Open post

Trumpo tikrasis priešas – liberali demokratija

Tai, kas įvyko praėjusią savaitę ir tęsiasi dabar, aiškiai tai parodo. Tiek daug blogų naujienų liberalioms demokratijoms ir tuo pačiu tiek gerų Putinui, Xi Jinpingui, Irano bei Šiaurės Korėjos despotams nematėme jau maždaug 80 metų. Ir tam nebuvo jokios kitos svarbios priežasties – išskyrus tai, kad į valdžią JAV sugrįžo Trumpas.

Praėjusį ketvirtadienį naujasis JAV gynybos sekretorius Pete’as Hegsethas Briuselyje, per NATO gynybos ministrų susitikimą, visus artimiausius JAV sąjungininkus „apdovanojo šlapiu skuduru per veidą“. Jis pareiškė, kad Ukraina turėtų pamiršti apie savo teritorijų susigrąžinimą, europiečiai privalės patys finansuoti savo saugumą, o JAV tik nustatys jiems sąlygas.

O penktadienį JAV viceprezidentas J. D. Vance’as Miuncheno saugumo konferencijoje savo sąjungininkams „sudavė spyrį į kiaušus“ apkaltinęs Europos liberalias demokratijas ribojant Rusijos kišimąsi į Europos demokratinių šalių rinkimus ir ribojant ekstremalių dešiniųjų jėgų melagienų skleidimą. Pasak jo didžiausia grėsmė žemynui kilo ne iš Rusijos ar Kinijos, o „iš vidaus“. Terminai pasiskolinti tiesiai fašistinių vadovėlių.

JAV priešai liberalios demokratijos

Nors komentatoriams kalbant apie geopolitiką galima išgirsti teiginių, kad JAV siekia persiorientuoti į grėsmę iš Kinijos arba grįžta prie izoliacionizmo, akivaizdu, kad tai nepaaiškina dabartinių veiksmų.

Jei JAV nori parodyti Kinijai jos vietą, kodėl tuomet puolami artimiausi sąjungininkai, o ne Kinija ar jos vasalas Rusija? Kanadai ir Grenlandijai (autonominei Danijos daliai) grasinama aneksija. Padidinti tarifai aliuminiui ir plienui, kas iš esmės skirta pakenkti Kanados ir Europos ekonomikoms. Grasinama atimti Panamos kanalą iš Panamos, o JAV kariniai lėktuvai nesuderinus įsiveržia į Kolumbijos oro erdvę.

Tuo pačiu Ukraina ir Europa gavo aiškią žinutę: jos tėra kolonijos, nes prie derybų dėl taikos Ukrainoje ir Europoje nebuvo ir nebus pakviestos. Ukrainai išrašyta sąskaita už jau suteiktą paramą – reikalaujama pusės šalies gamtinių išteklių. Ne JAV nesiekia investicijų ar darbo vietų kūrimo Ukrainoje, o tiesiog reikalauja pusės visų pajamų iš išgaunamų gamtinių išteklių.

Trumpas reikalauja, kad Ukraina kompensuotų 500 mlrd. JAV dolerių už jau suteiktą ginkluotę ir pagalba, nors JAV parama vertinama tik apie 120 mlrd. JAV dolerių. JAV teikė senus ginklus kaip paramą, iš tikrųjų greičiausiai net sutaupė lėšų – Ukraina sunaudojo seną, šaltojo karo laikų ginkluotę, kurios utilizavimas būtų buvęs brangus, o skirti pinigai (kuriuos dabar reikalaujama grąžinti) yra naudojami JAV arsenalo atnaujinimui, taip įdarbinant JAV įmones.

Tai vyksta su artimiausiais JAV sąjungininkais, kurie priklauso liberalių demokratijų klubui ir iki šiol buvo linkę visur sekti JAV lyderystę ir vykdyti jos prašymus – siųsti karius į Afganistaną ir Iraką, suteikti savo šalių teritoriją JAV karinėms bazėms, slaptiesiems kalėjimams ir t.t. Iš esmės JAV sąjungininkai didino JAV galia ir toliau buvo pasirengę tai daryti, nes JAV hegemonija, kad ir kokius trūkumus turėjo, visgi užtikrino taiką, laisvę šioms valstybėms ir ekonominį progresą.  

