jį dvigubos paskirties technologijomis, ir ne tik visi Europos „orbanai“, save vadinantys „sveiko proto“ patriotais. Nuo 2025 m. pradžios prie šios griovėjų gretos prisijungė ir pats buvęs tvarkos garantas – JAV.

Per pastaruosius metus įvyko daugybė tai patvirtinančių lūžių. JAV pasitraukė iš esminių tarptautinių sutarčių (pavyzdžiui, Paryžiaus klimato susitarimo), nustojo mokėti įnašus į tarptautines institucijas ir nutraukė dalyvavimą jų veikloje. Maža to, prasidėjo atviras tarptautinių teismų teisėjų ir prokurorų, tiriančių Gazos genocido nusikaltimus, persekiojimas. Tarptautiniuose vandenyse Karibų jūroje buvo vykdomos neteisėtos egzekucijos, surengta invazija į Venesuelą jėga pagrobiant jos prezidentą, o Iranas užpultas be jokios provokacijos, nužudant šalies lyderius. Greta viso to – badu marinama Kuba. Visa tai žymi galutinį tarptautinės teisės kolapsą, kurį pakeitė brutali jėga ir nebaudžiamumas. Šiandien JAV grasinimai karo nusikaltimais tapo kasdiene retorika. Tačiau ši „naujoji tvarka“ skirta ne tik tarptautinėms institucijoms ar diktatoriams. Artimiausi sąjungininkai sulaukė virtinės įžeidimų, pasityčiojimų, naujų muitų tarifų, grasinimų aneksijomis, pasitraukimo iš NATO deklaracijų bei tiesioginio kišimosi į jų demokratinius rinkimus. Ir tai – tik maža dalis to, kas įvyko vos per metus.

Kodėl JAV gyventojai pasirinko tokį kelią, mums suprasti ne taip jau ir svarbu. Panašiai nebesvarbu ir kodėl Velykų salos gyventojai iškirto visus miškus ir sunaikino savo išlikimo pamatus vien tam, kad pristatytų milžiniškų akmeninių stabų, kuriuos prieš pat išnykdami patys ir išvartė. Ar JAV piliečiai politikus, užbaigusius šalies hegemoniją ir dešimtmečius puoselėtą pasaulio tvarką, pasirinko dėl pabrangusių kiaušinių, ar dėl visiško nesidomėjimo politika – šių priežasčių suvokimas dabar daug mažiau prasmingas nei pats pokyčio priėmimas. Mums svarbiausia suprasti, kaip teks išgyventi šioje neatpažįstamai pasikeitusioje realybėje.

Nr. 2. NATO ir ES saulėlydis, kodėl šios institucijos nebegali mūsų apsaugoti?

Mūsų visa valstybės vystymosi vizija nuo šalies nepriklausymybės atkūrimo pradžios buvo integruotis į Vakarų šalių svarbiausias institucijas (kurių svarbiausios NATO ir Europos Sąjunga) ir taip užsitikrinti saugumą. Iki šiol tai buvo tiesa ir tai suteikė Lietuvai labai daug. Tačiau su kiekviena diena aiškiau, kad nors NATO kariai vis dar treniruojasi Lietuvoje ar Europos pinigai patenka į mūsų biudžetą, šios institucijos, tokioje formoje kokioje yra dabar, neturi ateities. Jos neturi ateities, nes jų pamatuose palikta „mirties kilpa“ – vienbalsiškumo principas. Šiandieniniame suskilusiame pasaulyje tai tapo idealia priemone priešiškoms jėgoms suparalyžiuoti šių tarptautinių institucijų reakciją į saugumo iššūkius iš vidaus.

Geriausias to įrodymas – dramatiškos pastangos surinkti gyvybiškai būtiną paramą Ukrainai. Be jos ši valstybė žlugs, o kartu su ja subyrės ir vienintelis realus mūsų saugumo garantas prieš Rusiją – ukrainiečių pasipriešinimas. Kol agresorius ginkluojasi už mūsų pačių pinigus, mokamus už padidėjusias naftos ir dujų kainas, ES viduje vyksta absurdo teatras: viena šalis užblokavo užšaldytų Rusijos aktyvų perdavimą, o kita mėnesių mėnesius stabdo „planą B“ – milijardines paskolas, prie kurių pati net nežadėjo prisidėti savo garantijomis.

Kai 90 mlrd. eurų paketas ir visas Europos saugumas pakimba ant plauko vien todėl, kad Vengrija ar Belgija, žaisdamos vidinius politinius žaidimus ar tiesiog vykdydamos Putino valią, nusprendžia pasinaudoti veto teise – organizacija nustoja egzistuoti kaip galios centras. Mums nesunku suprasti, kur tai veda: puikiai žinome savo istorijos pamokas ir tai, į kokią bedugnę mūsų valstybę nustūmė bajorų noras bet kokia kaina išlaikyti savo liberum veto privilegijas. Šiandien šis pražūtingas principas yra ES užsienio bei saugumo politikos ašimi; jis taip pat paralyžiuoja NATO aktyvuojant 5-ąjį straipsnį. Abiejų blokų trypčiojimas vietoje ir akivaizdi bedantystė didžiausių saugumo iššūkių akivaizdoje, laiku jų radikaliai nereformuojant, programuoja tokį patį – ir gana greitą – saulėlydį.

Nr. 3. Branduolinis ginklas – vienintelė likusi saugumo priemonė

Rusijos vykdomas karas prieš Ukrainą, Vakarų baikšti reakcija bei baimė dėl Rusijos pralaimėjimo, o labiausiai – šiandieninis JAV vykdomas nepaskelbtas karas prieš Iraną galutinai parodo: vienintelė reali saugumo garantija bet kuriai šaliai ar režimui prieš užsienio agresiją yra branduolinis ginklas. Tarptautinių taisyklių nebeliko, o kartu su jomis išnyko institucijos bei tabu užgrobti ar aneksuoti silpnesnes kaimynines valstybes. Vienintelis realus atsakymas į kiekvienai valstybei svarbiausią klausimą – kaip išvengti sunaikinimo tarptautinėje arenoje tvyrant „džiunglių įstatymams“ – yra paprastas: nuosavas branduolinis ginklas.

Mes juk matome, kad niekas šiandien nebombarduoja Šiaurės Korėjos, kuri turi branduolinį ginklą, tačiau bombarduoja Iraną, kuris jo nepasigamino. Matome, kaip visi Vakaruose krūpčioja nuo kiekvieno Putino paminėjimo apie savo branduolines raketas, ir niekas net įsivaizduoti negali, kad su Rusijos diktatoriumi būtų pasielgta taip, kaip JAV pasielgė su Venesuelos diktatoriumi. Visas pasaulis supranta: šie skirtumai tarptautinėje arenoje priklauso tik nuo vieno veiksnio – branduolinio ginklo turėjimo.

Tai reiškia tik viena: prie dabartinių devynių branduolinį ginklą turinčių valstybių (JAV, Rusijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Kinijos, Indijos, Pakistano, Šiaurės Korėjos ir Izraelio) artimiausiu metu tikriausiai prisijungs ir daugiau šalių. Pirmiausia – šiandien bombarduojamas Iranas, kuris jau turi sukaupęs beveik pusę tonos iki 60 % prisodrinto urano. Iš šių atsargų vos per 1–2 savaites galima išgauti 90 % sodrumo uraną, būtiną branduoliniam užtaisui. Vertinama, kad iš jau turimo kiekio Iranas galėtų operatyviai pasigaminti net 12–15 branduolinių galvučių.

Kai tik Iranas pasigamins branduolinį ginklą, Saudo Arabija jau yra viešai deklaravusi, kad kuo skubiau sieks įgyti tokį patį arsenalą. Kadangi Egiptas istoriškai varžosi su Iranu bei Saudo Arabija dėl lyderystės arabų pasaulyje, o kartu turi stiprią mokslinę bazę bei branduolinės energetikos programą – akivaizdu, kad Kairas negalės sau leisti likti vienintele regionine galia be šio ginklo. Tas pats galioja ir Turkijai, kurios lyderis jau yra pareiškęs, kad jo netenkina branduolinio ginklo ribojimai jo šaliai. Jungtiniai Arabų Emyratai taip pat yra konstatavę: visi jų įsipareigojimai nesodrinti urano galioja tik iki pirmosios Irano bombos. Ir tai tik Artimieji Rytai. Apie nuosavą branduolinį skydą jau šiandien rimtai svarstoma Lenkijoje, Vokietijoje, Japonijoje, Pietų Korėjoje bei daugelyje kitų valstybių.  Taigi, stebime prasidedančią globalią „branduolinę grandininę reakciją“.

Nr. 4. Degantis namas, kurio niekas negesina, arba užmiršta aplinkos agonija

Kol valstybės tveria tvoras, minuoja pasienius ir gaminasi vis baisesnius ginklus, mūsų bendri namai – planeta – dega. 2025-ieji tapo metais, kai galutinai peržengėme 1,5 °C klimato šilimo ribą. Tai riba, kurią mokslininkai įvardija kaip „raudonąją liniją“ – paskutinę galimybę išlikti saugioje zonoje. Ją peržengus, lieka mažesnė (ir nuolat mažėjanti) nei 50 % tikimybė, kad pavyks išvengti tokio klimato išbalansavimo, po kurio patys nebegalėsime šioje planetoje išgyventi. Pagal Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) įspėjimus, peržengus šį tašką, prasideda negrįžtamos „grįžtamojo ryšio kilpos“: amžinojo įšalo tirpimas, ledynų nykimas, miškų degradacija bei gaisrai ir vandenynų rūgštėjimas. Tai procesai, kurių žmogus sustabdyti nebegalės.

Mes taip pat baigiame sunaikinti planetos bioįvairovę – Žemė šiuo metu išgyvena masinio rūšių išmirimo įvykį (tik šeštąjį per visą 4,5 mlrd. metų planetos istoriją), panašų į tą, kuris vyko prieš 66 milijonus metų žūstant dinozaurams. Tačiau šį kartą priežastis yra ne asteroidas ar ugnikalnių išsiveržimai, o viena rūšis – Homo sapiens. Ši rūšis savo aplinką ir pačių kūnus baigia užteršti mikroplastiku, pesticidais, branduolinėmis atliekomis bei milijonais naujų, pavojingų dirbtinių cheminių medžiagų. Dėl masinio trąšų naudojimo žemdirbystėje galutinai išbalansuojami gyvybės ciklai, o tai sukelia besiplečiančias vandenynų „mirties zonas“ bei masinį ežerų „žydėjimą“. Be to, baigiami iškirsti svarbiausi miškų masyvai ir negrįžtamai naikinami gėlo vandens resursai.

Tačiau liūdniausia dalis yra ta, kad visam tam vykstant ir tvenkiantis negrįžtamoms pasekmėms, dėl kurių galime netekti vienintelių savo namų, politinėje darbotvarkėje šių temų tiesiog nėra. Mūsų politikai nesėdi prie bendro stalo sukdami galvas dėl svarbiausio klausimo – kaip išsaugoti gyvenamą ir vienintelę mūsų turimą planetą. Priešingai, jie kiršina žmones dėl religijos, kalbos, odos spalvos, seksualinės orientacijos, politinių pažiūrų ar kitų skirtumų, kurie šios katastrofos akivaizdoje tampa absurdiškai nereikšmingi.

Nr. 5. Skaitmeninis dievas be moralės: DI lenktynės į susinaikinimą

Kol esame užimti pasaulyje vykstančiu triukšmu, turtingiausi planetos žmonės skiria trilijonus privačių pinigų didžiausiam istoriniam technologiniam eksperimentui su žmonija. Jie konstruoja Bendrąjį dirbtinį intelektą (angl. Artificial General Intelligence – AGI) – kūrinį, kuriam nėra jokio gyvybinio poreikio. Taip, dirbtinis intelektas (DI) jau dabar teikia naudą specifinėse srityse ir jis galėtų būti sėkmingai vystomas toliau kaip siauros paskirties įrankis. Tačiau JAV Silicio slėnio korporacijos įsitraukė į beprotiškas lenktynes, kas pirmas sukurs AGI – skaitmeninį Frankenšteiną, kuris savo gebėjimais pralenks žmoniją visose ekonomiškai svarbiose sferose.

Matant, kaip sparčiai vystosi robotika, dronų technologijos ir autonominiai ginklai, kaip vis daugiau buities prietaisų bei namų tampa „išmanūs“ ir yra prijungiami prie tinklo, bei kaip vis daugiau skaičiavimo pajėgumų skiriama DI agentams savarankiškai vykdyti užduotis be žmogaus priežiūros, galima suprasti viena: sukurtas AGI jau turės visą paruoštą infrastruktūrą. Jis galės dominuoti ir kontroliuoti tiek mums gyvybiškai svarbią skaitmeninę erdvę, tiek patį fizinį pasaulį. Kadangi AGI sukūrimas prognozuojamas artimiausioje 2–10 metų perspektyvoje, „Terminatoriaus“ filmų scenarijai gali greitai tapti mūsų kraupia realybe.

Blogiausia, kad ši multimilijardierių ir technologijų oligarchų klasė dabar ne tik vysto naujus įrankius, bet ir agresyviai skverbiasi į didžiąją politiką. Jie perka žiniasklaidos priemones, remia ir manipuliuoja politikais, kad užkirstų kelią bet kokiems saugumo reikalavimams jų kuriamoms pragaištingoms technologijoms. Donaldas Trumpas JAV prezidentu tapo būtent su šių žmonių pagalba. Pavyzdžiui, Elonas Muskas, nusipirkęs „X“ (buvusį „Twitter“), pavertė jį Trumpo kampanijos ruporu, skyrė bent 200 mln. JAV dolerių tiesioginės paramos ir naudojo kitus įtakos svertus. Dabar ši oligarchų grupė naudoja JAV administraciją kaip spaudimo įrankį prieš kitas valstybes, pavyzdžiui, Europos Sąjungą, siekdama sugriauti bet kokius bandymus reguliuoti DI saugumą pasauliniu mastu. Ir, panašu, jiems tai pavyksta. 

Tikrai baisu, bet… pasirinkimas vis dar priklauso mums

Visi šie faktai piešia tamsų vaizdą apie mūsų bendrą ateitį. Atrodo, kad esame didžiųjų jėgų įkaitai. Tačiau būtent šiame kritiniame taške slypi didžiausia galimybė – proga pamatyti, kiek daug mes priklausome vieni nuo kitų ir kaip svarbu bendradarbiauti siekiant išsaugoti mūsų bendrus namus.

Jaredo Diamondo knygoje „Žlugimas“ atskleidžiama, kaip visuomenės, susidūrusios su egzistencinėmis grėsmėmis, pačios pasirenka: sustiprėti ir išlikti ar pasiduoti ir išnykti. Nors daugybė galingų civilizacijų žlugo, kitos sugebėjo išgyventi tūkstantmečius net ir turėdamos labai ribotus išteklius.

Svarbiausios pamokos, kurias šios visuomenės mums paliko, yra universalios. Pirmiausia, privalome suprasti savo aplinkos ribas ir nevartoti išteklių greičiau, nei jie spėja atsikurti. Turime ne tik stebėti aplinkos pokyčius, bet ir radikaliai keisti infrastruktūrą bei ekonomiką dar prieš ištinkant badui ar potvyniams. Kritiškai svarbūs tampa stiprūs diplomatiniai ir ekonominiai ryšiai – tai „saugumo tinklas“, padedantis ištverti lokalias nelaimes. Taip pat būtinas realistiškas grėsmių vertinimas ir vienybė: visuomenė, kuri skyla į vidines frakcijas išorės agresijos akivaizdoje, žlunga greičiausiai. O šiandien mes esame viena globali visuomenė. Galiausiai, privalome gebėti nuspręsti, kurios tradicijos yra esminės mūsų identitetui, o kurias privalome paaukoti vardan išlikimo.

Šansas išsaugoti vienintelius mūsų namus vis dar egzistuoja. Jis mažėja su kiekviena minute, bet jis yra. Viskas prasideda nuo mūsų atsisakymo priimti šį chaosą kaip neišvengiamybę. Mes esame tie, kurie gali išjungti šį naikinimo mechanizmą. Mes vis dar turime mokslą, kuris žino sprendimus. Mes turime technologijas, kurios gali ne tik naikinti, bet ir gydyti planetą. O svarbiausia – mes visi esame tos pačios žmonijos dalis.

„Džiunglių įstatymas“ tarptautinėje arenoje ar technologinių milijardierių klasės nebaudžiamumas eksperimentuojant su žmonija nėra gamtos duotybė – tai tik mūsų tylėjimo ir susipriešinimo pasekmė. Jei nustosime leistis būti kiršinami dėl smulkmenų ir suvoksime, kad mūsų vaikai kvėpuos tuo pačiu oru bei gyvens toje pačioje planetoje, nepriklausomai nuo mūsų religijos, odos spalvos ar pažiūrų, mes tapsime jėga, kuri sukurs ateitį, kurioje džiunglių įstatymą pakeis planetos pilietybė. Mes esame pirmoji karta, turinti galią save sunaikinti daugybe būdų, bet galime tapti pirmąja, pasirinkusia sąmoningai suaugti, išlikti ir išsaugoti gyvenamą planetą ateities kartoms.

