Kas yra pripratęs prie Europos tvarkos ir sąlygų, tam net sunku pagalvoti, kad geriamas vanduo gali būti labai rimta problema keliautojui. Vienose Lotynų Amerikos šalyse su tuo daugiau, kitose mažiau problemų, bet prarasti budrumo tikrai niekur neturėtumėte. Vienas iš pirmųjų dalykų atvykus į naują vietą yra pasiklausti, ar galima gerti čiaupo vandenį ir jeigu atsakymas yra ne, reikėtų išsiaiškinti, kur galima gauti geriamo vandens. Aišku, visuomet jo rasite parduotuvėse, bet gal nakvynės vietos šeimininkai gali jums pasiūlyti kokių nemokamų variantų. Pavyzdžiu, gal jie turi filtruoto vandens.
Lotynų Amerikos šalyse vanduo buteliuose yra sąlyginai brangus. Pigesnis variantas – geriamas vanduo plastikiniuose maišeliuose, kuriuos taip pat rasite parduotuvėse ar pas gatvės prekeivius. Tiesiog nukąskite maišiuko galą ir džiaukitės vandens srove burnoje. Nusipirkus didelius vandens maišus (apie 5 litrų talpos) prireiks kiek išradingumo, bet toks pasirinkimas padės sutaupyti.
Vietose, kur vietiniai žmonės nerekomenduoja gerti čiaupo vandenio, gėrimui, net ir dantų valymui, taip pat geriau būtų naudoti nusipirktą ar kažkaip sterilizuotą geriamą vandenį. Šiuo atveju taupumas gali pavirsti labai nemaloniomis pasekmėmis. Sekinantis keletą dienų ar net savaičių trunkantis viduriavimas, vėmimas ir karščiavimas – vienas iš dažniausių keliautojui pasitaikančių negalavimų, kuris dažniausiai būna sukeliamas netinkamai apdoroto ir toksinėmis bakterijomis užkėsto maisto arba vandens.
Kartais net vietiniams tinkamas čiaupo vanduo, sukelia rimtus negalavimus turistams, kurie neturi atsparumo bakterijoms, su kuriomis vietiniais jau susigyvenę. Todėl, priklausomai nuo vietos ir šalies, vienokia ar kitokia rizika vis tiek išlieka naudojant čiaupo vandenį. Žinoma, jį visuomet galima kažkaip dezinfekuoti ir tą riziką sumažinti iki nulio. Paprasčiausias būdas yra vandens užvirinimas. Taip pat galima rasti nusipirkti įvairių keliautojams skirtų prietaisų. Vieni jų naudoją ultravioletinę šviesą (pvz., Steripen) sunaikinti bakterijas, pirmuonis ir virusus, kurie gali sukelti žarnyno uždegimus. Kiti leidžia vandenį išfiltruoti nuo visų nešvarumų ir patogenų, panaudojant sintetines kasetes arba keramikinius filtrus arba abu kartu. Keramikiniai filtrai tarnauja ilgai ir ant jų susikaupusius nešvarumus galima pašalinti su paprasta kempinėle, tačiau vandenį filtruoja lėtai. O sintetiniai filtrai greitai filtruoja vandenį, tačiau gretai ir užsikemša. Todėl jums reikės dažnai keisti kasetes. Ultravioletinę šviesą naudojantys vandens dezinfekavimo prietaisai greitai išvalo vandenį (iki 1 min.), tačiau vanduo turi būti pakankamai švarus. Drumstame, pilname organinių liekanų, vandenyje, tokie prietaisai mažai efektyvūs. Be to, sterilizavus tokį vandenį, bet nepašalinus nešvarumų, kažin ar bus daug norinčių jį gerti. Ta pati problema galioja ir vandens dezinfekavimui su cheminėmis tabletėmis. Jos gali naudoti jodo, chloro arba sidabro cheminius junginius vandens dezinfekavimui. Šios tabletės yra mažiausias ir lengviausiais vandens dezinfekavimo būdas, bet palyginus su ultravioletinę šviesą naudojančiais prietaisais veikia lėtai (būtina 30 min. palikti, kad suveiktų cheminės medžiagos), gali suteikti vandeniui nemalonų skonį ir dezinfekavimui naudojamos cheminės medžiagos, ypač ilgai jas vartojant, gali pakenkti jūsų organizmui.
Kuris variantas tinka labiau, jums spręsti, tačiau investicijos į tai jums kelionėje tikrai turėtų atsipirkti, ne vien tik sutaupant pinigus vandens pirkimui, bet ir išvengiant problemų susijusių su sveikata.