JAV draugai fašistinės ir autokratinės šalys

Tačiau Trumpo administracija savo veiksmais rodo siekį griauti liberalias demokratijas. Geriausi Mar-a-Lago svečiai – tokie lyderiai kaip Orbanas, skubama kuo greičiau paskambinti Putinui, žaibo greičiu organizuojami JAV ir Rusijos susitikimai Saudo Arabijoje. Tikrasis Trumpo viceprezidentas – turtingiausias pasaulio žmogus E. Muskas – kišasi į rinkimus Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje, remdamas kraštutines dešiniąsias politines jėgas.

Tuo pat metu JAV valstybės institucijos sparčiai ardomos iš vidaus – į aukščiausius postus skiriami didžiausi sąmokslo teorijų skleidėjai ir labiausiai nekvalifikuoti asmenys, kurie įsivardijo kaip savo pagrindinį tikslą (prieš oficialiai paskelbiant jų kandidatūras) – sunaikinti pačias institucijas, kurioms jie dabar prisiekė tarnauti. Musko kontroliuojami (bent valstybei neatsakingi) paaugliai veržiasi į vis naujas valstybines institucijas, atleidžia darbuotojus, perima kompiuterines ir mokėjimų sistemas.

Tai nėra daroma siekiant sustiprinti JAV kovą su Kinija ar Rusija – be sąjungininkų ir stiprių institucijų su kvalifikuotais specialistais Amerika neturi šansų laimėti šioje kovoje. Tokio tikslo ir nėra. Tikrasis tikslas – sunaikinti liberalią demokratiją, nes būtent liberalizmas, Trumpo ir jį supančių asmenų akimis, yra pagrindinis priešas tiek JAV viduje, tiek už jos ribų. Būtent liberalizmas trukdo plisti fašistinei ideologijai ir autoritariniam valdymui.

Trumpas yra fašistas ir nusprendžiau ne aš, ne kokie nors letistai ar JAV demokratai, o žmonės, kurie jį geriausiai pažįsta ir dirbo su juo per pirmąją kadenciją. Keletas viešai pasisakiusių pavyzdžių: Johnas Boltonas – Trumpo nacionalinio saugumo patarėjas, Generolas Markas Milley – Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkas, Generolas Johnas Kelly – Baltųjų rūmų administracijos vadovas, Michaelas Cohenas – Trumpo advokatas ir „Trumpo reikalų tvarkytojas“, Generolas Jamesas Mattisas – Gynybos sekretorius.

Jo veiksmai puikiai tai patvirtina. Net paskutinio šio antradienio įvykusio susitikimo Saudo Arabijoje tarp JAV ir Rusijos esminis taikos susitarimo punktas buvo, kad reikalingi nauji rinkimai Ukrainoje. Nesunku suprasti, kam tai naudinga. Rusija ir E. Muskas taip puikiai išvystė metodus skleisti melagienas ir kištis į demokratinių šalių rinkimus, kad tai taptų neregėto masto cunamiu, kurio tikslas – nukreipti dėmesį ir pasiekti Rusijos tikslus efektyviausiu ir pigiausiu būdu. Tai pats efektyviausias ir pigiausias būdas Rusijai laimėti viską, ko ji nori. Pažvelkite, kas vyksta Gruzijoje, kuri taip pat dalinai okupuota Rusijos arba Baltarusijoje, kuri tapo jos kolonija.

Tik vienas klausimas – ką darys Europa?

Trumpas apie Putiną atsiliepia tik teigiamai ir nori jam gero, ne šiaip sau. O todėl, kad ir Putinas yra fašistas – jis kišasi į liberalių demokratijų rinkimus, siekdamas jas sunaikinti. Tuo pačių vykdo hibridines atakas ir karines invazijas tam tikslui. Trumpui ir Putinui nepatinka žmogaus teisės, demokratija, žodžio laisvė ir kitos laisvės. Jiems patinka represijos prieš mažumas, kitaminčius, smurtas, ultranacionalizmas ir kolonializmas. Trumpui tikrai patinka tai, ką daro Putinas, naikindamas liberalizmą Europoje, padėdamas kitiems fašistams ir pačiam Trumpui. 