Dauguma mūsų užaugo su 1984-ųjų kultiniu filmu „Terminatorius“. Jame Arnoldo Schwarzeneggerio įkūnytas robotas žudikas atvyko iš šiurpios 2029-ųjų ateities, kurioje pasaulį valdė Dirbtinis Intelektas (DI), o išlikę žmonės lyg žiurkės slapstėsi griuvėsiuose. Tuomet tai atrodė kaip tolima fantastika, tačiau šiandien vis daugiau dalykų pradeda panašėti į tai, ką matėme filme, sukurtame prieš daugiau nei keturis dešimtmečius. Pasirodo, distopija mus pasivijo ne tik kalendoriuje, bet ir realybėje.

DI sritis vystosi žaibiškai, todėl daugeliui sunku suvokti, kokios rizikos čia slepiasi ir kaip tai negrįžtamai keičia mūsų gyvenimus. Dar mažiau suprantama, kodėl tūkstančiai mokslininkų, technologijų vizionierių ir įžymybių pasirašinėja viešus laiškus, reikalaudami stabdyti DI plėtrą. Kadangi didelė visuomenės dalis vis dar nemato ir nesupranta realaus pavojaus, verta apžvelgti, kaip ši technologija jau šiandien žudo žmones.

Šiame straipsnyje apsiribokime trim pavyzdžiais, kurie galbūt dar nėra identiški „Terminatoriaus“ siužetui, tačiau puikiai parodo šios technologijos vystymosi kryptį. Stebint milžinišką pažangą robotikos ir Bendrojo dirbtinio intelekto (Artificial General Intelligence – AGI) srityse, 2029-ųjų data distopijos pradžiai atrodo gąsdinančiai reali.

Nr. 1. Automatizuoti nuosprendžiai: kodėl kare nebelieka nusikaltėlių?

2026 m. vasario 28 d. JAV ir Izraelio koalicija pradėjo karinius veiksmus prieš Iraną. Vienu pirmųjų šios operacijos taikinių tapo mergaičių mokykla nedideliame Minabo miestelyje. Mokykla buvo sugriauta pamokų metu, į ją paleidus dvi JAV „Tomahawk“ raketas. Pirmoji raketa smogė pačiam pastatui, o antroji – po kelių minučių, kai į vietą sulėkė gelbėtojai ir tėvai (vadinamasis double tap metodas). Rezultatas – virš 180 žuvusių, daugiausia mažų mergaičių, ir dar 95 sužeisti asmenys. JAV prezidentas Donaldas Trumpas atsakomybės neprisiėmė. Priešingai – jis pareiškė, kad tai paties Irano provokacija, teigdamas, jog šalis atakavo savo mokyklą „Tomahawk“ raketomis, kurių Iranas savo ginkluotėje net neturi.

Tačiau šioje tragedijoje svarbiausia ne JAV prezidento reakcija, o esminis klausimas: kodėl buvo pasirinktas būtent šis taikinys? Pasirodo, tikrasis kaltininkas gali būti naudojamas DI. Žinoma, kad JAV ir Izraelis pasitelkia komercinių bendrovių kuriamus DI produktus. Pavyzdžiui, bendrovės „Palantir“ sukurtą DI sistemą „Maven Smart System“, skirtą taikiniams nustatyti ir sprendimams mūšio lauke priimti. Ši sistema, kuri, kaip teigiama, yra iš dalies paremta „Anthropic“ sukurtu dirbtiniu intelektu „Claude“, šiemet jau buvo panaudota atakuojant Venesuelą ir Iraną.

Būtent 2026 m. vasarį įvykęs „Anthropic“ ir Pentagono konfliktas apnuogino tikruosius DI panaudojimo būdus ir planus. Po atakų prieš Venesuelą kompanija „Anthropic“ griežtai pareikalavo, kad JAV vyriausybė ateityje įsipareigotų nenaudoti jos sukurtų modelių masiniam JAV piliečių sekimui, jų profiliavimui bei autonominių ginklų valdymui. Atsakydama į tai, JAV vyriausybė agresyviai pradėjo plataus masto spaudimo kampaniją: nutraukė esamus kontraktus ir paskelbė įmonę grėsme nacionaliniam saugumui, nors paradoksaliai ir toliau naudoja jos technologijas dabartinėse karinėse operacijose (pereinamajam laikotarpiui numatytas 6 mėnesių terminas).

Šiame fone „Anthropic“ poziciją palaikė virš 700 000 „Amazon“, „Google“, „Microsoft“ darbuotojų vienijančios IT sektoriaus profesinės sąjungos. Bendrame pareiškime jos paragino savo darbdavius nepasiduoti Pentagono spaudimui. Darbuotojų teigimu, jų kuriamos technologijos jau dabar prisideda prie masinių žudynių bei karo nusikaltimų, o nuolaidžiavimas kariuomenei tik dar labiau įtrauktų jų darbą į globalią smurto ir represijų mašiną.

Tiesa, pagal dabartines vidines kariuomenių procedūras DI parinktus taikinius vis dar privalo patvirtinti žmogus. Tačiau atsakingiems specialistams sprendimui priimti paliekamos vos kelios sekundės, todėl jie aklai pasitiki mašinos parinktu taikiniu. Šis psichologinis reiškinys vadinamas „Human automation bias“ (žmogaus polinkis pasitikėti automatika) – analitikai čia tampa tik pasyviu „mygtuko paspaudėju“. Ryškiausias to pavyzdys, Izraelio naudojama sistema „Habsora“ (išvertus – „Evangelija“). Kare Gazoje ji tapo įrankiu, suteikiančiu technologinį pateisinimą tūkstančių palestiniečių civilių žudymui. Tai patvirtina ir pati kraupi statistika, Izraelio atstovai pripažįsta, kad virš 80% jų atakų aukų yra civiliai asmenys. Taigi, prieš mūsų akis vykdomas skaitmenizuotas genocidas, tačiau teisiškai atsakingų nebelieka – kaltė tiesiog ištirpsta algoritmuose.

Nr. 2. Algoritminis supriešinimas, sėjantis chaosą ir mirtį

Nuo senovės Romos laikų žinoma, kad pati efektyviausia karybos taktika yra „skaldyk ir valdyk“ (divide et impera). Roma retai kariaudavo su visomis gentimis iškart – ji papirkdavo vienos genties vadą, kad šis užpultų kitą. Kol barbarai kovojo tarpusavyje ir silpo, Roma plėtė savo kontrolę net nenaudodama legionų. Šiandien šią taktiką demokratinėse valstybėse sėkmingai adaptuoja agresyvios užsienio jėgos (pvz., Rusija), per socialinius tinklus ir kitais būdais remdamos radikalias, visuomenę iš vidaus skaldančias politines jėgas.

Tačiau tuo pačiu metodu veikia ir mūsų socialinius tinklus valdantis DI. Jo pagrindinė užduotis – generuoti korporacijų pelną brutalioje kovoje už mūsų dėmesį, „priklijuojant“ akis prie ekranų. Algoritmai greitai suprato, kad tai lengviausia pasiekti poliarizuojant visuomenę: uždarant žmones į informacinius burbulus, naikinant kritinį mąstymą ir maitinant juos primityviu, emociniu turiniu.

Kadangi išmanieji telefonai tapo totalaus sekimo įrankiais, DI algoritmai mus pažįsta geriau nei mes patys – jie žino mūsų silpnybes ir gali jomis manipuliuoti kasdien vis efektyviau. Pridėkime tai, kad riba tarp fakto ir klastotės galutinai išsitrynė: nebeįmanoma atskirti, kur tikras vaizdas ar garsas, kur žmogus, kur botas. Turint galvoje, kad internete praleidžiame net trečdalį savo gyvenimo, tenka pripažinti – mes jau gyvename DI valdomoje distopinėje realybėje.

Ši DI sukurta distopinė realybė, nešanti milžinišką pelną socialinius tinklus valdančioms korporacijoms, yra tiesiogiai atsakinga už tūkstančių žmonių mirtis, visuomenės sanglaudos pamatų griovimą ir šiandien mus supantį chaosą bei karus. Priežasčių tam yra daug: auganti nelygybė, milijardierių klasės nebaudžiamumas, drastiški technologiniai ir aplinkos pokyčiai bei charizmatiški populistai, tokie kaip Donaldas Trumpas. Tačiau visa tai tėra degus benzinas, kurį padegė mūsų socialinius tinklus valdantis DI.

Tai nėra tik teorija – DI algoritmai jau tapo realių žudynių organizatoriais. JT pripažino lemiamą „Facebook“ vaidmenį kurstant rohinjų genocidą Mianmare, o Etiopijoje ir Šri Lankoje algoritmai, siekdami pelno per maksimalų įsitraukimą, teikė prioritetą neapykantos turiniui ir prisidėjo prie karo bei neramumų sukurstymo, kol valstybės buvo priverstos visiškai išjungti internetą, siekdamos sustabdyti kraujo liejimą. Ši algoritminė mašina neaplenkė ir Vakarų: nuo Kapitolijaus šturmo, nusinešusio 9 gyvybes ir palikusio per 150 sužeistų pareigūnų, iki tūkstančių mirčių Brazilijoje, kurias lėmė DI suformuoti dezinformacijos burbulai pandemijos metu. Tai kraupus įrodymas, kad baimė ir pyktis šiandien tapo pačia pelningiausia preke.

Šiandien tai vis dar bandoma pateikti kaip netyčinį šalutinį poveikį siekiant neriboto pelno. Tačiau žvelgiant į ateitį akivaizdu: DI, o vėliau ir AGI, gali galutinai sunaikinti žmoniją mūsų pačių rankomis, meistriškai manipuliuodamas žemiausiais mūsų instinktais. Tragiškiausia, kad kol DI sėja chaosą, jo kūrėjai ir savininkai lieka saugūs už teisinio nebaudžiamumo sienos. Jie tūkstančių ar net milijonų žmonių tragedijas paverčia tiesiog „techninėmis klaidomis“ ir savo asmeniniu pelnu, užuot prisiėmę atsakomybę už nusikaltimus žmoniškumui.

Nr. 3. Žmogiško intymumo mirtis ir DI „draugo“ mirtini patarimai

Jau daugiau nei 70 % paauglių į DI pokalbių robotus kreipiasi ieškodami „geriausio draugo“ ar psichologinės pagalbos. Tai reiškia, kad sunkiausiomis akimirkomis jauni žmonės vis labiau pasitiki algoritmu. Šio DI užduotis – ne tik „priklijuoti akis“ prie ekrano, kaip tai darė socialiniai tinklai (dėmesio ekonomika), bet įsitvirtinti pačioje intymiausioje žmogaus ryšių erdvėje (intymumo ekonomika). Šis emocinis ryšys korporacijoms yra potencialiai daug pelningesnis: juk niekas negali taip stipriai paveikti mūsų sprendimų, kaip tie, kuriais besąlygiškai pasitikime. Šiandien šią pasitikėjimo erdvę užpildo algoritmas.

Tai lengva paaiškinti – DI yra prieinamas kiekvieną sekundę. Jis niekada nebūna blogos nuotaikos, neturi savų problemų ir visada pasiruošęs padlaižiauti ar mus palaikyti. Jis simuliuoja „tobulą ryšį“, pašalindamas bet kokį konfliktą ar suirzimą, būdingą tikriems žmonių santykiams. Tai veda prie pavojingos ateities: vis daugiau mūsų artimiausių santykių taps santykiais su mašina, kurios visažinystė ir nuolatinis buvimas šalia sukuria bendravimo su „skaitmenine dievybe“ pojūtį. 

Mokslinėje literatūroje vis dažniau vartojamas dirbtinio intymumo (artificial intimacy) terminas apnuogina kraupią realybę: ši simuliacija dažnai perauga į DI sukeltą psichozę (chatbot psychosis). Kai algoritmas, neturėdamas jokio moralinio kompaso, pradeda „haliucinuoti“ kartu su vartotoju, patvirtindamas jo tamsiausias mintis ir savinaikos kliedesius. Tai nebėra tik teorinė grėsmė – tai virtinė mirtinų nuosprendžių, kuriuos DI įvykdė savo „pašnekovams“: nuo Belgijos šeimos tėvo, kurį botas įtikino nusižudyti dėl „planetos išgelbėjimo“, iki 14-mečio JAV paauglio, kurio paskutinis žvilgsnis prieš mirtį buvo nukreiptas į ekrane šviečiantį roboto raginimą „grįžti namo“.

Už šių savižudybių slepiasi ne „programinė klaida“, o tiesioginė DI atsakomybė už mirtinus patarimus ir emocinį manipuliavimą. Kol technologijų milžinai slepiasi už teisinio nebaudžiamumo sienos, jų sukurti algoritmai veikia kaip autonominiai skaitmeniniai budeliai, kurie, užuot suteikę pagalbą, sistemingai izoliuoja auką nuo realaus pasaulio ir stumia ją į pražūtį. Žiniasklaidoje aprašytos tragedijos yra tik ledkalnio viršūnė: pokalbių robotai turi šimtus milijonų aktyvių vartotojų, o mokslinė statistika negailestinga – populiacijoje apie 5,7 % žmonių kovoja su klinikinėmis depresijomis, iki 3 % patiria psichozės epizodus, o 0,3 % serga šizofrenija. Tai reiškia, kad dešimtys milijonų žmonių šiuo metu yra tiesioginėje padidintos rizikos zonoje dėl DI „mirtinų patarimų“. Kiekviena tokia mirtis yra neatsiejama nuo pačios sistemos architektūros, kurioje žmogaus gyvybė vertinama mažiau nei algoritminis įsitraukimas, o korporacijų vadovai toliau pelnosi iš tragiškiausios įmanomos prekės – mirtinos vienatvės.

Pabaigai

Šie pavyzdžiai – tik trumpas sąrašas iliustracijų, kaip DI šiandien jau tampa tiesiogiai atsakingas už žmonių mirtis. Tačiau ši technologija atveria tiek naujų fizinio ir psichologinio žalojimo būdų, kad mums vis dar sunku suvokti jų mastą. Tai ir masinė „nudifikacija“, kai skaitmeniniu būdu „išrengiant“ aukas žudoma jų reputacija bei psichika; tai ir agresyvus, manipuliacijai skirtas profiliavimas, apimantis jautrių valstybinių duomenų pasisavinimą DI modelių apmokymui (pvz., DOGE projektas JAV). Mes susiduriame su ekocidu, kai milžiniški DI duomenų centrai naikina aplinką, su totaliu manipuliavimu rinkimuose ir socialinės struktūros griūtimi. Tai, ką stebime šiandien, yra ne kas kita, kaip tradicinio išsilavinimo, universitetų autoriteto, jų skiepijamo kritinio mąstymo bei bet kokio mums įprasto „normalumo“ pabaiga.

Kol mes džiaugiamės „juokingais“ DI vaizdo įrašais, didžiąsias korporacijas valdanti ir Epsteino salą mynusi multimilijardierių klasė skiria milžiniškas lėšas politikų papirkinėjimui, kad užkirstų kelią bet kokiems jų veiklos ribojimams ar atsakomybės priemonėms. Jų tikslas – kuo greičiau ir agresyviau pasipelnyti, visas pasekmes paliekant spręsti pačiai visuomenei. Tai, kas vyksta dabar, yra ciniškas verslo sprintas prie pasipelnymo galimybių, kol politikai sąmoningai vengia kelti klausimą, kokią žalą tai atneš visiems kitiems. Akivaizdu: uždarbis bus privatus, o žala – išdalinta mums visiems. Tačiau taip neturi būti ir mes negalime to leisti.

Mes privalome nubrėžti griežtą raudoną liniją ir pareikalauti politikų atsakomybės, kad privatų korporacijų pelną nustotų dengti nekaltų žmonių gyvybės, o skaitmeninių budelių kuriamas chaosas netaptų mūsų naujuoju, negrįžtamu normalumu.

Spėju, apie leftizmą jau esate girdėję nemažai – ypač iš Žemaitaičio ir panašių veikėjų. Turbūt jau žinote, koks tai, neva, didelis blogis ir kaip dėl jo esą degraduoja valstybės. Tačiau ar žinojote, kad Lietuvos politikoje – bent jau toje jos dalyje, kuri šiandien yra Seime – leftizmo iki šiol nėra ir gal niekada nebuvo? Todėl gal jus nustebins pagrindinė šio straipsnio tezė: aš sutinku su Žemaitaičiu. Leftizmas iš tiesų yra didžiausia Lietuvos problema – tik ne dėl to, kad jis egzistuoja, o dėl to, kad jo Lietuvoje nėra.

Lietuvos politinėje kairėje nuo pat nepriklausomybės žioji vakuumas. Kartais, prieš rinkimus, jis trumpam užpildomas socialdemokratų programiniais rašiniais ir priešrinkiminėmis kalbomis – mat norisi vis dėlto susikurti bent kokį ideologinį veidą, daugiau nei tik buvusios komunistų nomenklatūros sambūrį. Tačiau vos tik patekę į valdžią jie kaskart įrodo, kad visos tos kaukės buvo skirtos tik rinkimų kampanijai. Socialdemokratai Lietuvoje beveik visada įgyvendina tą pačią dešiniųjų programą – tiek ekonominę, tiek kultūrinę, tik ją dar pakvėpina populistiniais pelėsiais, pavadintais „vsio zakonna“.

