Tai vienas iš pirmųjų dalykų su kuriais jums gali tekti susidurti kelionėje. Lotynų Amerikoje egzistuoja labai įvairios aplinkos sąlygos, bet vienaip ar kitaip jos skirsis nuo esančių jūsų gimtojoje šalyje. Jums gali tekti adaptuotis prie skirtingos temperatūros, drėgmės, dienos ilgio, slėgio ir deguonies koncentracijų (esant aukštumose). Tai šiek tiek užtruks, todėl išlipę iš lėktuvo, nesitikėkite būti pilni energijos. Pirmiausia, jus vargins skrydžio metu atsiradęs paros rėžimo sutrikdymas. Priklausomai nuo to kiek kirsite laiko juostų, jis bus sunkesnis ar lengvesnis. Antra, jums reikės prisitaikyti prie naujos aplinkos klimatinių sąlygų, kas taip pat gali varginti gana ilgą laiką. Galbūt šiluma kaulų nelaužo, bet karštis su drėgme gali greit išvarginti. Todėl pagalvokite apie šiuos pokyčius planuodami savo kelionę.
Specifinis aklimatizacijos tipas yra aklimatizacija prie aukštumų, kai jūsų kūną veikia pasikeitusi slėgio ir deguonies koncentracija. Žinios apie šį aklimatizacijos tipą yra labai svarbios ne tik norint gerai jaustis, bet ir išvengti mirtinų pavojų, kurie gali kilti esant aukštumose. O tai, kad norėsite nuvykti į aukštumas Lotynų Amerikoje labai tikėtina. Čia viena įspūdingiausių ir gražiausių pasaulyje kalnų grandinių – Andai. Čia pilna veikiančių ugnikalnių Čiapaso Siera Madrė kalnų grandinėje, kuri nutįsusi Centrinėje Amerikoje. Šiose aukštumose rasite ne tik takų pasivaikščiojimui. Šias aukštikalnes kerta ir svarbūs keliai. Pavyzdžiui, Čilę ir Argentiną šiaurėje sujungiantis kelias isp. Paso de Jama pakyla net į 4800 m aukštį. Aukštikalnėse rasite nuostabių ir pasaulyje gerai žinomų gamtos bei žmonių sukurtų objektų, tokių kaip ežeras Titikaka, esantis 3812 m virš jūros lygio, arba turistų labai mėgstamas Peru Kusko miestas, kuris yra 3399 m virš jūros lygio. Be to, dalis Lotynų Amerikos sostinių su milijonais gyventojų yra taip pat įsikūrę kalnuose. Pavyzdžiui, Bolivijos sostinė La Pasas – 3640 m, Ekvadoro sostinė Kitas – 2890 m, Kolumbijos sostinė Bogota – 2625 m, Meksikos sostinė Meksikas – 2240 m aukštyje virš jūros lygio. Taigi, ilgiau keliaujant po Lotynų Amerikos šalis, labai tikėtina, kad jums teks susipažinti su aukštumomis ir jų sukeliamais nepatogumais.
Pirmiausia – deguonies trūkumu. Jau pakilus į 2100 m aukštį hemoglobiną pernešančio deguonies kiekis pradeda mažėti. O pakilus dar aukščiau, jau gali pasireikšti aukštumų liga. 20% žmonių ši liga pasireiškia pakilus į 2200-2500 m aukštį. Kuo aukščiau kylate, tuo tikimybė ją patirti didėja. Pavyzdžiui, pakilus į 3500 m aukštį ji pasireiškia 50% žmonių, o į 5000 m ją pajus visi, nepraėję atitinkamos aklimatizacijos.