Situacija yra tokia. Kuo greičiau tai pripažinsime tuo mums geriau. Svarbiausias neatsykas klausimas dabar yra tik tame – ką darys Europa ir jos piliečiai. Kaip sako prezidentas Zelenskis: „Kai kurie Europoje nusivylę Briuseliu, bet būkime atviri – jei ne Briuselis, tai Maskva. Tai jūsų sprendimas.“ Stipri, vieninga Europa su bendra kariuomene ir užsienio politika šiandien yra gyvybiškai būtina sąlyga, jei norime išlaikyti liberalias demokratijas Europoje ir nenorime tapti kolonija, kurios ateitį spręs fašistiniai tironai.

Putinas puikiai parodė, ką siūlo Europai: karas, smurtas, kolonizacija. Tik maži pavyzdžiai: prieš metus, kai vyko Miuncheno saugumo konferencija, buvo nužudytas Aleksejus Navalnas. Šiemet bombarduojamas Černobylio sarkofagas – paskutinė Europos apsauga nuo sovietų sprogusios atominės radiacijos.

Trumpas taip pat aiškiai parodė, ką siūlo Europai: grasinimus aneksijomis, Ukrainos išdavimą ir Europos saugumo perdavimą Rusijai ant lėkštutės, ekonominius karus, atsisakymą bet kokių įsipareigojimų, reikalavimus besąlygiškai vykdyti jų, kaip įsivaizduojamų kolonijų savininkų, sprendimus.

O ką mes pasiūlysime patys sau? Europa turi viską, kad būtų stipri ir diktuotų sąlygas tiek Rusijai, tiek JAV. Trūksta tik vieno – politinio ryžto tapti viena, stipria Europa, kuri nesileis išnaudojama tironų ir užtikrins savo piliečiams saugumą, žmogaus teises, laisves ir ekonominę gerovę. Istorija kuriama kiekvieną dieną, ir 2025-ieji gali tapti arba fašistų pergalių, arba stiprios Europos gimimo metais. Tai – mūsų pasirinkimas.

Open post

Iliuzijos ar gyvenama planeta: ką rinksimės išsaugoti?

Būtent šis klausimas šiandien yra aktualiausias. Tai akivaizdu matant reaktyvių, populistinių jėgų ir demagoginių lyderių populiarėjimą visame pasaulyje – jie teigia kovojantys už „tikras vertybes“, tačiau tuo pačiu riboja mažumų teises, siekia primesti savitą lyčių „apibrėžimą“, „sveiką protą“ ar atkurti kažką, kas galbūt egzistavo tik iliuzijose. Šios jėgos neigia ir išjuokia poreikį rūpintis tuo, kas iš tiesų svarbiausia mūsų išlikimui: švariu vandeniu, nuspėjamu klimatu, derlingu dirvožemiu, miškais, švariu oru ir kitais gyvybiškai svarbiais, gamtos nemokamai suteikiamais turtais.

Visų blogiausia, kad šių politinių jėgų populiarumas auga būtent tada, kai tarptautinė mokslo bendruomenė įspėja: turime tik nedidelį ir sparčiai mažėjantį langelį sustabdyti klimato katastrofą, ekosistemų žlugimą ir kaskadinius efektus, keičiančius daugelį Žemės procesų. Būtent tada, kai mums gyvybiškai reikalingi protingi lyderiai ir beprecedentis tarptautinis bendradarbiavimas siekiant išsaugoti žmonėms gyvenamą planetą, mes pasirenkame priešingai – saugoti savo iliuzijas.

Situacija Lietuvoje

Pavyzdžių vien Lietuvoje netrūksta. Antra pagal populiarumą partija „Nemuno aušra“ (o netrukus galbūt ir pirmoji) neigia globalias aplinkosaugos problemas bei būtinybę imtis veiksmų joms spręsti ar pasiruošti jų poveikiui. Šios politinės jėgos lyderis ir pagrindinis demagogas R. Žemaitaitis platina straipsnius, kuriuose politikai, sprendžiantys aplinkosaugos klausimus, vadinami nacistais, ES žalioji politika – ekonomikos žudike, o žaliosios idėjos – cenzūra ir vergija.

R. Žemaitaičio paskirtas žemės ūkio ministras Ignas Hofmanas neigia bet kokius mokslo bendruomenės ar aplinkosaugos institucijų teiginius apie žemės ūkio veiklos poveikį aplinkai, tvirtindamas, jog tai tėra „žaliasis smegenų plovimas“ ir žemės ūkio žlugdymas.