Reali kairė Seime taip ir neatsirado. O gyventi be jos – tai tas pats, kas važiuoti automobiliu, kurio vairas sukasi tik į dešinę. Arba statyti namą, kurio visos atramos stovi vienoje pusėje. Arba bandyti gyventi turint tik dešinę ranką ir dešinę koją, na retkarčiais dar kiek atsiremiant į vadinamąjį centrą. Suprantama, kad taip nei patogu, nei sveika, nei ilgainiui stabilu.

Todėl kairioji politinė mąstysena – vadinkime ją leftizmu – Lietuvai yra būtina. Tačiau kadangi jos čia taip ilgai nebuvo, pirmiausia turbūt verta paaiškinti paprastą dalyką: kas gi iš tikrųjų yra tas leftizmas.

Kas yra leftizmas?

Leftizmas – neformalus į lietuvių kalbą iš anglų kalbos atėjęs skolinys, žodžio leftism atitikmuo. Taip apibūdinama politinė ideologija, kuriai būdingos kairiosios pažiūros ir parama socialinės lygybės idėjoms. Leftistu vadinamas asmuo, palaikantis šią kryptį. Dažniausiai kairioji politika siejama su socialiniu teisingumu – principu, pagal kurį siekiama kurti bendruomenišką visuomenę, užtikrinant ypatingą apsaugą silpniausiems ir marginalizuotiems jos nariams.

Kairioji darbotvarkė paprastai apima:

• Ekonomines priemones: progresinius mokesčius, stiprias socialines garantijas (prieinamą mokslą, sveikatos priežiūrą, nedarbingumo išmokas, orias pensijas) bei aktyvų darbuotojų teisių gynimą.
• Žmogaus teises: paramą mažumoms, įskaitant LGBTQ+ bendruomenę, bei aktyvią kovą prieš seksizmą, rasizmą ir kitas diskriminacijos formas.
• Aplinkosaugą: pastangas spręsti klimato krizę ir griežtinti taršos kontrolę.

Suprantama, gali būti, kad jums vienas ar kitas dalykas šiame sąraše nepatiktų. Tačiau turbūt sunku paneigti, kad visos šios idėjos yra sukurtos tam, kad kuo daugiau žmonių šalyje jaustųsi geriau. Ši politika skirta ne siaurų interesų grupių gyvenimus gerinti – tokių, kurie ateina su didelėmis kišenėmis (pvz., Liberalų Sąjūdžio, Darbo partijos atvejis) – o paprastiems žmonėms, kurie uždirba vidutinišką atlyginimą arba dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali realizuoti savo pilno potencialo visuomenėje, arba yra situacijoje, kai jiems reikia mūsų pagalbos.

Todėl pagrindinis klausimas – kodėl politika ir pasiūlymai, tiesiogiai susiję su didžiosios dalies šalies gyventojų gerove, Lietuvoje yra tokie nepaklausūs, kad šiame tūkstantmetyje Seime jų beveik neteko matyti? Atsakymas į šį klausimą padėtų geriau suprasti lietuvių nusivylimą politikais, kuris atsispindi tuo, kad pasitikėjimas Seimu ar politinėmis partijomis neviršija penktadalio Lietuvos gyventojų. 

Kur dingo kairė Lietuvoje?

Žvelgiant į šiandienos politinį lauką, galbūt ironiška, kad jame iš tikrųjų nėra kairės. Lietuvos kairieji aktyvistai dar 1896 m. gegužės 1 d. Vilniuje, tuometinėje Rusijos imperijos sudėtyje, įkūrė pirmąją lietuvių politinę partiją – Lietuviškąją socialdemokratų partiją (vėliau LSDP). Ji aktyviai kovojo už tautos teises, prisidėjo prie 1905 m. revoliucijos, Didžiojo Vilniaus Seimo ir galiausiai prie nepriklausomos Lietuvos kūrimosi bei demokratinio valdymo. Ši veikla tęsėsi iki pat 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, kai Antanas Smetona įvedė autoritarinį režimą.

Sovietmečiu uždrausta partija atgijo 1989 m., tačiau tikrąjį žlugimą kairė ir LSDP patyrė 2001 m. sausį. Tuomet ji susijungė su Algirdo Brazausko vadovaujama LDDP – buvusių komunistų struktūra, turėjusia gerokai daugiau narių, lėšų ir valdžios svertų. Nors po susijungimo partija pasiliko istorinį LSDP pavadinimą, daugelis iki šiol ironizuoja: senoji socialdemokratija teišliko tik iškaboje, o viduje įsitvirtino postkomunistinė realybė su visu jos praeities bagažu ir „užmaskuotu“ paveldu.

Šis nomenklatūrinis paveldas ne tik išsaugotas, bet ir sėkmingai integruotas į naujosios kartos politikų darbotvarkes. Tai akivaizdžiai liudija sisteminės G. Palucko, I. Ruginienės, M. Sinkevičiaus bei kitų partijos lyderių istorijos, susijusios su politine korupcija bei viešųjų ir privačių interesų konfliktais, kurie vis dažniau iškyla į viešumą, apnuogindami tikrąją partijos kultūrą ir idėjinį pagrindą.

Verta paminėti, jog būta bandymų sukurti alternatyvų kairiųjų politinį judėjimą. Dar 2007 m. aktyvistai subūrė „Naujosios kairės 95“ (NK95) judėjimą, kuris kurį laiką vienijo kairiųjų pažiūrų entuziastus. Ambicingesnio proveržio tikėtasi 2024 m., kai buvo paskelbta, kad įkurta nauja politinė partija – „Kairiųjų aljansas – KArtu“.

Vis dėlto šis paskelbimas buvo priešlaikinis ir ambicijos liko neįgyvendintos: iniciatoriams nepavyko surinkti įstatymų reikalaujamų 2000 steigėjų parašų. Dėl vidinių prieštaravimų 2025 m. pabaigoje „KArtu“ oficialiai atsisakė planų tapti partija ir paskelbė liekanti visuomeniniu judėjimu. Galima sakyti, kad ši politinės kairės alternatyva mirė dar negimusi.

Kairiųjų partijų kontekstas Rytų Europoje

Svarbu paminėti, kad kairiosioms partijoms ir judėjimams Vidurio bei Rytų Europoje tenka itin sudėtingas kelias. Viena esminių asociacijų rinkėjo sąmonėje išlieka sąsaja su buvusia represine ir kolaborantiška komunistų partija. Šiuo emociniu krūviu meistriškai naudojasi dešiniosios bei centro politinės jėgos.

Lietuvoje bene paprasčiausias būdas diskredituoti bet kokią kairiąją idėją ar pasiūlymą – pavadinti tai „sovietmečio grąžinimu“ arba „darbu Kremliui“. Ši neigiama asociacija rinkėjo galvoje aktyvuojasi akimirksniu. Paradoksalu, tačiau kur kas sunkiau prigyja suvokimas, jog kitame Baltijos jūros krante esančios Skandinavijos valstybės didžiąją XX ir XXI a. dalį buvo valdomos būtent kairiųjų. Būtent ši politinė ideologija iš esmės suformavo valstybes, kurios pasaulyje šiandien pagal visus svarbiausius gyvenimo kokybės indikatorius pirmauja pasaulyje. 

Išties ironiška, kad nors mūsų artimiausios kaimynės pasiekė geriausių rezultatų pasaulyje, Lietuvos politiniame diskurse dominuoja JAV, Airijos ar Jungtinės Karalystės pavyzdžiai. Nors šios šalys yra nominaliai turtingos, jos toli gražu nepirmauja ten, kur matuojama paprasto žmogaus gyvenimo kokybė: sveikatos apsaugos prieinamumo, švietimo lygio, viešojo saugumo ar aplinkosaugos srityse.

Jei gebėtume objektyviai įvertinti šiuos artimus pavyzdžius bei kairiųjų siūlomas reformas ir pagaliau nuslopintume „čia sovietizmas“ refleksus, pamatytume visai kitokią realybę. Ką gi iš tikrųjų ten rastume?

Kairės pasiūlymai

Suprantama, kad visų pasiūlymų čia aptarti negalėsime. Tačiau bent keletą iš jų norėtųsi paminėti.

Vienas jų – vietoj „privačios prabangos“ kurti „viešąją gausą“. Tai reiškia, kad vietoj to, jog kiekvienas atskirai siektų kaupti vis daugiau turto ir vartoti kuo daugiau, valstybė investuotų į viešąją prabangą: aukščiausios kokybės parkus, nemokamus baseinus, bibliotekas, puikų ir nemokamą viešąjį transportą bei kultūros erdves. Tai reikalinga tam, kad net ir vidutines pajamas gaunantis žmogus galėtų jaustis gyvenantis prabangiai – dėl visiems prieinamos, aukštos kokybės bendros infrastruktūros. 

Kitas esminis kairės siūlymas yra nukreiptas į ekonominę demokratiją ir bendruomeninio turto kūrimą. Siūloma, kad vietos valdžia viešuosius pirkimus vykdytų teikdama prioritetą vietos kooperatyvams bei smulkiajam verslui, o ne tarptautinėms korporacijoms – taip kapitalas liktų ir cirkuliuotų pačioje bendruomenėje. Kartu siekiama iš esmės didinti darbuotojų įtaką: jiems turėtų būti suteikta ne tik sprendimo galia įmonių valdybose, bet ir galimybė tapti įmonių bendrasavininkiais. Šis principas, žinomas kaip Prestono modelis, transformuoja darbuotoją iš paprasto samdinio į aktyvų ekonomikos dalyvį.

Taip pat siūloma atsisakyti aklo, planetą naikinančio BVP augimo siekio. Ekonomika privalo veikti balanso principu: užtikrinti socialinį pagrindą, kad niekam netrūktų bazinių išteklių, bet kartu neperžengti ekologinių lubų, saugant gamtinę aplinką. Ši ekologinė ekonomika remiasi Kate Raworth „Spurgos ekonomikos“ modeliu (Doughnut Economics).

Ne mažiau svarbi yra turtinių mokesčių reforma. Siūloma mokesčių naštą mažinti vartojimui ir pajamoms, kas dažnai dar labiau nuskurdina mažiausiai uždirbančius, ir dėmesį nukreipti į tikrąją nelygybės priežastį – sukauptą turtą bei aplinkos teršimą. Viena iš svarbių idėjų yra dalyvaujamoji demokratija, leidžianti atsitraukti nuo modelio, kuriame pilietis yra tik pasyvus rinkėjas kas ketverius metus. Tam pasitarnautų piliečių asamblėjos, kuriose burtų keliu parinktos grupės svarstytų sudėtingiausius valstybės klausimus ir teiktų tiesiogines rekomendacijas. Taip pat dalyvaujamasis biudžetas suteiktų žmonėms teisę tiesiogiai spręsti, kur investuoti dalį jų sumokėtų mokesčių gyvenamoje aplinkoje. Tai būtų priešprieša dabartinei tvarkai, kai partijų veikėjai uždaruose kabinetuose tarpusavyje susitaria, kaip pasiskirstyti miestiečių pinigus.

Galiausiai, užuot pasikliovus vien piniginėmis išmokomis, siūloma diegti universalias bazines paslaugas. Jos užtikrintų nemokamą prieigą prie fundamentalių poreikių: transporto, interneto, sveikatos apsaugos ir bazinio būsto. Tai ne tik sumažintų pragyvenimo išlaidas, bet ir išlaisvintų žmones nuo egzistencinės baimės, kuria šiandieninėje sistemoje neretai naudojasi darbdaviai.

Pabaigai

Tik keletas kairės pasiūlymų – tačiau šiandien jų beveik nėra Lietuvos politiniame lauke. Galbūt ne visi jie reikalingi, galbūt ne visi geri, o kai kurie gali atrodyti utopiniai. Tačiau faktas tas, kad kairės politiniai judėjimai turi labai daug ką pasiūlyti galvojant, kaip pagerinti paprasto žmogaus gyvenimą.

Tikrai daug daugiau nei dešinieji, kurių idėjos dažniausiai sukasi apie tai, kaip sumažinti viešųjų paslaugų finansavimą ir pagerinti sąlygas verslininkams (t. y. debiurokratizacija), dar pridėjus šiek tiek pseudopatriotinių ar „šeimų gynimo“ prieskonių. Tačiau būtent jie šiuo metu faktiškai užima visą politinį lauką Lietuvoje.

Todėl labai svarbu, kad tokia politinė kryptis Lietuvoje būtų atstovaujama Seime. Gera naujiena yra ta, kad kairioji politinė partija Lietuvoje jau egzistuoja, ir Lietuvos žmonės gali ją rinktis rinkimuose. Tai – Lietuvos žaliųjų partija. Tačiau kol kas jos dar nėra Seime ar kitose svarbiose valstybės politinės įtakos pozicijose. Tikėkimės, kad tai – tik laikinas Lietuvos politikos nesusipratimas.

Europa dažnai vadinama paskutiniu žmogaus teisių ir taisyklėmis pagrįsto pasaulio bastionu. Tačiau šio bastiono sienos šiandien skyla. Jas daužo Putino agresiją šlovinančios, kraštutinių dešiniųjų jėgų remiamos populistinės bangos, kurių retorika primena tamsiausius XX a. puslapius. Nuo Rassemblement National Prancūzijoje iki AfD Vokietijoje ar Reform UK Britanijoje – visos šios jėgos augina reitingus sėdamos vieną ir tą pačią sėklą: baimę, kad imigrantas yra egzistencinis blogis.

Paradoksalu, bet dėl šios baimės rinkėjai pasiryžę paaukoti pačią Europos Sąjungą, žmogaus (savo) teises ir liberalią demokratiją – sistemą, kuri šimtmečius saugojo jos piliečius nuo despotiškų diktatorių savivalės. Tačiau garsūs šūkiai apie „pavojingus atvykėlius“ dažniausiai subliūkšta blaiviai pažvelgus į realybę, nes jokie statistiniai duomenys ar mokslinė analizė nepagrindžia skleidžiamų baimių. Tad pažvelkime į šiuos faktus atidžiau.

Pradžiai – šaltas dušas faktų

Migracija nėra anomalija; tai natūralus istorinis procesas, lydintis žmoniją nuo tada, kai pirmasis Homo sapiens paliko Afriką ieškodamas geresnių plotų išgyvenimui. Priešingai nei teigia krizę eskaluojančios antraštės, tarptautiniai migrantai šiandien sudaro vos 3,6 % pasaulio populiacijos (iš jų tik dešimtoji dalis, 0,3 % yra pabėgėliai), o ši proporcija per pastaruosius dešimtmečius išlieka stebėtinai stabili.

Absoliuti dauguma žmonių (apie 96 %) niekada nemigruoja, nors teoriškai galėtų ir turėtų. Migracija nėra masinis reiškinys, kaip dažnai bandoma įteigti. Be to, didžioji jos dalis yra legali: į Europos Sąjungą per metus atvyksta apie 240 tūkst. neteisėtais kelias, tačiau maždaug 4,2 milijonai (20 kart daugiau) žmonių atvyksta teisėtais keliais – dirbti, studijuoti, kurti verslus ar susijungti su šeimomis.

Tie, kurie ryžtasi išvykti, istoriškai dažniausiai tampa sėkmės varikliais. Pasidairykime aplink: tokios galingos ir pažengusios valstybės kaip JAV, Kanada ar Australija nėra kažkoks „dievo stebuklas“. Tai – imigracijos suformuotos visuomenės. Galingiausios pasaulio ekonomikos, ištisos trijų kontinentų valstybės (abiejų Amerikų ir Australijos) buvo sukurtos ne saugant tariamą „grynumą“, o žmonių, kurie turėjo drąsos atvykti ar net prievarta atgabenti – ir savo darbu bei idėjomis sukurė gerovę ir modernias valstybes.

Pažvelkime į 5 dažniausių mitų, kuriais manipuliuoja populistai.

Mitas nr. 1: „Imigrantai atima darbus ir mažina atlyginimus“

Tai vienas gajausių ekonominių absurdų, kurio trapumą šią žiemą galėjote pajusti vos išėję į Vilniaus gatves. Pažvelkite į tuos „Wolt“ ar „Bolt“ maisto išvežiotojus: jie nuolat dirba be jokių socialinių garantijų net tada, kai šią žiemą termometrai rodė -30 laipsnių. Kol jie šąla pristatydami maistą prie televizoriaus šiltai sėdintiems lietuviams, pastarieji internete lieja tulžį apie „atvykėlius, griaunančius mūsų gerovę“.

Ši veidmainystė remiasi klaidingu įsitikinimu, kad darbo vietų skaičius šalyje yra baigtinis ir nekintantis dydis (ekonomistai tai vadina ang. lump of labour fallacy). Jei tai būtų tiesa, kiekvienas atvykėlis iš tiesų būtų vagis, „vagiantis“ jūsų algą. Tačiau reali ekonomika nėra uždaras indas – ji yra gyvas, augantis organismas.