Aukštumų ligai būdingi įvairūs simptomai. Pirmiausia apima galvos skausmas, svaigimas, pykinimas, labai didelis kraujo spaudimas, padažnėjęs pulsas, oro trūkumas, greitas pavargimas, bendras silpnumas, miego sutrikimai. Bet to, gali pasireikšti ir stipresnių negalavimų, tokių kaip vėmimas, sutrikusi judesių koordinacija, skausmas krūtinėje, galvos skausmas, kuris nesumažėja malšinant vaistais, akių vokų, rankų, kulkšnių ištinimas, traukuliai ir pan. Rimčiausios gresiančios ir potencialiai letalios komplikacijos yra aukštumų plaučių edema ir aukštumų smegenų edema. Šios komplikacijos susijusios su kūno skysčių akumuliacija tam tikruose organuose. Aukštumų plaučių edemos atveju jie susikaupia plaučiuose ir sukelia dusulį, sausą kosulį, spaudimą krutinės srityje. Aukštumų smegenų edemos atveju gali pasireikšti stiprūs galvos skausmai, regėjimo sutrikimai, vėmimas, sąmonės praradimas, konvulsijos. Abi šios komplikacijos gali baigtis mirtimi.
Jeigu jums pasireiškia stiprūs aukštumų ligos sindromai, geriausias būdas jų atsikratyti – yra grįžti į žemesnį aukštį. Jeigu galimybių greitai nusileisti į žemesnį aukštį nėra, aukštumų plaučių edemos atveju gali padėti vaistai, kurių veiklioji medžiaga yra Nifedipinas, o aukštumų smegenų edemos atveju – Dexamethasonas. Tačiau nukentėjusysis vienu ar kitu atveju vis tiek turi būti transportuojamas žemyn. Pasireiškus plaučių edemai transportuojama sėdimoje padėtyje, o smegenų edemos atveju reikėtų transportuoti ligonį paguldžius ant šono.
Norint išvengti šios aukštumų ligos kopiant į kalnus būtina aklimatizuotis aukštumose. Tai reiškia, kad nuvykus į kalnus bent 2-3 dienas būtina ramiai praleisti kiek didesniame nei 2200 m aukštyje. Pradėjus kopti į kalną, aukštesniame nei 3000 m aukštyje patariama nekilti daugiau nei 300 m per dieną ir taikyti „lipk aukštai, miegok žemai“ metodą. Pavyzdžiui, jeigu esate 3000 m aukštyje per dieną galite pakilti kad ir iki 4500 m, bet naktį praleisti būtinai nusileiskite į 3300 m aukštį. Svarbu suprasti, kad šio aklimatizacijos proceso saugiai pagreitinti neįmanoma. Būtent dėl to alpinistams pasiekti viršūnes užtrunka daug dienų.
Kopiant į kalnus svarbu neužmiršti vartoti daug skysčiu, ypač vandens, nes mažesnis slėgis aukštumoje sąlygoja didesnį skysčių išgaravimą, kuris gali pasireikšti dehidratacija. Taip pat venkite alkoholio, nes jis veikia kaip depresantas ir sulėtina kvėpavimą bei padidina dehidrataciją. Tuo jis apsunkina aklimatizacijos procesą. Žinoma, pasirūpinkite ir šiltais rūbais, geru miegmaišiu, kurie leistų komfortiškai jaustis esant žemai temperatūrai. Vėjai ir žema temperatūra naktį gali labai nuvarginti.
Aklimatizacijai aukštumose gali padėti kokos lapai, kuriuos vietos gyventojai šiuo tikslu naudoja jau tūkstančius metų. Turėkite jų su savimi išsiruošę į žygį kalnuose. Aišku, jei galite jų legaliai nusipirkti šalyje, kurioje lankotės. Aklimatizacijos procesą palengvinti ar sušvelninti ligos simptomus gali vaistai, kurių veiklioji medžiaga yra Acetazolamidas. Tačiau jis neturėtų būti naudojamas kaip pakaitalas aukščiau minėtam aklimatizavimosi metodui.
Nusileidus nuo kalnų jums vėl reiks priprasti prie pokyčių, tačiau šiuo atveju turėtumėte patirti daugiau teigiamų dalykų. Nusileidus keletą dienų jausitės turintis daugiau jėgų, jūsų kuprinė atrodys palengvėjusi. Kiek pasidžiaugę, greitai vėl sugrįšite į normalų gyvenimą.