Kita politinė partija, kurios narys V. Sinica neseniai tapo Seimo nariu, ES žaliąjį kursą vadina „žaliuoju ekstremizmu“ ir fanatizmu, o bet kokius aplinkosaugos reikalavimus ar apribojimus, kurie vienaip ar kitaip trukdo ekonomikai, siūlo atšaukti, panaikinti ir uždrausti institucijoms juos taikyti. Šios partijos pagrindinis užsiėmimas – „saugoti“ Lietuvą nuo tariamos „kolonizacijos“, kabinėjantis prie į šalį atvykusių užsieniečių. Vienas mėgstamiausių jų taikinių – Vilniuje kelios dešimtys autobusų vairuotojų iš Ganos.

Panašaus neigiamo požiūrio laikosi ir Seime esančios R. Karbauskio, V. Tomaševskio bei A. Zuoko vadovaujamos politinės partijos. Jų argumentus galima apibendrinti taip: „Aplinkos tausojimas (išskyrus Lietuvos miškus) yra nesąmonė, nes dėl jo kenčia tauta ir/ar mūsų ekonomika. Todėl reikia nesilaikyti įsipareigojimų tarptautinėms bendradarbiavimo organizacijoms, juos atmesti, o gal net ir pačias organizacijas sunaikinti.

Kaip naudojami argumentai

Tokiais argumentais vadovaujasi ir JAV prezidentas D. Trumpas, skirdamas į aukščiausius postus JAV Aplinkos apsaugos agentūroje naftos, dujų ir cheminių medžiagų lobistus, kurių pagrindinė „kompetencija“ – kova prieš klimato politikos taisykles ir taršos kontrolę. Jis taip pat pasitraukė (techniškai pasitraukimas įsigalios po metų) iš 2015 m. Paryžiaus klimato susitarimo, panaikino elektrinių transporto priemonių skatinimo programas ir taršos reikalavimus, sustabdė jūrų ir sausumos vėjo energetikos projektus, blokavo aplinkosaugos bylas ir jau pirmąją darbo dieną atleido teisininkus, ginančius visuomeninį interesą.

Lygiai tokias pačias priemones siūlo ir į D. Trumpo inauguraciją pakviesta „Alternative for Germany“ (AfD) partija, kuri šiuo metu yra antra pagal populiarumą Vokietijoje. Šios partijos rinkiminės kampanijos atidaryme (rinkimai numatyti 2025 m. vasario 23 d.,) entuziastingai dalyvavo turtingiausias ir vienas įtakingiausių žmonių JAV bei pasaulyje – E. Muskas. Matyt „atsitiktinai“ nuo tribūnos šaudęs nacių pasisveikinimus kiek anksčiau per D. Trumpo inauguraciją.

AfD rinkimų manifeste numatytos pagrindinės su aplinka susijusios idėjos: sustabdyti atsinaujinančios energetikos plėtrą, grąžinti atomines elektrines, nutraukti anglies ir dujų jėgainių uždarymą, suremontuoti „Nord Stream“ dujotiekius ir atnaujinti dujų bei naftos importą iš Rusijos, taip pat panaikinti aplinkosauginius apribojimus žemės ūkiui ir pramonei. Jų teigimu, visi klimato ar aplinkosaugos ribojimai esą žlugdo vokiečių tautą.

Būtent tautos, nacijos ir ekonomikos „saugojimas“ šių politikų retorikoje priešpastatomas klimato „isterijoms“, mokslininkų bendruomenės aplinkos „apgavystėms“ (angl. hoax) ir kitiems, jų manymu, „kairiųjų žaliems kliedesiams“. To pasekmė – naikinami aplinkosauginiai susitarimai ir institucijos, kurios buvo sukurtos siekiant išsaugoti gyvenamąją planetą žmonėms.

Keisčiausia turbūt tai, kad dėl noro išsaugoti iliuzijas, egzistuojančias tik mūsų galvose, mes skubame sunaikinti vienintelį dalyką, būtiną mūsų egzistavimui – žmogaus gyvenimui tinkamą planetą. Visų šių judėjimų retoriką galima supaprastinti į vieną sakinį: „Naikinkime viską, kas trukdo mūsų iliuzijoms.“

Iliuzijos

Taip, jeigu kas dar nežinojo – tautos, nacijos ar ekonomikos realybėje nerasite. Jos egzistuoja tik mūsų vaizduotėje. Tai puikiai paaiškino Yuval Noah Harari savo nuostabiose knygose apie žmonijos istoriją.