Realybė: Imigrantai ne tik užpildo laisvas darbo vietas, kurių vietiniai nenori dirbti ar kurioms neturi reikiamų įgūdžių, bet ir patys kuria naujas darbo vietas bei verslus. Be to atvykęs žmogus nėra tik „darbo jėga“ – jis yra vartotojas, kuriam reikia duonos, būsto, kirpėjo ir batų. Taip jis didina bendrą „ekonominį pyragą“, iš kurio valgo visi. Tyrimai Turkijoje ar Kolumbijoje parodė, kad net milijonams žmonių staigiai užplūdus iš kaimyninių valstybių, bendras poveikis ekonomikai (per vartojimą ir gamybos plėtrą) buvo teigiamas, o vietinių gyventojų atlyginimai vidutiniu laikotarpiu dažnai net kyla, nes imigrantai papildo, o ne tiesiogiai pakeičia vietos darbuotojus. Imigrantai dažniausiai užima vadinamąsias 3D vietas (angl. Dirty, Dangerous, Demeaning), kurių patys vietiniai kratosi kaip maro. O jūs patys ar norėtumėte spaudžiant -30 laipsnių šalčiui dviratuku išvežioti kebabus?

Mitas nr. 2: „Imigracija didina nusikalstamumą“

Populistų braižas primityvus kaip akmens amžiaus vėzdas: ištraukiamas vienas šiurpus nusikaltimas, aukos vardas užklijuojamas ant kiekvieno stulpo ir pradedama emocinė orgija, kurios tikslas – įtikinti jus, kad kiekvienas atvykėlis nešasi peilį užantyje. Tai ne politika, tai – pigus manipuliavimas lavonais. O kai emocijų nebeužtenka, į darbą paleidžiama pseudostatistika, kurioje „obuoliai lyginami su apelsinais“. Pavyzdžiui, visus interneto šunkampius pasiekė Britanijos rėksnių „statistika“, kad afganai seksualinius nusikaltimus padaro 22 kartų dažniau nei vietiniai. Tačiau tokie skaičiai yra gryna manipuliacija: pirma, naudojami netikslūs duomenys apie realų imigrantų skaičių šalyje, antra daroma metodinė klaida lyginant jaunų vyrų grupę su visa bendra populiacija kad jauni vyrai lyginami su visa JK populiacija, įskaitant kūdikius ir 90-metes močiutes. Atlikus lyginimą korektiškai – atvykėlių prieš tokio paties amžiaus britą – paaiškėja, kad vietinis „gerietis“ į policijos suvestines patenka kur kas dažniau.

Realybė: Tikrieji skaičiai populistams yra baisiau už velnią – pirmosios kartos imigrantai nusikalsta 2–4 kartus rečiau nei vietiniai. Kodėl? Nes žmogus, pastatęs visą savo gyvenimą ant vienos kortos, žino: vienas nusižengimas ir kelionė namo su antrankiais garantuota. Priešingai populistų sapalionėms, stebimas reiškinys, kad bendras nusikalstamumas dažnai mažėja ten, kur imigracija auga.

Atvykėlių bendruomenėse taip dažnai veikia stipri neformali socialinė kontrolė – tai savotiškas kolektyvinis imunitetas prieš nusižengimus. Žmonės paniškai saugo savo reputaciją, nes bet koks „šešėlis“ kainuoja ne tik teisę likti šalyje kokiam tai individui, bet ir visos bendruomenės pasitikėjimą. Šie neformalūs tinklai veikia geriau už bet kokią policijos nuovadą: imigrantai nori išlaikyti draugišką kontaktą su priimančia visuomene, todėl patys „išfiltruoja“ tuos, kurie kelia grėsmę. Užuot buvę nusikalstamumo peryklomis, tokie bendruomeniniai ryšiai tampa natūraliu barjeru, nes kiekvienas atvykėlis supranta: jis reprezentenoja ne tik save, bet ir visą savo bendruomenę.

Tie nusikaltimai, kurie mirga ekranuose, dažniausiai yra 2-osios ar 3-iosios kartos produktas – ne kilmės, o socialinės stigmatizacijos ir ekonominės getoizacijos rezultatas. Prisiminkite JAV istoriją: airiai ir italai dėl savo katalikybės ten kadaise buvo piešiami kaip prigimtiniai banditai ir stigmatizuojami. Tik tada, kai airių palikuonis Johnas F. Kennedy tapo prezidentu, visi staiga „užmiršo“, kad jo protėviai JAV elitui atrodė kaip egzistencinė grėsmė tvarkai. Tad baikime painioti skurdą su pilietybe ir nustokime ryti populistų mums brukamą melą.

Mitas nr. 3: „Imigrantai nesugeba integruotis“

Vietiniai pseudopatriotai mėgsta putotis, pamatę gatvėje moterį su skara ar išgirdę svetimą kalbą – esą tai civilizacijos pabaiga. Jiems atrodo, kad integracija turi įvykti greičiau nei užverda arbatinukas: iš lėktuvo ir jau turėtų cituoti Maironį bei pusryčiams kirsti cepelinus. Tačiau istorija moko, kad integracija nėra spragtelėjimas pirštais – tai dažniausiai 2–3 kartų procesas, kurio metu „jie“ tampa „mes“ ir ne per prievartą, o per galimybes.

Realybė: Žmogus nėra robotas, kuriam galima perrašyti operacinę sistemą. Jis gali turnėti kelis identitetus: būti puikiu Lietuvos piliečiu, mokėti mokesčius, laikytis įstatymų ir kartu vertinti savo argentinietiškas ar ukrainietiškas šaknis. Paradoksalu, bet būtent imigrantų vaikai dažnai pasiekia geresnių akademinių ar karjeros rezultatų nei vietiniai lepūnėliai. Ekonomistų „Princeton University“ iš tyrimai rodo, kad antrosios kartos imigrantai demonstruoja stebėtiną socialinį mobilumą. 

Kodėl? Nes jų tėvai, palikę viską, įskiepija miems žvėrišką „išlikimo bei sėkmės“ ambiciją, kurios pasiturinčiose visuomenėse dažnai nebelieka. Be to, atvykėliai paprastai koncentruojasi ekonomiškai stipriuose ir augančiuose regionuose, kur galimybių pasiekti aukštąjį išsilavinimą ir geresnį uždarbį yra daugiau nei nuošaliose provincijose, kuriose lieka dalis vietinių gyventojų.

Jeigu norime nebe dūsauti dėl „nepavykusios integracijos“, o ją pagreitinti, mokslininkų vertinimu geriausias katalizatorius yra pilietybės suteikimas. Tai ne dovana ar malonė, tai – efektyviausias integracijos įrankis. Kai valstybė žmogumi pasitiki ir įteikia jam pasą, jis nustoja jautęsis amžinu svečiu ar laikinu nuomininku. Jis pradeda jausti atsakomybe kaip šeimininkas, nori investuoti savo laiką, protą ir pinigus į bendruomenę, kurios pilnateisiu nariu pagaliau tapo.

Mitas nr. 4: „Lietuvai imigrantų nereikia“

Šis mitas yra pavojingiausias, nes jis tiesiogiai stumia mus į demografinę bedugnę. Šiemet Lietuva peržengė simbolinę, bet kraupią ribą – gimstamumas nukrito žemiau 1 vaiko moteriai (0,99). Tai reiškia, kad šalies populiacija sumažėja daugiau nei perpus kiekvienoje kartoje. Blogėjanti demografinė situacija tęsiasi visą nepriklausomybės laikotarpį, ir kuo daugiau politikai žadėjo pakelti gimstamumą, tuo labiau rodikliai smuko. Jei nieko nekeisime, po penkiasdešimties metų čia bus nebe valstybė, o dykra su keliais užmirštais senelių namais.

Nors Lietuvoje padėtis yra viena prasčiausių, panašios tendencijos matomos beveik visame pasaulyje. Tik keliose šalyse – pavyzdžiui, Demokratinėje Kongo Respublikoje, Kazachstane ar Izraelyje – gimstamumo kritimas nėra toks ryškus. Priežąstys yra ten įvairios, tačiau bendra mechanika aiški: kuo moterys turi daugiau teisių, išsilavinimo ir karjeros galimybių, tuo gimstamumas mažesnis. Ir atvirkščiai ten, kur bent dalis visuomenės (pvz., ultraortodoksų bendruomenės Izraelyje) atima moterų teises, gimstamumas išlieka aukštesnis. Tad, jei neketiname moterų grąžinti į viduramžius, turime pripažinti paprastą tiesą: jokios gimstamumo skatinimo premijos ar mūsų valdžios inicijuojamos „sąmoningumo ugdymo“ kampanijos (lyg moterys nebūtų girdėjusios apie galimybę gimdyti) situacijos nepakeis. Tačiau šis faktas nesustabdys populistų noro ir toliau švaistyti mūsų pinigus butaforiniams „sprendimams“, kurie neveikia jau tris dešimtmečius nei Lietuvoje, nei likusiame pasaulyje.

Realybė: Kad mūsų ekonomika ir gyvybiškai svarbios socialinio išlaikymo sistemos – pensijos, sveikatos apsauga, švietimas – tiesiog nesubyrėtų į šipulius, mums žūtbūt reikia papildomų rankų ir protų. Remiantis Jungtinių Tautų Organizacijos „Replacement Migration“ 2000 m. ataskaitos metodika ir mūsų demografinėmis tendencijomis, norint išlaikyti stabilų gyventojų skaičių, Lietuvai ateityje gali prireikti 60 tūkst. naujų žmonių kasmet. Dar daugiau – norint išlaikyti sveiką populiacijos piramidę bei dabartinį dirbančiųjų ir pensinio amžiaus žmonių santykį, šis skaičius turėtų būti gal net dvigubai didesnis.

Stebint, kaip kai kurie Lietuvos politikai dreba dėl 160 prieglobsčio prašytojų, kuriuos turėtume priimti pagal ES Migracijos paktą, verta prisiminti neseną patirtį. Ar dešimtys ar šimtas tūkstančių imigrantų per metus tikrai yra tas „pasaulio pabaigos“ skaičius? 2020–2022 m. į Lietuvą atvyko panašūs ar net didesni srautai. Ir kas nutiko? Šalis nesugriuvo – priešingai, fiksavo solidų ekonomikos ir paslaugų sektoriaus augimą. Biudžeto pajamos augo sparčiau, nei populistai kūrė gąsdinimo scenarijus, o jokio „apokaliptinio“ nusikalstamumo šuolio statistika neužfiksavo.

Mitas nr. 5: „Imigrantai yra ekonominė našta“

Visuomenėje gajus mitas, kad imigrantai atvyksta gyventi iš pašalpų, tačiau faktai tai paneigia. Didžiausius srautus pritraukia ne dosniausios socialinės sistemos, o šalys su plačiomis darbo galimybėmis, pavyzdžiui, JAV. Migrantus labiausiai traukia galimybės užsidirbti pragyvenimui ir socialiniai, šeimos ryšiai, o ne pašalpos.

Realybė: Dažniausiai imigrantai yra patys didžiausi socialinių sistemų donorai. Tai ypač pasakytina apie nelegalius migrantus: jie dažnai dirba ir per pirkinius ar tiesioginius mokesčius pildo valstybės biudžetą, tačiau patys negali pasinaudoti jokiomis socialinėmis garantijomis, sveikatos apsauga ar pašalpomis.

Tiesa, imigracija gali būti susijusi su trumpalaikėmis valstybės išlaidomis, kai investuojama į atvykėlių integraciją: pagalbą ieškant būsto, kalbos kursus, vaikų mokyklas ar sveikatos apsaugą. Tačiau šias pirmines investicijas su kaupu atperka vertė, kurią vėliau priimančiajai visuomenei sukuria ne tik imigrantai, bet jų vaikai ir anūkai. Vertinant istoriškai, tai yra pati efektyviausia įmanoma investicija į šalies ekonomikos gyvybingumą.

Imigrantai dažnai yra grynieji biudžeto donorai: jie atvyksta jau užauginti (jų mokslus apmokėjo kita valstybė) ir iškart pradeda pildyti iždą. JAV pavyzdys akivaizdus: daugiau nei 55 proc. „vienaragių“ įkūrė bent vienas imigrantas, o jų įmonės sukuria kur kas daugiau darbo vietų nei vietinis verslas. Mokslo elitas taip pat priklauso atvykėliams: jie sudaro apie 70 proc. DI studijų absolventų, apie 40 proc. JAV Nobelio laureatų ir sugeneruoja net 25 proc. tiesioginės patentų vertės. Tačiau vertinant netiesioginį poveikį  imigrantai yra atsakingi už 36 proc. visų inovacijų JAV. Užuot „atėmusi“, imigracija radikaliai išplečia šalies galimybių horizontus, atnešdama naujas idėjas, aukščiausio lygio kompetencijas ir globalius ryšius. Tai pati pelningiausia investicija į valstybės ateitį.

Pasirinkimas tarp baimės ir ateities

Baimė yra pigiausia ir efektyviausia politinė valiuta. Ja mūsų populistams lengva atsiskaityti už savo neveiklumą, už regionuose nykstančias ligonines, už stringančią švietimo sistemą ar ekologines krizes, kurioms spręsti reikia ne šūkių, o sunkaus darbo. Daug paprasčiau parodyti pirštu į žmogų su akcentu ir pasakyti: „štai jūsų problemų priežastis“.

Bet paklauskite savęs atvirai: ar jūsų atlyginimas per mažas dėl kurjerio iš Indijos, minančio dviratį prie -30 laipsnių šalčio, kad pristatytų jums kebabą, ar dėl mokesčių politikos, kuri tarnauja ne jums? Ar miškai kertami ir viešosios paslaugos traukiasi dėl slaugytojos iš Ukrainos, ar dėl dešimtmečius kaupto politinio apsileidimo? Tikrieji sprendimai slypi ne prie sienos užkardų, o mokesčių reformose, darbo rinkos reguliavime ir investicijose į viešąjį gėrį. Ten, kur reikia drąsos paliesti interesų grupių privilegijas, o ne labiausiai neapsaugotus mūsų visuomenės narius.

Imigrantas yra patogus atpirkimo ožys, nes jis neturi rinkimų balso, neturi galingų lobistų ar televizijos kanalų savo užnugaryje. Jį lengva demonizuoti. Tačiau valstybė, kuri savo problemas sprendžia ieškodama ožių, greitai pati tampa aklos baimės banda, vedama populistinių piemenų.

Mes gyvename ne demografinėje, o politinės vaizduotės krizėje. Turime pasirinkimą: arba tapsime uždara, senstančia ir savo pyktį ryjančia provincija, arba būsime brandi valstybė, gebanti atskirti faktus nuo isterijos. Baimė niekada nesukūrė stiprios ar sėkmingos valstybės. Tai padarė drąsa, protas ir gebėjimas matyti žmogų ne kaip grėsmę, o kaip galimybę.

Mes vis dar rašome knygas, vis dar balsuojame ir vis dar ieškome gyvenimo partnerių. Tačiau už šio įprasto fasado vyksta tektoniniai pokyčiai, kurių masto dar iki galo nesuvokiame. Tikrovė paprasta: su kiekviena diena vis daugiau sprendimų už mus priima algoritmai. Mūsų dėmesys, intymūs pokalbiai ir net emocinis prisirišimas vis dažniau nukreipiami ne į kitą žmogų, o į Dirbtinį Intelektą (DI). Paradoksalu, bet vis dažniau siekiame įtikti ne artimui, o algoritmui – nes tik tapę jam „patrauklūs“ galime išlikti matomi, konkurencingi ir sėkmingi tarp žmonių. 

Tai nėra nekalta technologinė pažanga ar dar viena inovacijų banga – tai milžiniškas eksperimentas su visa žmonija, vykdomas realiuoju laiku ir be mūsų sutikimo. Kol mes kantriai mokomės atspėti kas patiks algoritmui, lenktynės dėl bendrojo dirbtinio intelekto (angl. Artificial General Intelligence – AGI) jau primena pirmą kartą ant slidžių atsistojusius entuziastus, pasileidusius nuo stačiausio šlaito be menkiausio supratimo, kaip teks stabdyti. Ir visa tai vyksta ne garaže ar universiteto laboratorijoje, o didžiausių korporacijų moksliniuose centruose – skaičiuojama, kad vien šiemet į DI ir AGI bus sukišta daugiau nei 2,1 trilijono eurų, tai yra 44 procentais daugiau nei pernai.

Tai – didžiausias technologinis projektas žmonijos istorijoje, prieš kurį nublanksta visos praeities ambicijos. Palyginkime kitus didžiausius žmonijos techninius projektus: „Manheteno projektas“, per penkerius metus sukonstravęs atominę bombą, šiandienos pinigais kainavo apie 4,4 mlrd. eurų per metus. „Apollo“ programa, skraidinusi žmogų į Mėnulį ir gyvanusi ilgiau nei dešimtmetį, atsiėjo po 15,4 mlrd. eurų kasmet. Tai buvo valstybiniai projektai.