Būtent tai ir yra Homo sapiens rūšies supergalia, skirianti mus nuo kitų hominidų ir gyvūnų. Ne kalba, ne įrankių naudojimas ir ne vaikščiojimas dviem kojomis, o gebėjimas kurti iliuzijas ir jomis bendrai tikėti. Šis gebėjimas leidžia mums suvienyti individus bendradarbiaujant arba – priešingai – naikinti vieni kitus pasauliniuose karuose, kai įvairios nacizmo, fašizmo, komunizmo ar imperializmo iliuzijos buvo panaudotos milijonams žmonių nužudyti.

Gyvename laikotarpiu, kai iš naujo prikeliamos iliuzijos, kurios, atrodė, buvo palaidotos po Antrojo pasaulinio karo. Jomis paneigiamas mokslas, ignoruojami realūs fiziniai procesai, vykstantys aplink mus, neigiama mūsų atsakomybė rūpintis savo gyvenamąja aplinka. Vietoje to siūloma fiziškai sugrįžti ar atkurti kažkokius „auksinius“ laikus, kurie egzistuoja ir egzistavo tik vaizduotėje.

Dažnai tai pristatoma kaip „sveiko proto“ sugrįžimas. Tačiau toks „sveikas protas“ yra lygiai toks pat, kaip George’o Orwello romane 1984 fiktyvios totalitarinės partijos skelbiami šūkiai: „Karas yra taika“, „Laisvė yra vergovė“, „Nežinojimas yra stiprybė.“

Nežinojimas yra stiprybė

Mokslo neigimas tapo pagrindine šio laikotarpio tendencija, nes būtent mokslas yra didžiausia kliūtis šioms iliuzijoms klestėti. Todėl tiek daug energijos nukreipiama į įvairias sąmokslo teorijas, mokslo institucijų griovimą, tyrimų ribojimus ir panašias strategijas.

Suprantama, visiško mokslo atsisakymo niekas nesiekia, nes valstybės, kurios tai padarytų, sugniuždytų savo ekonomikas. Tačiau siekiama mokslo, kuris tarnautų iliuzijoms, o ne jas kvestionuotų – lygiai tokio, koks buvo nacistinėje Vokietijoje.

Todėl didžiausi sąmokslo teorijų skleidėjai skiriami vadovauti svarbiausioms mokslo institucijoms. Pavyzdžiui, R. F. Kennedy jaunesnysis – vienas žymiausių melagingų teiginių apie vakcinas skleidėjų – D. Trumpo buvo nominuotas vadovauti JAV Sveikatos ir humanitarinių paslaugų departamentui. Tuo pačiu metu JAV pasitraukė iš Pasaulio sveikatos organizacijos ir sustabdė jos finansavimą.

Be to, JAV sustabdė medicininius tyrimus, skirtus didesniam juodaodžių ir ispanų kilmės amerikiečių įtraukimui, kurie buvo būtini siekiant nustatyti, ar vaistai ir medicininiai prietaisai gali sukelti skirtingus šalutinius poveikius skirtingose populiacijos grupėse.

Kad ir kokia kritika būtų galima pateikti moksliniams tyrimams ar tarptautinėms organizacijoms, akivaizdu, jog šie veiksmai – jau pirmą savaitę – nėra skirti žmonių sveikatai apsaugoti. Jie skirti sunaikinti tą mokslo dalį, kuri trukdo dominuoti tam tikroms iliuzijoms žmonių sąmonėje. Būtent joms „nežinojimas yra stiprybė“.

Visas šis nežinojimas nėra pateikiamas kaip nežinojimas. Visai ne. Jis pristatomas kaip „žinojimas“, tačiau remiamasi ne mokslu ar moksliniais metodais, o anekdotiniais įvykiais ir emocijomis. Pavyzdžiui, jei imigrantas ar pabėgėlis padaro kažką nusikalstamo, nors toje pačioje šalyje kasdien įvyksta šimtai ar tūkstančiai panašių nusikaltimų, kuriuos įvykdo vietiniai gyventojai, šis vienas atvejis pateikiamas kaip „neginčijamas įrodymas“, kad visi imigrantai ar pabėgėliai yra blogis ir juos būtina kuo greičiau deportuoti.