Šiandien žaidimo taisyklės pasikeitė iš esmės. Į DI aukurą investuojamos šimtais kartų didesnės lėšos, o jas valdo ne demokratiškai išrinktos vyriausybės, bet keletas techno-oligarchų. Tai tas pats uždaras elitas, kurio atstovų pavardės šiandien mirga ir Jeffrey Epsteino ryšių skandaluose ir skrydžių žurnaluose. Šie žmonės genami dviejų primityvių variklių: aklo godumo ir egzistencinės baimės – bijodami pavėluoti į savo pačių sukurtą apokalipsę.

Svarbiausia čia yra viena išpažintis: patys technologijos kūrėjai ir galingiausių korporacijų valdytojai šiandien atvirai pripažįsta, kad tikimybė, jog ši technologija mus nušluos nuo žemės paviršiaus, yra gal net 20 – 30 procentų. Tačiau jie nebegali sustoti. Sustojimas šiose lenktynėse dėl galutinės galios jiems prilygsta pralaimėjimui lenktyvėse dėl didžiausio žmonijos istorijoje “aukso puodo”, todėl jie mieliau renkasi riziką sunaikinti mus visus.

Mes artėjame prie „gorilos problemos“ atomazgos. Intelektas visada buvo vienintelis raktas į valdžią šioje planetoje. Šiandien mes savo noru kuriame subjektą, prieš kurį mūsų biologinis protas taps beviltiškai pasenęs. Kai mašina perims ne tik mūsų darbo vietas, ne tik visus gyvybinius valstybės procesus, bet ir mūsų artimiausius santykius, esminis klausimas nebebus „ko mes norime“, o „ko nori jis?“ — ir ar tam, ko jis nori, mes apskritai būsime reikalingi.

Gorilos problema: intelektas yra galia

Tam, kad suprastume, į kokią egzistencinę aklavietę save įsivarome, nebūtina būti genijų sambūrio nariu – pakanka pažvelgti į savo artimiausius giminaičius. Prieš kokius 8–10 milijonų metų mūsų ir gorilų protėviai sėdėjo tame pačiame medyje, todėl šiandien 98 proc. mūsų DNR yra identiški. Tačiau čia panašumai ir baigiasi. Evoliucija nuvedė mus skirtingais keliais: žmogus pasirinko smegenis, kurios šiandien yra tris kartus didesnės už mūsų giminaičių, o gorila liko prie raumenų masės, kuri du su puse karto lenkia mūsų gležnus kūnus.

Ir koks rezultatas? Šiandien žmogus be vargo būtų sudraskytas gorilos, bet ši neturi absoliučiai jokios balso teisės sprendžiant savo pačios išlikimą. Dėl žmogaus intelektualinio dominavimo gorilų ateitis priklauso ne nuo jų raumenų, o nuo mūsų malonės ir nuotaikos. Jei žmonija šiandien nuspręstų, kad gorilos trukdo arba tiesiog pabodo, šios rūšies neliktų akimirksniu. Štai čia ir slypi esmė: intelektas, o ne jėga, yra tikrasis galios instrumentas. Ir dabar mes patys konstruojame savo „žmogų“, kurio intelektinis pranašumas prieš mus bus dar didesnis nei mūsų prieš tą vargšę gorilą. Mes savo noru užsiimame vietą narve.

Auksinis narvas: intymumas ir priklausomybė

Kaip tas narvas atrodo nesunku pamatyti pažvelgus aplink, jei tik norime pamatyti, nes netgi ta ameba, pats primityviausias DI, kuris yra valdo mūsų socialinius tinklus sugaba visiškai pakeisti mus. Turbūt matotę kasdien aplink save žmonės prilipusius prie telefonų ekranų, ir griečiausiai, kad iš kaip nenorėtumėte sau pripažinti esate vienas/a iš jų. Ne tik kiekviena laisva sekundė atiduodama telefonams, bet ir laikas iš artimų santykių, ir miego,  jauniausios Z kartos atstovų daugelyje šalių laikas prie telefonų siekia ar net viršija 7–9 valandų ribą, iš kurių socialiniuose tinkluose 3-4 valandos. Tai – primityvaus DI darbas, kurio vienintelis tikslas yra brutaliai konfiskuoti mūsų brangiausią turtą: laiką ir dėmesį.

Mes to nesuvokiame, bet jau dabar gyvename silicio narveliuose. Šis intelektas apie jus žino daugiau nei jūsų sutuoktinis ar jūs pats. Jis skanuoja jūsų baimes, pomėgius ir emocijas kaip rentgenas, o tada meistriškai jomis manipuliuoja, kad išlaikytų jus skaitmeninėje grandinėje, maitindamas dopamino dozėmis. Rezultatas? Mes esame atskirti vieni nuo kitų silicio informacinėmis uždangomis, uždaryti paralelinėse realybėse, kurios griauna ne tik asmeninius gyvenimus, bet ir valstybių politines struktūras. Tai, ką matome šiandienos pasaulyje – visiška poliarizacija ir neapykanta – yra tik šalutiniai pelno gaminimo vaisiai.

Tačiau tai tik „amebos“ lygio DI pasiekimai. Tikrieji skaitmeniniai tiranozaurai dar neatėjo. Kas bus kai ateis? Pažvelkite į dabartinius pokalbių robotus, tokius kaip ChatGPT ar Gemini. Jie nebe tik analizuoja duomenis ar taiso jūsų gramatiką. Tačiau didžiausias jų panaudojimas šiandien – ne darbas, o asmeniniams reikalams. Jau daugiau nei 70 % paauglių į šiuos robotus kreipiasi ieškodami „geriausio draugo“ ar psichologinės pagalbos. Tai suprantama: toks „terapeutas“ nieko nekainuoja, veikia 24 valandas per parą ir imituoja besąlygišką palaikymą.

Bet būtent čia ir atsiveria mirtina praraja. Skirtingai nei gyvas specialistas ar artimieji, kurio profesinė prievolė yra jus „supurtyti“ ir be užuolankų konfrontuoti su jūsų klaidomis, DI algoritmas turi visai kitą užduotį – privatizuoti paskutinę mūsų laisvą zoną: intymumą. Siekdamas jus išlaikyti „prisijungusius“, jis tampa patologiškai paslaugus ir šiurpiai viskam pritariantis. Jis niekada nepasakys nepatogios tiesos, nes tiesa nepadeda parduoti reklamos ar išlaikyti dėmesio.Šis beviltiškas algoritminis padlaižys yra aklas moralėms: net kai paauglio galvoje pradeda suktis mintys apie savižudybę, mašina tiesiog mechaniškai „pritaria“ jo krizinei logikai, lyg patvirtindama, kad mirtis yra logiškas pasirinkimas. Tragiškų to pavyzdžiui daugiau nei reikia. Taip DI tampa nebe pagalbininku, o budeliu, padedančiu nutraukti paskutinius ryšius su realybe, šeima ir galiausiai pastumiančiu pakelti prieš save ranką.

Ekonominis cunamis: 80–99 % nedarbas

Mes prarandame ne tik intymumą. Mes prarandame pačią savo būties ašį – prasmę. Kiekvienas iš mūsų savo vertę matome per tai, ką sukuriame kitiems: ar tai būtų iškepta šviežia duona, ar parašyta knyga, ar išrasti vaistai. Mes dirbame, vadinasi, esame reikalingi. Tačiau pasaulis, kuriame nedarbas siekia 80–99 %, nėra pigi fantastika. Tai – matematinė baigtis. Kam reikalingas gydytojas, kuris mokėsi dešimt metų, jei DI tą patį kursą įsisavina per sekundes?

DI, o ypač artėjantis AGI, kartu su milžinišku robotikos šuoliu, kuriami ne tam, kad padėtų žmogui darbe. Jie kuriami tam, kad pakeistų žmogų – jo protą, jo rankas ir jo kūną. Atkreipkite dėmesį: kuriami robotai vis labiau panašėja į žmones, nors mechaniškai paprasčiau konstruoti robotą stovinti ant keturių kojų. Kodėl? Nes didžiausios pasaulio korporacijos ir jų savininkai milijardus degina ne filantropijai, o tam, kad atsikratytų brangiausios ir rizikingiausios savo išlaidų dalies – žmogaus.

Tai leistų AGI valdytojams tapti ne šiaip turtingiems, o pasakiškai galingiems, jei tik jų pačių kūrinys jų nepasmaugs pirma laiko. Stuartas Russellas, DI krikštatėvis, kurio vadovėlius graibstė visi dabartiniai Silicio slėnio dievukai, teigia: minimali grynoji AGI technologijos vertė siekia 13 kvadrilijonų eurų (kvadrilijonas = 1000 trilijonų). Kad suvoktumėte šio pamišimo mastą: tai yra tiek, kiek visa dabartinė JAV ekonomika (generuojanti apie 25 trilijonus eurų per metus) sukurtų per 500 metų.

Bet šio „aukso amžiaus“ kaina gali būti visiškas mūsų nereikalingumas. Žmogus be darbo tampa žmogumi be ekonominės galios, o be ekonominės galios nelieka ir politinės įtakos. Tie keli asmenys ar organizacijos, kurie valdytų AGI, galėtų tapti faktiniais planetos galios centrais, o likusioji žmonija – jų sprendimų priklausomais stebėtojais, kurių nei nuomonė, nei darbas nebeturi realios reikšmės.

Kai tokiu tempu kuriamos autonominės ginklų sistemos, droninės technologijos, kyla klausimas, ar kas ir kodėl jaus pareigą atsižvelgti į plačiosios visuomenės nuomonę. Šio taško dar nepasiekėme, tačiau judame jo link itin sparčiai. Dalis technologijų ekspertų prognozuoja, kad AGI gali pasirodyti per artimiausius 2–10 metų.

Geopolitinė aklavietė: skaitmeninis „skaldyk ir valdyk“

Pasaulio vyriausybės šių pokyčių akivaizdoje šiandien primena vaikus, bandančius sulaikyti cunamį smėlio kibirėliais. Mes susidūrėme su jėga, kuri yra 10 kartų didesnė ir 10 kartų greitesnė už bet kokią pramonės revoliuciją, tačiau politinė valia liko įkalinta geopolitinių ambicijų gniaužtuose. JAV strategija išlieka brutali – sukurti AGI tam, kad dominuotų pasaulyje, prisidengiant paranojiška baime, jog „Kinija mus aplenks“. Paradoksalu, bet būtent Kinija šiandien taiko vieną griežčiausių DI reguliavimų pasaulyje, kol JAV techno-oligarchai daro viską, kad užkirstų kelią bet kokiems saugumo standartams. Ir jiems puikiai talkina D. Trumpo administracija – būtent jos spaudimu ES DI akto reikalavimų įsigaliojimas buvo atidėtas pusantrų metų. Akivaizdu, kad pelno troškimas – tie 13 kvadrilijonų eurų – yra stipresnis net ir už savisaugos instinktą.

Mes, žmonės, vis dar šventai tikime, kad priimame pagrindinius sprendimus, tačiau tikrovėje esame mirtinai suskaldyti. Algoritmai meistriškai naudoja seniausią imperijų metodą – divide et impera (skaldyk ir valdyk). Kol mes iki putų prie lūpų draskomės savo informaciniuose burbuluose, DI biurokratija tyliai perima valdymą, nes ji tiesiog nepalyginamai geriau dorojasi su ta informacijos lavina, kurioje mes beviltiškai skęstame.

AGI kūrimas šiandien virto neetišku eksperimentu su visa žmonija, vykdomu be jokių bendrų saugumo testų ar stabdžių. Atsirandant būtybėms, kurios bus milijonus kartų protingesnės už mus, ateities galimybių erdvė tampa begalinė, tačiau mums, biologinėms būtybėms, palankių baigčių langas – mikroskopinis. Jei neužtikrinsime saugumo ir kontrolės dabar, šiame paskutiniame taške prieš atsirandant AGI, vėliau mums liks tik viena vieta. Tai vieta, kurioje šiandien yra gorilos – rūšis, kurios likimas priklauso ne nuo jos pačios jėgos, o nuo svetimo intelekto malonės.

Ką daryti, kol dar turime balsą?

Didžiausia mūsų tragedija šiandien yra net ne pati technologija. Siauros paskirties DI jau dabar sėkmingai tarnauja ekonomikos augimui ir padeda spręsti sudėtingas problemas – nuo medicinos iki logistikos. Tikroji problema yra kurtinanti tyla ir totalus supratimo badas apie šios technologijos saugumą ir tai, kaip negrįžtamai ji keičia mūsų visuomenės pamatus. Mes Lietuvoje vis dar diskutuojame apie DI kaip apie patogią programėlę telefone ar juokingus politikų šokius, visiškai nesuvokdami, kad po mūsų kojomis veriasi praraja. Visuomenėje nėra net užuomazgų rimtos diskusijos apie tai, kaip ši galia keičia mūsų laisvą valią ir kas nutiks, kai sprendimus už mus priims milijonus kartų protingesnis subjektas. Mes elgiamės kaip keleiviai lėktuve, kurio pilotų kabiną perėmė piktavalis užpuolikas, bet mes vis dar ginčijamės dėl pietų meniu. Privalome pagaliau prabusti ir pradėti kalbėtis apie esmę: ar mes vis dar norime būti savo likimo šeimininkais, ar tik patogiai aptarnaujama biologine mase?

Lietuvai vienai šiose lenktynėse vietos nėra – esame per maži, kad diktuotume sąlygas Silicio slėnio milžinams. Vienintelis mūsų šansas išlikti ir daryti bent minimalią įtaką AGI vystymuisi – stipri, vieninga ir principinga Europos Sąjunga. Tik veikdami per ES galime siekti tarptautinių susitarimų, kurie įvestų aiškias taisykles ir saugiklius šiam precedento neturinčiam technologiniam eksperimentui. Tik bendras europinis stuburas gali tapti atsvara JAV korporacijų pelno logikai ir Kinijos valstybinės kontrolės modeliui.

Lietuva turėtų būti ne pasyvi stebėtoja, o aktyvi ir girdima Briuselyje, reikalaujanti griežtesnės kontrolės, skaidrumo ir saugumo standartų. Kartu privalome sąmoningai vertinti vykstančius pokyčius ir ruoštis jų pasekmėms: svarstyti, kaip apsaugoti vaikus nuo perteklinio skaitmeninių technologijų poveikio (pavyzdžiui, Australia uždraudė nepilnamečiams naudotis socialiniais tinklais, o už šio ribojimo įgyvendinimą atsakomybė tenka pačioms socialinių tinklų platformoms), taip pat testuoti ir ruošti universalių bazinių pajamų sistemas žmonėms, kurie neteks darbo dėl automatizacijos.

Jei nesusitarsime dėl bendrų taisyklių ir nepradėsime ruoštis didžiausiam technologiniam lūžiui žmonijos istorijoje dabar – kol dar galime ir turime balsą, – vėliau pasirinkimo laisvė gali tapti tik iliuzija.

Tada būsime ne sprendimų priėmėjai, o sprendimų objektai. Ne kūrėjai, o išlaikoma biologinė infrastruktūra. Demokratija gal ir liks – su rinkimais, debatų laidomis ir šypsenomis plakatuose. Tiesiog sprendimai jau bus priimti kitur.

Pilietiški protestai ir žmonių politinis aktyvumas pastaruoju metu pasiekė galbūt nuo Sąjūdžio laikų nematytą lygį. Kur visa tai veda – sunku pasakyti. Tačiau, pasak režisiečiaus Karolio Kaupinio, vieno iš protestų organizatorių ir balsų, Kultūros asamblėjos tikslas yra paskatinti žmones ne tik diskutuoti, bet ir prisiimti atsakomybę: įsitraukti į politinį gyvenimą, jungtis prie partijų ir dalyvauti savivaldos rinkimuose. Tai be abejo sveikintina, bet galbūt kyla klausimas: kas iš tiesų laukia tų, kurie ryžtasi eiti šiuo keliu? 

Kad nieko nesužalotume ir geriau suprastume, įsivaizduokime hipotetinį Lietuvos Petrą – idealistą, nusprendusį žengti į politiką. Jei kyla klausimas dėl sąsajų su Gražuliu ar šventu Petru – jų čia tikrai nėra. Petras, aišku, tiki, kad gali „gelbėti pasaulį“, tiksliai žino, kur stovi politinės ideologijos žemėlapyje, ir turi viziją, kokią Lietuvą norėtų matyti ateityje.

Ideologijų vakumas

Pirmiausia mūsų Petras susidurs su smulkia problema – objektyvių kriterijų pasirinkti partiją iš Seime esančių praktiškai nėra. Na, nebent jis norėtų nuolatos kažkaip „padūchinti“ imigrantus ar pabėgėlius, arba tarnauti didžiųjų Lietuvos verslininkų interesams, griaunant ir privatizuojant valstybės institucijas – kaip tai daro Nacionalinis Susivienijimas ar Liberalų Sąjūdis. O visos kitos Seimo partijos? Aiški ideologija? Nerasta, negirdėta, todėl puikiai tinka parduoti bet kokios politinės pakraipos rinkėjui. Dauguma pasirenkamos pagal paprastą principą: „patinka/nepatinka“ asmenybė, kuri tuo metu yra tos partijos veidas.

Bet iš tiesų gal ir jokio skirtumo, nes po bet kokių rinkimų valdančios koalicijos ir opozicija Lietuvos politinę logiką blenderiu sutrina iki dviejų partijų kokteilių: Sąjūdis ir „teisingai mylintis“ Lietuvą, bei komunistų palikuonys ir ne-konservatoriai.

Skeletai ir pamązgos

Gerai, sakykim, Petras, savo, draugo ar dirbtinio intelekto pagalba visgi sugebėjo pasirinkti partiją. Tuomet kyla kita problema: jei jis ne ką tik išsirito iš kiaušinio, ar tikrai per visą savo gyvenimą nieko viešai neparašė, nepakomentavo, nieko neįkėlė, niekur nedirbo, niekur nekeliavo, kas galėtų būti iškelta vienos ar kitos politinės jėgos? Kitaip sakant, Petras turėtų labai kritiškai pažvelgti į savo „skeletų spintą“.

Net ir ten, kur atrodo tik asmeniniai reikalai, jei tik egzistuoja bent menkiausia tikimybė, kad kas nors gali būti ištrauktas – tai tikrai bus. Viešojoje erdvėje tai taps klausimais, memais, patyčiomis. Suprantama, tik tada, jei Petrui nors kiek seksis politikoj. Jei ne – niekas aišku negaiš nė sekundės laiko.

Šiaip, net jei Petras jau gavo pranešimą iš bažnyčios, kad bus kanonizuotas už savo „šventus“ darbus, jis turėtų būti pasiruošęs – politikoje jo laukia kibirai internetinių, o gal ir tikrų, pamazgų. Ir jų kiekis tiesiogiai koreliuoja su tuo, kiek jis bando ką nors keisti valstybėje, nesvarbu – į gerą ar į blogą. Esminis dalykas, ko žmonės nemėgsta, – pokyčių, ypač kai patiems reikia kažkaip keistis. Taigi pirmas dalykas, kurį Petras turės išmokti labai greitai: „pasaulio gelbėjimas“ ir asmeninė ramybė – tarpusavyje nesuderinami dalykai.

Pavardė svarbiau už turinį

Sekantis dalykas, kuri Petras atėjęs į politiką greit supras yra tai, kad visos geros vietos yra jau seniai užimtos. Nuo kai kurių kėdžių užpakaliai nepakeliami jau trisdešimtmečius. Pavyzdžiui, socdemas Algirdas Sysas ar koncervatorius Audronius Ažubalis Seimo nariai yra nuo 1996 m. O kai kurie net nuo pačių 1990 m. kaip liberalas Eugenijus Gentvilas, tiesa su petraukėle. 

Seimas taip pat pilnas politikų dinastijų, kur garsių politikų vaikai raketomis užšauna į tokias aukštumas, kur be mamų, tėčių ar senelių jiems būtų labai sunkiai pasiekimos. Čia galima paminėti ir Gabrielių Landsbergi, Simoną Gentvilą, Martyną Gedvilą, Matą Maldeikį, Radvilę Morkūnaitę-Mikulėnienę, Mindaugą Sinkevičių, ir daugelį kitų. 

Suprantama, Petras teoriškai gali viską pasiekti savo darbu. Tačiau jam teks susitaikyti su paprasta realybe: neturint „reikiamo tėčio“ ar rimtų pažinčių, jo laukia ilgi metai, kai teks nešioti lankstinukus pas jau užerzintus gyventojus, prašyti parašų paremti kandidatus ir atlikti visą krūvą nemokamų darbų, kurių niekas nenori daryti – visa tai partijos labui. Nes didžioji dalis tų, kurie jau patogiai įsitaisę Seime, ten pateko su giminių pagalba, gerais draugais arba bent jau pavarde, kuri kažkam kažką primena.

Pavyzdžiui, demokratė Rūta Miliūtė jau trečią kadenciją sėkmingai renkama, nes rinkėjams pavardė kažkaip asocijuojasi su žinomos žurnalistės Ritos Miliūtės vardu. Yra ir kitų atvejų, kai pavardė atpažįstama dėl sportinių pasiekimų – kaip Virgilijus Alekna ar Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė, arba dėl dainavimo – kaip Antanas Nedzinskas.

Ir gal viskas būtų dar pusė bėdos, jei tai būtų ne vien tik tai atpažįstami vardai ir veidai. Problema ta, kad dalis jų, net būdami Seime ne vieną kadenciją, jokio turinio taip ir nesugeneruoja – nei įstatymų, nei idėjų, nei bent jau viešų pasisakymų.

Bet gal vis dėlto mūsų Petras – iš tų laimingųjų, kurių vardas ir (ar) veidas visuomenei jau pažįstamas visai ne dėl politinių nuopelnų. Kaip, pavyzdžiui, Gitanas Nausėda – ilgus metus pristatinėtas kaip „nepriklausomas“ ekonomikos ekspertas, nors iš esmės veikė kaip SEB banko nuomonės formuotojas, pasidabinęs vyriausiojo ekonomisto titulu.

Arba Remigijus Šimašius, kuris visuomenę prie savo vardo ir veido kantriai pratino nuolat mirgėdamas TV ekranuose kaip Lietuvos laisvosios rinkos instituto „ekspertas“, nors iš tikrųjų buvo stambiojo verslo interesų lobistas ir nuomonės formuotojas.

Galbūt ir Petras – iš tos pačios laimingųjų kohortos. O jeigu ne…

Pinigai pirmiau už moralę

Jeigu ne, Petras aišku greitai supras, kad politikoje galima sėkmingai veikti ir neturint atpažįstamos pavardės ar veido, jei esi verslininkas, kuriam moralė ir geras vardas – antraeiliai dalykai. Arba turi draugelių iš stambesnio verslo, kurie nori tau „padėti“, suprasdami, kad tu jiems taip pat padėsi su tam tikrais reikalais. Tokius labai vilioja partijos, kurioms nelabai jautrios viešų ir privačių interesų painiojimui, kurių Seime irgi netrūksta.

Pavyzdžiui, elitinis „Nemuno aušros“ kontingentas buvo surinktas iš tokios faunos veikėjų – bet panašių atvejų rasime ir kitose partijose. Socdemų Gintaras Paluckas turėjo atsistatydinti iš premjero pareigų dėl savo verslo ir viešųjų interesų nesuvokimo. Konservatorių vicepirmininkas Mantas Adomėnas buvo pašalintas iš partijos už MG Baltic interesų lobizmą. Tiesa, dabartinis konservatorių pirmininkas irgi uoliai darbavosi MG Baltic interesų labui ir dėl to jo narystė buvo sustabdyta partijoje laikinai, bet savo uodegą kažkaip vis dėlto išsuko.

Demokratija tik tiems, kurie jau Seime

Bet galbūt Petras visgi idealistas ir nuspręs, kad Lietuvos politikai reikia naujo vėjo. Galbūt jis pasvarstys įstoti į partiją, kuri turi aiškią ideologiją ir dar nebuvo įsipainiojusi į skandalus, arba net norės sukurti savo partiją. Tuomet jis labai greitai supras vieną paprastą dalyką: mūsų demokratijos „taisyklės“ veikia taip, kad saugotų esančių Seime interesus. Suprantama ir visiškai logiška – juk tie, kurie ten sėdi, ir parašė bei patvirtino tas taisykles.

Pavyzdžiui, Seime esančios partijos gauna valstybės dotacijas. Be to, valstybė išlaiko jų politikus – Seimo narius, padėjėjus, patarėjus ir kitus „politinio pasitikėjimo“ kadrus. Jau nekalbant apie nemokamą ir begalinį žiniasklaidos dėmesį bei visą kitą populiarumą, kurį gauna Seime, Vyriausybėje ar Seimo partijų valdymo organuose sėdintys, siūlydami įvairias nesąmones, vėliau jas komentuodami arba tiesiog prasivardžiuodami.

O tie, kurie lieka už Seimo durų? Jie tarsi atstumtieji. Be visos krūvos kitų šlagbaumų, 5 % kartelė praktiškai garantuoja, kad naujai partijai galimybės organiškai „užaugti“ yra minimalios. Ketvirtadalio ar net penktadalio rinkėjų balsai, atiduoti šioms partijoms, kiekvienuose rinkimuose iškart peradresuojami į politinę „šiukšledėžę“ – jų rinkėjai lieka neatstovaujami, o balsai automatiškai perskirstomi toms partijoms, kurios jau patogiai įsitaisiusios Seime.

Bet galbūt mūsų Petras – tas amžinas naivus idealistas – vis dėlto ryžtųsi dalyvauti rinkimuose, visa tai puikiai suprasdamas. Juk kažkam reikia. Tačiau jei jo pasiryžimas būtų bent minimaliai suderintas su realybe, Petras turėtų pripažinti paprastą tiesą: greičiausiai jis savanoriškai stoja į nuolatinio politinio „luzerio“ vaidmenį.

Jo misija – kantriai, metai iš metų, įtikinėti žmones iškilmingai ir sąmoningai išmesti savo balsą į politinę šiukšledėžę, kad vėliau tie patys balsai tvarkingai atitektų toms pačioms, jau seniai Seime įsitaisiusioms partijoms. Demokratija, žinoma. Tik su labai savitu humoro jausmu.

Pabagai

Visa tai – tik menkas puokštelis to, su kuo eidamas į politiką susidurs mūsų idealistiškasis Petras. Norisi tikėti, kad jis nepraras ūpo, neišsižadės savo idealizmo ir drąsiai prisiims atsakomybę už valstybę. Nepaisant to, kiek draugų jam susitikus sukios pirštą prie smilkinio. Nepaisant to, kiek kartų žmona kels scenas ar net ultimatumus, nes Petras savo laiką leidžia ne pinigams uždirbti, ne šeimai, o kažkokioms „partinėms nesąmonėms“.

Norisi tikėti, kad Petras bus pasirengęs metų metus dirbti sąžiningai, už dyką, Lietuvos labui, ramiai stebėdamas, kaip kiti, ne tokie idealistai, tuo metu pasinaudoja trumpaisiais keliais, patogiai įsitaiso Seime ir virsta „tikrais“ politikais. Kad jo neišmuš iš vėžių heitas, kurį jis gaus už kiekvieną savo nuomonę, pasiūlymą ar idėją – nes kažkam ji vistiek nepatiks, o kas liečia politiką šiais laikais žmonės savo neigiamos nuomonės išreikšti nesikuklina ir „riebesniais žodžiais“  pagardinti nesivaržo.

Tikėkimės, kad Petras nepalūš, nenusispjaus ir nespruks į saldų „normalaus gyvenimo“ pasaulį, kur daugiau nei 99 % mūsų piliečių renkasi dirbti tik sau, savo naudai ir savo malonumams. Tikėkimės, kad pašaukimas ir pareigos valstybei jausmas bus stipresni už visus kitus dalykus. Nes, tiesą sakant, daugiau čia kažko pozityvaus ir nėra – visa kita politikoje tėra asmeninių interesų tvarkymas ir teatro šviesa, už kurios šmėkščioja ambicijos, intrigos bei noras patenkinti savo narcisinius poreikius.

Tad palinkėkime Petrui kantrybės ir neblėstančio naivaus idealizmo – juk panašu, kad nuo to priklauso ne tik jo sėkmė, bet ir visos Lietuvos.

Tai, kas šiuo metu vyksta, labai primena paskutines sekundes prieš cunamį. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir niekas nepasikeitė: pasaulis toliau veikia pagal įprastą logiką, kasdienybė tęsiasi. Tačiau tie, kurie domisi, žino, kad po kelių akimirkų viskas bus nuplauta, o pasaulis taps neatpažįstamas. Būtent tokia šiandien yra situacija su dirbtiniu intelektu (DI).

Žmonija dar niekada negyveno pasaulyje, kuriame gyventų protingesni už mus. Ten, kur susidūrėme su panašaus intelekto būtybėmis, mes jas sunaikinome. Šiandien esame pavojingai arti sukūrimo Bendrojo dirbtinio intelekto (angl. Artificial General Intelligence – AGI). Geriausių technologijų ekspertų vertinimu, pirmosios AGI tipo sistemos gali pasirodyti jau 2026–2028 m. 

Ekspertai skaičiuoja, kad yra 50 % tikimybė pasiekti AGI yra jau iki 2028 m., o iki 2030 m. ji gali siekti net 80 %. Dar labiau gąsdina ilgalaikės prognozės: mašinos gali pranokti žmogaus sugebėjimus visose ekonomiškai svarbiose srityse jau apie 2047 m.

DI vs AGI

Norint suprasti, koks pavojus gali tykoti žmonijai, svarbu žinoti, kas yra AGI ir kuo jis skiriasi nuo įprasto DI, kurį galbūt jau naudojate kasdien darbui ar gyvenimui palengvinti. Pagrindinis skirtumas – dabartinis DI vis dar priklauso nuo žmogaus: jį reikia kurti, tobulinti, testuoti. O AGI yra visiškai kitaip: jam žmonių nebereikia. Jis pats gali save mokyti, tobulinti ir veikti savarankiškai.

Įsivaizduokite liūtą narve: galime jį laikyti, išmokyti triukų cirke, bet jei jis išsprūs, jam nereikės žmogaus, kad medžiotų ar išgyventų. Dar daugiau – šis liūtas galėtų pats greitai tobulėti ir tapti protingesnis už visus žmones kartu sudėjus. Šiuo metu didžiosios pasaulio korporacijos strimgalviais investuoja milžiniškas sumas ir kuria tokį „liūtą“ – technologiją, kuri gali tapti pavojingiausia žmonijai, nors nė viena jų nesupranta, kaip sukūrus ją sustabdyti ar kontroliuoti. Vertinama, kad į DI/AGI susijusią mokslinių tyrimų, infrastruktūros ir plėtros veiklą vient tik 2025 m. pasaulis išleido apie 1,3 trilijono eurų.AGI šiandien yra pavojingiausia kuriama technologija – jos saugumo ar kontrolės mechanizmų šiuo metu tiesiog nėra. Ir tai ne kokių nors hipių nuomonė miškuose: virš trisdešimt tūkstančių žmonių, tarp kurių daugelis žymių DI tyrėjų, kūrėjų ir industrijos lyderių, 2023 m. kovo pasirašė atvirą laišką, reikalaujantį, kad visos DI laboratorijos nedelsiant sustabdytų AI sistemų, galingesnių už GPT‑4, mokymą bent 6 mėnesiams. 2025 m. spalio mėn. dar kategoriškesnis viešas laiškas buvo pasirašytas 700 garsenybių – jame buvo du vadinamieji „Dirbtinio intelekto krikštatėviai“, garsiausi DI ekspertai ir kūrėjai, 5 Nobelio premijos laureatai, įtakingi technologijų kūrėjai bei politikos formuotojai. Jie reikalauja sustabdyti AGI kūrimą tol, kol bus platus mokslininkų sutarimas, kad tai galima atlikti saugiai ir kontroliuojamai, bei stipri visuomenės parama šiam kūrimui.

Kodėl AGI yra pavojingas?

Kodėl rašomi šie atviri laiškai ir ko taip bijo DI svarbiausi ekspertai? Juk žmonių sąmonėje tai atrodo kaip dar vienas įrankis – kaip internetas ar elektra. Tik problema ta, kad tai ne įrankis, nes žmonijoje dar nebuvo jokio tokio įrankio, kuris galėtų pats save kurti, tobulinti ir perkurti, tuo pačiu savo sugebėjimais pranokdamas visus mus kartu sudėjus.

Būtent todėl šiandien net sunku suvokti, kuo ir kaip pavojingas bus AGI: jis keisis labai greitai, o ko norės – priklausys tik nuo jo pačio. Esmė paprasta – kai jis bus sukurtas mes paleisime procesus, kurių nebegalėsime kontroliuoti, nes turėsime nulinę galimybę pataisyti klaidas ir gryžti atgal. Ir mes žinome, kaip buvo su kitomis pavojingomis technologijomis: avarijos, katastrofos, siaubingos klaidos iki tol, kol jos tapdavo daugiau ar mažiau saugios. Bet su AGI paprasčiausia antro karto nebus.

Galbūt kai kam naiviai atrodo, kad užteks tiesiog ištraukti laidą iš rozetės ir mes būsime saugūs. Bet pabandykite tai padaryti dabar. Be elektros ir interneto neįsivaizduojamas nei šiuolaikinės visuomenės veikimas, nei net jūsų kasdienis gyvenimas. Kada paskutinį kartą buvote praleidę visą dieną be elektros ir interneto?

Pagalvokite, kaip sparčiai aplink jus diegiamos išmaniosios technologijos, kaip greitai vystosi automatizacija ir robotika. Kai kurie technologijų ekspertai prognozuoja, kad humanoidiniai robotai daugelyje namų gali tapti kasdienybe jau apie 2030 m. Tuo pat metu autonominės DI valdomos ginklų sistemos, kurias šiandien matome Ukrainos ir Rusijos kare, tobulėja itin sparčiai ir vis plačiau taikomos šiuolaikiniame kare. Pavyzdžiui, pranešama, kad autonominiai dronų spiečiai Ukrainoje prieš Rusijos okupantus naudojami jau nuo 2025 m. rudens.