Laukti mokslinių įvertinimų ar platesnio konteksto niekam nereikia. Kaip ir raganų medžioklės laikais – geriau „nedelsti“ ir sudeginti. Tik šiuolaikiniame pasaulyje raganų deginimą pakeičia migrantų ir pabėgėlių deportacijos.

Panašus „žinojimas“ naudojamas ir manipuliuojant faktais, juos ištraukiant iš konteksto. Puikus pavyzdys – naujasis Lietuvos žemės ūkio ministras I. Hofmanas, kuris neigia bet kokį žemės ūkio veiklos poveikį aplinkai.

Kaip jis įrodo savo požiūrio pagrįstumą? Pavyzdžiui, nurodo, kad miestai išleidžia tam tikrą kiekį nepilnai išvalytų nuotekų. Tačiau perskaičiuoti šiuos duomenis į eutrofikaciją sukeliančių medžiagų (gryno azoto ir fosforo) kiekius, palyginti juos su žemės ūkio teršalų išsiplovimais, peržiūrėti mokslinius tyrimus ar tarptautinių institucijų (pvz., Europos Aplinkos Agentūros, HELCOM) ataskaitas – tai jau, pasak jo, bereikalingas vargas.

Pakanka vieno fakto – kad miestai teršia. O dar geriau, jei gali pasemti vandens iš drenažo stikline, išgerti ir nenugriūti vietoje. Tai laikoma „įrodymu“, kad žemės ūkio tarša tėra išsigalvojimas.

Kaina

Nežinojimas suteikia laisvę atsikratyti apribojimų, trukdančių mūsų iliuzijoms, ir leidžia daryti tai, ką norime. Tačiau faktas, kad nustojame tikėti ar pavargstame skaityti apie tam tikras grėsmes, nepanaikina jų realumo. Jei ignoruosime įspėjimus apie kalio cianido poveikį ir nuspręsime, kad tai tik perdėti gąsdinimai, nuodų veikimas nuo to nesusilpnės – kad ir kaip norėtume tikėti kitaip.

Objektyvi tiesa egzistuoja, ir geriausias būdas ją pažinti – mokslas. O atsisakymas jos vardan patogių iliuzijų turi savo kainą, kurią anksčiau ar vėliau vis tiek teks sumokėti.

Galbūt tada, kai milijonas Homo sapiens individų, apsikarstę kailiais, tūkstančius metų bėgiojo po miškus ir pievas, nežinojimo kaina buvo tik tų, kurie atsisakė pripažinti realybę – jų genų išnykimas. Tačiau šiandien Žemėje gyvena 8,2 mlrd. žmonių. Jie sudaro 34 % visos žinduolių biomasės, dar 62 % sudaro gyvūnai, auginami mūsų maistui, o laukiniai žinduoliai – vos 4 %.

Mūsų valdomos technologijos – atominiai ginklai, biotechnologijos, nanotechnologijos, dirbtinis intelektas – jau dabar yra beprecedenčiai galingos ir greitai gali tapti dar pavojingesnės. Tai reiškia, kad galime per neįtikėtinai trumpą laiką pakeisti mūsų planetos sąlygas taip, jog ji taptų nebetinkama gyventi nei mums, nei daugumai kitų rūšių.

Dėl globalizacijos ir technologijų mūsų Žemė tapo mažyte sala, skriejančia tuščiame kosmoso vakuume. Niekur kitur mums pasiekiamos ir tinkamos gyventi vietos nėra. Turime tik vieną galimybę nesušikti savo ateities – tiek visai žmonijai, tiek savo vaikams. Iki šiol civilizacijos dėl aplinkos niokojimo žlugdavo tik atskirose Žemės vietose, kaip Velykų sala ar Majų civilizacija. Tačiau kitas žlugimas nebus lokalus – jis bus visos žmonijos.

Gera naujiena pabaigai

Tačiau yra ir gera naujiena. Jei pasirinksime matyti vieni kitus kaip bendros žmonijos dalį ir sieksime išsaugoti gyvenamąją planetą, turime realią galimybę išvengti žmonijos žlugimo. Tai turėtų būti paprasta, nes tai – tiesiog elementarus realybės pripažinimas. 