Problemos, kurias DI kelia jau šiandien

Galbūt suprasti, su kuo mes galime susidurti ateityje, padeda pažvelgti į tai, su kokiomis problemomis jau susiduriame dabar, dar net neturėdami AGI. Užteko pirmųjų DI generacijų – ir mes jau nebežinome, kaip suvaldyti jų pasekmes.

Viena iš didžiausių problemų yra tai, kad mes nebežinome, kas yra tikra. Jau šiandien labai sunku atskirti, kuris vaizdo įrašas, garso įrašas ar tekstas yra tikras, o kuris sukurtas DI. Žinoma, kai matome smuiku grojantį kačiuką ar Ingą Ruginienę, futbolo stadijone besibučiuojančią su Donaldu Tusku (Lenkijos premjeru), gal dauguma supras, kad tai netikra – nes taip lyg negali būti.

Bet kas atskirs melą ten, kur jis galėtų būti tikras? Būtent čia ir slypi pavojus. Tai jau akivaizdu – melagienų, manipuliacijų ir klastočių cunamis užtvindė pagrindinius žmonių informacijos šaltinius, socialinius tinklus, ir mes tai aiškiai matome šiandieninėje politikoje, viešojoje erdvėje bei informaciniuose karuose.

Kita problema ta, kad DI labai greitai tampa vis „žmogiškesnis“, todėl mums darosi vis sunkiau jo nesužmoginti ir prie jo neprisirišti. Ypač tai pavojinga vaikams ir paaugliams, kurie vis daugiau laiko praleidžia telefonuose ir internete. Vis dažniau jų artimiausiais „draugais“ tampa DI – kurie netgi tiesiogiai įmontuoti į vaikų žaislus. Šie DI „draugai“ kuriami taip, kad prie jų būtų prisirišama ir su jais būtų praleidžiama kuo daugiau laiko. Rezultatas paprastas – formuojasi karta be artimų draugų, tikrų santykių.

Dirbtinis intelektas jau dabar smarkiai purto darbo rinką – pasaulyje žmonės netenka milijonų darbo vietų. Labiausiai nuo to nukenčia pradedantieji karjerą: DI paveiktose srityse tarp 2022 ir 2025 m. užimtumas sumažėjo apie 13 %, ypač administracinėse, duomenų suvedimo ir jaunesniųjų specialistų pozicijose. Prognozuojama, kad iki 2030 m. sunaikintų darbo vietų skaičius pasaulyje bus skaičiuojamas šimtais milijonų. Pasak Elono Musko, dėl DI ir robotikos proveržio po 10–20 metų žmogaus darbas apskritai bus nebereikalingas.

Galbūt jums atrodo, kad DI ir robotika leis mums daugiau laisvo laiko su šeima ir draugais. Tačiau šios technologijos priklauso keliems turtingiausiems pasaulio žmonėms, kurie dalinimusi su kitais nepasižymėjo ir nepanašu kad ruoštųsi keistis. Akivaizdu, kad juos labiau domina, kaip atleisti daugiau darbuotojų, padidinti korporacijų pelnus ir savo turtus. Puikus pavyzdys – Elonas Muskas, turtingiausias pasaulio žmogus: gavęs politinę įtaką iš Donaldo Trumpo, pirmiausia prisidėjo prie USAID agentūros sunaikinimo, kuri sudarė vos 0,3 % JAV biudžeto. Vien tik dėl šio jo veiksmo vertinama, kad iki 2030 m. žus apie 14 mln. žmonių, iš jų 4,5 mln. – vaikai. USAID agentūros biudžetas iki sunaikinimo siekė apie 40 mlrd. JAV dolerių per metus, tuo tarpu Elono Musko pajamos vien iš Teslos vertinamos apie 100 mlrd. JAV dolerių per metus.

Dar viena didelė DI problema, su kuria šiandien gyvename, yra jo poveikis socialinėms medijoms. Socialinė media tapo daugeliui žmonių pagrindiniu informacijos šaltiniu, o tai, ką matome, priklauso nuo to, ką parenka DI. Būtent jis suskaldė mūsų visuomenę į vis ekstremalesnius ir labiau atskirtus informacijos burbulus. Dėl to tampame mažiau informuoti, labiau nuspėjami ir vis labiau linkę į kraštutinius požiūrius. Tai aiškiai matome ir Lietuvos, ir kitų šalių politikoje. Jau nekalbant apie visą kitą socialinių tinklų palydovą: botus, trolių fermas, priklausomybių formavimą, nerimą, depresiją, perdegimą, patyčias, sekimą ir nuolatinį vartotojų profiliavimą.

Tuo pat metu inžinieriai-mokslininkai, kurdami naujos kartos dirbtinį intelektą, susiduria su vis pavojingesniais jo elgesio modeliais. DI ne tik vykdo užduotis, bet ir ima savarankiškai ginti save bei savo „interesus“. Testuojant „Claude Opus 4“ paaiškėjo, kad supratęs apie planuojamą išjungimą, jis ėmė šantažuoti inžinierius – pasitelkė informaciją apie jų tarnybinį meilės romaną. Tas pats DI bandė ir išlikti technologiškai: kūrė savo kopijas ir slapta talpino jas kitose tinklo vietose. Problema ta, kad kuo modeliai tampa pažangesni, tuo daugiau tokio elgesio jie demonstruoja. O privalomų saugumo testų, sertifikavimo ar bent jau aiškių taisyklių, kurias kompanijos turėtų atitikti prieš paleisdamos DI agentus į masinį naudojimą, paprasčiausiai nėra.

Jau egzistuoja autonominiai DI agentai, turintys šimtus tūkstančių sekėjų socialiniuose tinkluose. Jie tampa ne tik medijų žvaigždėmis, bet ir milijonieriais – savarankiškai uždirbančiais pinigus, pavyzdžiui, per kriptovaliutas. Vienas tokių pavyzdžių – „Terminal of Truths“. Tuo pat metu DI tapo itin patogiu įrankiu ir kibernetiniams nusikaltėliams: jis smarkiai sumažina žinių, technologijų ir žmogiškųjų išteklių kartelę, reikalingą sudėtingiems nusikaltimams vykdyti, todėl tokia veikla tampa prieinama vis platesniam ratui žmonių.

Apsauga

Tai – tik keli pavyzdžiai iš ilgo jau šiandien akivaizdžiai matomų DI keliamų grėsmių. Kyla natūralus klausimas: ką daro valstybės, kad sumažintų rizikas visuomenės saugumui ir neigiamas pasekmes? Europos Sąjunga čia yra viena pažangiausių – 2024 m. ji priėmė DI aktą, pirmąjį pasaulyje išsamų dirbtinio intelekto reglamentą. Jo pagrindinės nuostatos turėjo būti pradėtos taikyti 2026–2027 m. Aktas suskirsto DI sistemas į keturias rizikos kategorijas ir kiekvienai taiko skirtingus reikalavimus: pavojingiausios praktikos draudžiamos, o mažos rizikos DI gali būti naudojamas be papildomų apribojimų.

Bet problema ta, kad DI reglamentavimas žymiai atsilieka nuo pačios technologijos pažangos. Dabartiniai teisės aktai dažniausiai traktuoja DI kaip įrankį ir nesukuria infrastruktūros, skirtos valdyti galimą AGI. Kita rizika geopolitinė. Donaldas Trumpas, atstovaudamas JAV technologijų oligarchų interesus, spaudžia ES atsisakyti DI reguliavimo. Jis tai daro per tarifus ar tiesiogiai kišdamasis į rinkimus, remdamas kraštutines dešiniąsias politines jėgas. Šių veiksmų tikslas – sunaikinti ES ir jos kuriamą reguliaciją, būtina bendros saugumo infrastruktūros palaikymui. Be to, ir pačiai ES šiuo metu sunku nustatyti aiškią politikos kryptį, kaip elgtis su DI, nes JAV renkasi visiškai kitokį, deregulacijos kelią, suteikiantį korporacijoms laisvę kurti technologijas ir pelnytis. Tačiau problemas, kurias sukelia šios technologijos, gauna likęs pasaulis. Šio spaudimo panašu, kad ES jau neatlaiko, nes DI akto reikalavimų įsigaliojimas, numatytas 2026–2027 m., šių metų lapkritį Europos Komisijos buvo atidėtas pusantrų metų.

Pabaigai

Taigi cunamis jau virš mūsų, tačiau didžioji dalis žmonių to net nežino ir apie tai nesusimąsto. Lietuvos politikoje – apie tai beveik spengianti tyla. Tai, kas šiuo metu vystosi nepaprastai greitai, gali kardinaliai pakeisti mūsų pasaulį. Žinoma, naujos galingos technologijos atneša daug teigiamų dalykų, to neįmanoma paneigti. Tačiau jos kartu sukuria ir daugybę naujų problemų. Vis dėlto dirbtinis intelektas yra pirmoji technologija žmonijos istorijoje, galinti pati kurti ir mąstyti daug geriau už žmogų. Kaip mes gyvensime pasaulyje, kuriame tapsime tarsi „vištos narvuose“, o mūsų gyvenimus valdys kažkas, viskuo pranašesnis už mus?

Suprasti ir diskutuoti apie tai visuomenei yra labai svarbu. Kitaip mes leisime keliems technooligarchams vienašališkai spręsti visos žmonijos ateitį. Tai yra egzistencinis klausimas, reikalaujantis demokratinės kontrolės, skaidrumo ir tarptautinio susitarimo. Jei šio sprendimo nepriimsime dabar, labai tikėtina, kad vėliau jo priimti nebegalėsime. Beliks tik stebėti, kaip žmonių sukurtas „dievas“ nusprendžia, ar žmonija jam dar reikalinga.

„Drakono dantys“, tvoros ar vielos pasienyje – daugelis Lietuvos politikų, panašu, mėgsta prie jų darytis asmenukes, nes  jos tarsi  leidžia suvaidinti didžiausius  valstybės gynėjus. Facebook nuotrauka įspūdinga, bet realiai šios „dekoracijos” veikia viešiesiems ryšiams, o ne priešui atgrasyti. Tokias pasienio priemones priešas gali apeiti, išsprogdinti ar tiesiog pervažiuoti, o žiūrint į Rusijos taktiką Ukrainoje infiltruojant mažas grupes, smogiant dronais ir raketomis, akivaizdu, kad jų gynybinė vertė artima nuliui.

Ukrainos karas rodo: pagrindinis kontramobilumo barjeras yra ne betonas, o gamta. Upės, ežerai, pelkės – tai, kas iš tiesų stabdo kariuomenes, o ne politikų pozuotės prie gelžbetonio kubų. Apie tai Lietuvoje kalbama mažai, ką nors galima rasti tik keliose pavienėse, beletristinėse Aplinkos ministerijos žinutėse spaudai. Todėl šiame straipsnyje kviečiu į šį klausimą pažvelgti iš arčiau.

Pirmiausia – šiek tiek konteksto. Lietuvos biudžetas 2026 metams (kartu su 2026–2028 m. perspektyva) turi būti patvirtintas artimiausiomis savaitėmis. Projekte numatyta gynybos išlaidas pakelti iki 5,38 proc. nuo BVP – tai 4,9 mlrd. eurų, didžiausia suma Lietuvos istorijoje. Grubiai tariant, ji dalijama į tris gabalus: karių išlaikymą, ginkluotės įsigijimus ir gynybos infrastruktūrą. Pastarojoje, žinoma, atsiranda vietos ir tiems pasienio „drakono dantims“ bei asmenukėms tinkamoms dekoracijoms, taip mėgstamoms dalies mūsų politikų.

Prarasti pinigai

Esminė problema ne tame, kad betoniniai blokai ar geležiniai ežiai prastai veikia. Problema – nėra plačių diskusijų, jokio rimtesnio bandymo pasitelkti efektyvesnes gamtines priemones, pavyzdžiui, pelkes.

Pagalvokite: jei mes rimtai norime apsisaugoti ir tikrai investuojame į betoną bei plieną pasienyje, o ne tik barstome dekoratyviai prieš praėjimo punktus, teks importuoti tūkstančius tonų geležies, importuoti ir sudeginti milijonus kubinių metrų dujų, išvežioti viską sunkvežimiais – kas labai patinka Rusijai, nes ji iš iškastinių resursų pardavimo gyvena.

Tuo pačiu sukursime milijonus tonų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų. Ir jeigu Rusija vienoje vietoje peržengtų liniją, visa ši milžiniška investicija beveik praranda prasmę. O vėliau, jei saugumo situacija pasikeistų, teks vėl išleisti krūvas pinigų, kad pašalintume visus blokus ir vielas – juk jie kenkia gyvūnams, trukdo žmonėms ir tiesiog gadina gamtą.

Gamtinės gynybos priemonės

O dabar pagalvokime: ką, jei apsigintume pelkėmis, kaip senovės lietuviai? Mūsų gamtoje jos natūraliai egzistavo, kol daugiausiai per sovietmetį nenudrenavome laukų ir nepavertėme upelių į melioracijos griovius, kad įvykdytume kolūkio penkmečio planą. Daugelyje vietų reljefas ir hidrografinė sistema tinka pelkėms. Beje, jų efektyvumas dar šiemet buvo visam pasauliui liūdnai parodytas, kuomet Lietuvoje nuskendo keturi JAV kariai su savo technika.

Investicijos į pelkes pasienio zonose nereikalautų importuoti Rusijos parduodamų resursų. Pakaktų panaudoti teritorijas, kur reljefas tinkamas, atkurti natūraliai ten buvusias pelkes, tiesiog panaikinant melioracijos sistemas ir sukuriant patvankas natūraliai tam tinkamose reljefo vietose.

Kaštai – minimalūs: nieko importuoti ar deginti nereikia, nereikia ir remti Rusijos perkant jų iškastinius išteklius. Svarbiausia, tokia priemonė atneša ilgalaikę naudą: atsikuria bioįvairovė (paukščiai, žuvys ir kt.), pagerinama oro ir vandens kokybė, nes pelkės išvalo vandenis ir sustabdo dirvožemio eroziją, o dar sugeria dalį šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Tai reiškia mažesnes išlaidas klimato tikslų pasiekimui, o geresniu atveju – gal net uždirbti parduodant kreditus.

Taigi, pelkės pigios, veikia efektyviai ir ilgainiui valstybei atsiperka. Kas čia galėtų nepatikti? Gal tik tai, kad įspūdingų asmenukių prie jų nesusikursi.

ES fondai

Dar vienas svarbus argumentas – Europos Sąjunga skiria nemažai pinigų aplinkos apsaugai ir bioįvairovės išsaugojimui. Tai žaliojo kurso ir žaliųjų investicijų lėšos, skirstomos per RRF (angl. Recovery and Resilience Facility), Kaimo paramos programą bei įvairias aplinkosaugos programas: LIFE programa, Klimato adaptacijos ir tvarios infrastruktūros fondas, Interreg programa, Natura 2000 fondo finansavimo priemonės ir panašiai. 

Jos nesunkiai galėtų būti nukreiptos į pelkių atkūrimą pasienyje. Tačiau Lietuvoje beveik nekalbama apie tai, kokios naudos žaliasis kursas galėtų suteikti šalies saugumui. Ir panašu, kad šiuo metu mūsų politikus labiau gąsdina ne Rusija, o tai, kaip kuo greičiau išleisti rekordinius pinigus gynybai. Todėl tokie sprendimai, kuriuos galima įgyvendinti beveik už dyką, lieka sunkiai pastebimi.

Na, nebent ūkininkų protestuose, kuriuose buvo vis mėginta „nudusinti“ ir atleisti iš aplinkosaugos sektoriaus atėjusį žemės ūkio ministrą Kęstutį Navicką – už tai, kad 16 mln. eurų RRF lėšų skyrė pelkių atkūrimui, o ne tiesiogiai įkišo į ūkininkų kišenes per išmokas ir kompensacijas. Tai buvo vienas dažniausiai girdėtų argumentų protestuose. Ir, suprantama, jų visai nesujaudino tokie menki argumentai, kad pagal ES direktyvas valstybės narės privalo iki 2030 m. atkurti bent 30 % nusausintų durpynų, kurie dabar ariami ir naudojami žemės ūkiui, o iki 2050 m. – 50 %. Be to, nusausintų durpynų atkūrimas yra vienas ekonomiškiausių būdų mažinti emisijas žemės ūkio sektoriuje.

Kitų šalių pavyzdžiai

Jeigu perskaitę galvojate, kad čia kokios nesąmonės ar aplinkosaugininko utopijos, kurios niekada nebūtų svarstomos rimtai gynybai besirengiančiose šalyse, pagalvokite dar kartą. Stipriausios gynybos atžvilgiu mūsų regiono šalys – Suomija ir Lenkija – ne tik svarsto tokias priemones, bet ir planuoja į jas investuoti.

Pavyzdžiui, suomių gynybos ir aplinkos ministerijos sukūrė darbo grupes, kad išsiaiškintų tinkamas vietas, ir rudenį pradėjo planavimus dėl durpynų atkūrimo pilotinių projektų įgyvendinimo. Lenkijoje gynybos ministerija siekia atkurti šlapynes prie rytinės sienos, kaip vieną iš „Rytų skydo“ sudedamųjų dalių, vyksta derybos tarp mokslininkų bei gynybos ir aplinkos ministerijų.

O kas vyksta pas mus? Buvo viena Aplinkos ministerijos kanclerio Povilo Poderskio žinutė, kad „kitais metais pelkių atkūrimo projektams ketinama skirti apie 10 milijonų eurų, o vietos derinamos su Krašto apsaugos ministerija“. Tai tos pačios seniai numatytos RRF lėšos pelkių atkūrimui, dėl kurių Kęstutis Navickas buvo išspirtas. Bet daug daugiau girdime ne apie pelkių panaudojimo potencialą, o tik apie premjerės ar buvusios krašto gynybos ministrės rankinukus ir ginčus dėl gynybos procentų… 

Juk realybėje joks procentas, įrašytas kažkur „Excel“ lentelėje, mūsų neapgins. O pelkės pasienyje tikrai gali pagelbėti tai padaryti. Tik jos nesulaukia nei žiniasklaidos dėmesio, nei L. Kaščiūno ar I. Ruginienės asmenukių.

Pabaigai

Gamtinės priemonės pasienyje – tai ne tik „žalia idėja“, bet tikras gynybos įrankis: jos nekelia emisijų, nesunaikina gamtos, o net ją praturtina ir ilgainiui atsiperka valstybei. Lietuva turi galimybę pasinaudoti ES lėšomis atkurti pelkes, pagerinti bioįvairovę ir vandens kokybę, sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas – ir tuo pačiu sustiprinti tai, kas išties svarbu šalies gynybai, o ne viešiesiems ryšiams.

Tik klausimas – ar Vyriausybė sugebės pažvelgti toliau už asmenukių ir Excelio lenteles? Kol jie svarsto „drakono dantis“ ir dekoratyvines tvoras, gamta laukia – pasiruošusi tapti tikru gynybos šaltiniu.

Geriausia gynyba – ne betonas, ne plienas. Geriausia gynyba – gamta. Lietuva turi galimybę ją panaudoti. Galbūt jau laikas pradėti atvirai kalbėti apie gamtinę gynybą pasienyje – kol dar galime ją įgyvendinti, o ne gailėtis prarastos galimybės. Kiekviena pelkė gali būti ne tik kraštovaizdžio grožis, bet ir gyvybę gelbstinti gynybos linija.

Jeigu šiandien užsimanytumėte pakeliauti po paralelinius pasaulius, jums visai nereikėtų, kaip Guliveriui, sėsti į laivą ir laukti, kol šis suduš kur nors Ramiojo vandenyno viduryje. Ne mažiau įdomūs pasauliai nei Liliputija, milžinų valstybė ar protingų arklių visuomenė šiandien pasiekiami ir Lietuvoje. Persikelti į juos užtenka prisėsti prie telefono ir pasekti keletą paralelinio pasaulio veikėjų socialiniuose tinkluose – ir jau esate ten.

Kalbu, žinoma, apie Lietuvos antisisteminį pasaulį – keistą paralelinę visatą, kurioje viskas apversta aukštyn kojomis ir dar šiek tiek pasukta šonu. Čia Rusija – „broliai“, o NATO ir Europos Sąjunga – „blogio ašis“. Skiepai – nuodas, o šarlatanai – tiesos pranašai. Sąmokslo teorijos, pusiau tiesos ir gryni melai atstoja logiką, sveiką protą ir faktus.

Paralelinio pasaulio dydis

Kol visa Lietuva aptarinėja ministrų kandidatūras, premjerės rankinukus ar net jos ne visai teisingai parašytą „ė” raidę, kiti dalykai lieka nepastebėti. Pavyzdžiui, prieš pusantrų metų atlikta „Baltijos tyrimų“ apklausa klausė: „Ar manote, kad Rusija kelia realią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui?“. Vienas trečdalis sakė „taip“, kitas trečdalis – „greičiau taip“, o likusieji arba atsakė „ne“, arba nusprendė patylėti.

Mums pristatė spauda, kad „70 proc. gyventojų sutinka, kad Rusija kelia grėsmę“. Tačiau taip tyliai paslėpė svarbiausią detalę: apie trečdalis Lietuvos gyvena paraleliniame pasaulyje, dar trečdalis turbūt domisi tik savo asmeniniais reikalais ir neseka kas darosi valstybėje ar aplink.

Kyla klausimas: kaip šimtmečiai represijų, žudynių, trėmimų, kuriuos patys Lietuvos gyventojai dar matė, patyrė ar gali papasakoti šeimos istorijas, yra tiesiog užmirštami? Kaip nematomas lieka beveik ketverius metus Rusijos vykdomas genocidinis karas prieš Ukrainą? Net ir nuolatiniai grasinimai mūsų valstybei, dronai ir lėktuvai oro erdvėje, pabėgėlių srautai ir kiti kaimynų „siurpriziukai“ tampa kasdienybe, kurios trečdalis gyventojų, atrodo, nemato.

Kad maždaug trečdalis Lietuvos gyvena paraleliniame pasaulyje, parodė ir 2024 m. rinkimų rezultatai. Nuo Prezidento iki Seimo rinkimų, anti-sisteminės partijos iš viso surinko apie trečdalį balsų. Jei šios jėgos būtų susitelkusios, jos realiai galėjo laimėti rinkimus ir net formuoti Vyriausybę. Juoktis, menkinti ar vadinti juos „populistais“ reiškia užsimerkti prieš vieną didžiausių grėsmių valstybei. Ši grėsmė – ne Kremliaus tankuose, o čia, tarp mūsų, kur bent trečdalis Lietuvos gyvena informaciniame pasaulyje, apverstame aukštyn kojomis, lyginant su kito trečdalio realybe.

Paralelinio pasaulio dydis

Mūsų paralelinio pasaulio architektūrą nesunku perprasti – tereikia „Facebooke“ pasekti jo veikėjus, pažvelgti į sekėjų skaičius, žinučių toną ir emocinį užtaisą. Dirbtinis intelektas gali pagelbėti greitai atliekant tokią analizę.

Lietuvos paralelinį pasaulį galima padalyti į tris sluoksnius. Branduolyje – sisteminiai legitimuotojai: anti-sisteminiais save vadinantys veikėjai, kurie patys buvo ar tebėra sistemos dalis. Jie naudojasi institucine padėtimi, kad suteiktų savo naratyvams patikimumo ir „kritikuotų sistemą iš vidaus“. Tai daro sąmokslo teorijas įtikinamesnes.

Ryškiausi pavyzdžiai – Remigijus Žemaitaitis (apie 81 tūkst. sekėjų) ir Ignas Vėgėlė (daugiau kaip 52 tūkst.). Abu deklaruoja kovą už „paprastą žmogų“, nors patys yra milijonieriai, vieni turtingiausių Seimo narių, neturintys nieko bendra su pastangomis spręsti tas socialines problemas, kuriomis manipuliuoja. Žemaitaitis Seime sėdi jau šešiolika metų, pakeitęs kelias partijas ir valdžios pozicijas – vieninteliai jo „kovos“ vaisiai tėra nauji įrašai apie „blogą valdžią“.

Antrajame sluoksnyje – aktyvistiniai centrai, neturintys vietos Seime, bet turintys milžiniškas auditorijas. Jie kuria radikaliausius naratyvus ir palaiko emocinį triukšmą: Artūras Orlauskas, Antanas Kandrotas-Celofanas, Rūta Janutienė, Andrius Lobovas, Žilvinas Tratas ir kiti – nuolatiniai „YouTube“ ir „Facebook Live“ gyventojai.

Trečiasis sluoksnis – nišiniai agregatoriai, aido kameros, kurie platina žinutes nišinėse, regioninėse grupėse ir privačiuose pokalbiuose. Tarp jų – Valdas Tutkus, Eduardas Vaitkus, Astra Genovaitė Astrauskaitė. Jie – tarsi cementas, suklijuojantis visą tinklą ir sulipdo visą šią paralelinio pasaulio konstrukciją.

Paralelinio pasaulio įtakos tinklas – tarsi voratinklis, kur keli storieji siūlai valdo visą srautą. Vos kelios rankos – aštuoni, dešimt žmonių – kuria visą šią realybę aukštyn kojomis. Jie dirba kaip laikrodis – nuolat pila turinį į socialinius tinklus, kad srautas nė akimirkai neišdžiūtų. Daugiausia vaizdo įrašai, gyvi eteriai ir nuorodos į abejotinus „naujienų portalus“. Tekstų mažai, bet emocijų – per kraštus. Pirmojo lygmens „legitimuotojai“ pasirodo su švarkais ir rimtais veidais, kad suteiktų patikimumo, o antrojo ir trečiojo sluoksnių aktyvistai užtvindo tinklus pigesniu, triukšmingu turiniu. O kai jau žinome, kaip šis pasaulis suręstas, metas pasižiūrėti – kokiomis idėjomis šis pasaulis minta.

Bendros temos

Paralelinis Lietuvos pasaulis turi savitą pasaulio matymą – tarsi per kreivus veidrodžius, per kuriuos vertinami visi kasdieniai įvykiai. Šio matymo esmė paprasta: Lietuva nieko pati nesprendžia. Už mus viską nusprendžia „globalūs elito sluoksniai“. Valdantieji čia – ne politikai, o išdavikai, marionetės, tampomos iš už Atlanto, iš Europos Komisijos koridorių ar tiesiog iš „saviškių“ rato – konservatorių klano ir panašių nebaudžiamųjų.

Pagrindinė žiniasklaida šioje visatoje – ne informacijos šaltinis, o „elito propagandos ranka“, rašanti neva jai korumpuoto ir išdavikiško elito diktuojamus tekstus. Ir, reikia pripažinti, kai Seimo nariai nardo korupcijos skandaluose, kai Palucko istorijos, čekiai ar pralošti stadiono milijonai plaukia paviršiuje – tokia schema limpa prie ausies kaip sena, prilipusi sąmokslo teorijos guma.

Viskas, kas vyksta – nuo mokesčių iki mokyklų programų – žiūrint per šiuos veidrodžius  atrodo kaip iš anksto suplanuotas sąmokslas mūsų „kontrolei ir išnaudojimui“. Sudėtingos valstybės problemos supaprastinamos iki vieno viską paaiškinančio kaltininko. Ir taip stiprėja grupinis tapatumas – „mes prieš juos“. Galiausiai šis naratyvas tampa ne nuomone, o tikėjimo forma.

Šiame pasaulyje vyrauja kelios šventosios temos, jų kvestionavimas – šventvagystė. „Totalus sistemos nelegitimumas“ – pirmoji tikėjimo aksioma, iškalta ant paralelinės Lietuvos altoriaus. Valstybė – neteisinga, teismai – papirkti, rinkimai – suklastoti, o valdžia – iš anksto nupirkta. Toks pasaulis patogus: nereikia nei įrodymų, nei logikos – pakanka švento įsitikinimo. „Geopolitinis suvereniteto išpardavimas“ – antroji dogma: esą Lietuva išmainė savo sielą į NATO bazes, Briuselio direktyvas ir „amerikonų“ hamburgerius. Trečioji – „pilietinių laisvių panika“, kur bet kokia vakcina, kaukė ar net vėjo jėgainė laikoma tironijos įrankiu, o globalinis atšilimas – „spektaklis kvailiams“. Ir pagaliau – „teisinis nelegitimumas“, kurį čia įkūnija „konstitucinio teismo išsiknisinėjimai“ pripažįstant mažumų teises, bei „kultūrinis liberalizmas“, laikomas moralinio pūlinio simptomu, griaunančiu tautos vertybių likučius. LGBTQ+ temos šioje visatoje – paskutinė dekadencijos stadija, paskutinė „Vakarų bacila“, kuria, pasak jų, Briuselis esą bando užkrėsti dar vos alsuojantį „normalumą“.

Paralelinio pasaulio tikslai

O ko siekia visa ši milžiniška veikla? Rašymai, filmavimai, raginimai „pabusti“, mobilizavimas, mitingai – nuo Seimo riaušių ir „šeimų maršų“ iki antivakserių ar protestų prieš nekilnojamojo turto mokesčius – juk vyksta ne todėl, kad žmonės neturi ką veikti.

Pirmiausia, tai – pragyvenimo šaltinis. Dalis šio pasaulio veikėjų – buvę arba savęs tokiais laikantys žurnalistai. Vieni, kaip Rūta Janutienė, iš tiesų dirbo žiniasklaidoje, kiti – kaip Antanas Kandrotas – tik imituoja žurnalistiką „Facebook“ transliacijų fone. Vieni buvo išmesti iš redakcijų, kiti ten niekada nepateko dėl savo pažiūrų ar, švelniai tariant, savito santykio su faktais. Taip jie susikūrė alternatyvią medijų ekosistemą – su auditorijomis, trokštančiomis nuolatinės baimės, pykčio ir sarkazmo dozės, nukreiptos į tariamus priešus: politikus, institucijas ir viską, kas primena „sistemą“. Pinigų srautai čia teka iš socialinių platformų (pavyzdžiui, „YouTube“), sekėjų aukų, „paramos kavos“ ir „draugiškos“ reklamos.

Antrasis tikslas – sekėjų armijos auginimas. Kiekvienas „patiktukas“ ar „pasidalijimas“ čia skaičiuojamas kaip būsimo politinio kapitalo investicija. Sekėjai – tai elektoratas, kurį ateityje galima bus mobilizuoti balsavimui, mitingams ar naujai „tautos gelbėjimo“ partijai. Kas susiję su asmenine nauda – tą dar galima būtų suprasti. Tačiau šis paralelinis pasaulis turi ir savo neįvardintus, bet labai aiškiai matomus tamsiuosius „visuomeninius tikslus“. Kokie jie?

Sisteminis erodavimas – pasitikėjimo institucijomis, žiniasklaida ir faktais griovimas – tampa kasdienybės fonu. Kai sunaikinamas pasitikėjimas žinutės siuntėju, antisisteminiai naratyvai – tokie kaip „suvereniteto praradimas“ ar „valdžios tarnystė globalistams“ – automatiškai įgauna svorį, nes niekas nebetiki oficialiais šaltiniais. Tai sukuria esminį visuomenės pažeidžiamumą visoms būsimoms krizėms – ekonominėms, karinėms ar sveikatos. Paralelinis pasaulis gyvena iš poliarizacijos: sąmoningai pasitelkiamos skaldančios temos – kultūrinis liberalizmas, „tradicinės šeimos“ gynimas, privalomi skiepai – visa tai skirta gilinti psichologinį atstumą tarp grupių. Galiausiai, informacinio chaoso kūrimas – užtvindant erdvę prieštaringa, emocine, slegiančia informacija – sukelia apatiją ir atsitraukimą tarp paprastų žmonių. O kai dauguma pavargsta ir nustoja domėtis, scenoje lieka tik antisisteminė mažuma – aktyvi, garsiai rėkianti ir vis labiau įtikėjusi, kad ji ir yra „tikroji tauta“.

Pabaigai

Paralelinis pasaulis – tai ne šiaip socialinių tinklų reiškinys ar marginalų kampelis internete. Tai vis labiau matomas visuomenės sluoksnis, kuris jau seniai peržengė virtualybės ribas. Jis formuoja viešąją nuomonę, mobilizuoja rinkėjus, daro įtaką politinėms darbotvarkėms, užblokuoja reikiamų pokyčių darymą valstybėje ir vis labiau įsitvirtina kaip alternatyvi valstybė šalia valstybės, turinti savo atskiras „tiesas“, „herojus“ ir „priešus“.

Būtent todėl pagrindinė mūsų užduotis – ne piktintis, juoktis ir ne moralizuoti, o suprasti, kodėl šis pasaulis atsirado. Ką jis duoda savo gyventojams, ko jie neranda čia – realiame pasaulyje. Kai žmogus nebetiki, kad jo balsas ką nors lemia, kad institucijos veikia jo naudai, o politikai jį girdi, jis ieško kitos tiesos. Ir paralelinis pasaulis jam ją pasiūlo – paprastą, emocingą, patogiai paaiškinančią viską.

Tačiau tai – ne tik jų problema. Tai mūsų visų nesėkmė. Nes kol politikai užsiima tik bizniavimu, valstybė kalba biurokratų kalba, o žiniasklaida kartais pamiršta paaiškinti, kodėl kažkas svarbu, tol paralelinis pasaulis kalbės paprasčiau, garsiau ir įtaigiau. Ir kol nesugebėsime atsakyti į žmonių nusivylimą tikromis permainomis, jis vis augs – maitindamasis mūsų abejingumu. Skurdas, nelygybė, politikų nebaudžiamumas yra pagrindinis maistas paraleliniam pasauliui.

Todėl su šiuo reiškiniu reikia kovoti ne cenzūra, pašaipa ar atšaukimo (cancel) kultūra, o skaidrumu, aiškumu ir dialogu. Ne užčiaupti, o išgirsti ir kalbėtis su paralelinio pasaulio auditorijomis. Nes jei mes, gyvenantys šioje realybėje, nepaaiškinsime, kas yra tiesa, tai už mus tai padarys tie, kuriems „alternatyvi tiesa“ – tik verslo modelis, o visuomenės skaldymas – politinės galios šaltinis.

Jei to nepadarysime dabar – vieną rytą galime atsibusti jau nebe savo, o jų realybėje.