Visi žmonės yra gyvūnai, priklausantys tai pačiai biologinei rūšiai – Homo sapiens, ir visi jie gyvena toje pačioje planetoje – Žemėje, kurioje šiuo metu dar yra tinkamos sąlygos mūsų egzistavimui. Tai paprastas faktas. Jei šios sąlygos taps netinkamos, mūsų rūšis, kaip ir 99,9 % iki šiol Žemėje gyvenusių rūšių, tiesiog išnyks.

Visai nesvarbu, kokias iliuzijas savo galvoje puoselėjame apie nacijas, tautas, ekonomikas, religijas ir pan. Nesvarbu kiek kartų nuo gimimo joms mums buvo pakartotos. Nesvarbu ir tai, kad milijardieriai planuoja skristi į Marsą ar kitur, nes žmonės Marse galės išgyventi tik tol, kol juos išlaikys Žemėje esantys ištekliai ir infrastruktūra.

Kad ir kiek naudos mūsų istorijoje davė gebėjimas kurti ir tikėti iliuzijomis, šiandien daugelis jų mūsų neišgelbės. Ypač tos, kurios skaldo žmoniją į „jie“ ir „mes“, kurios verčia mus manyti, kad esame saugūs mažose, tvoromis apjuostose Žemės teritorijose, nepaisant vykstančio klimato, ekosistemų ir gyvybiškai svarbių planetos procesų kolapso.

„Tai ne mes, tai mūsų neliečia, mes nieko negalime padaryti, o jie“ – tai tik pasiteisinimai, kuriais siekiama išsaugoti savo iliuzijas. Jie nieko daugiau nedaro, tik leidžia mums toliau ignoruoti realybę, esančią tiesiai prieš mūsų akis. Turime ją pripažinti – tik tada turėsime galimybę išlikti.  

Pačiai pabaigai noriu pridėti, kad tai, kas šiuo metu vyksta, palies ne kažkokias ateities kartas ar žmones už jūrų marių, bet daugelio mūsų turtą, mus pačius ir mūsų vaikus tiesiogiai. Tai nėra grasinimas – tiesiog sunaikinus aplinką, žlunga civilizacijos, ir apsaugotų nuo to nėra.

Šiuos procesus puikiai aprašė JAV istorikas Jared Diamond savo 2005 m. knygoje ang. “Collapse: How Societies Choose to Fail or Succeed”. Joje taip pat pateikiamos pamokos iš civilizacijų, kurios tūkstantmečius darniai gyvavo mažose salose, prisitaikydamos prie savo aplinkos.

Pasinaudoti šiomis žiniomis ar ne – kaip ir išsaugoti gyvenamąją planetą – yra mūsų pasirinkimas. 

Open post

Žalioji Europos sostinė ar žalio smegenų pudrinimo sostinė?

Jeigu gyvenate Vilniuje, turbūt jau pastebėjote užrašus ant autobusų ar kitur skelbiančius, kad Vilnius tapo 2025 m. Europos žaliąja sostine. Atrodytų, kad savo ekologiškumu ir tvarumu nušluostėme nosis visai Europai. Bet ar tai iš tiesų taip? O gal tai tik gerai surežisuoti žaliosios propagandos triukai ir įtaigios prezentacijos, sugebėjusios apmulkinti Europos biurokratus ir dabar mėginančios padaryti tą patį su mumis?

Atsakyti į šį klausimą pabandysiu iš eilinio vilniečio perspektyvos. Kadangi gyvenu šiame mieste, jį myliu, matau jo pokyčius ir kasdienį gyvenimą iš vidaus. Be to, suprantu, kas yra aplinkosauga ir tvarumas, todėl nesunkiai pastebiu tokias manipuliacijas.

Pozityvas

Ir tikrai galima pastebėti dalykų, kurie mieste gražėja. Pavyzdžiui, natūralių pievų atkūrimą ar retesnį šienavimą. Nors influenceriai tai išjuokė „YouTube“ klipuose, vaizduodami Vilnių kaip Amazonės džiungles, ši iniciatyva išliko ir iš tiesų pagražina miestą, suteikdama daugiau erdvės gamtai.

Taip pat šį šildymo sezoną Vilnius pasitiko atnaujinęs Vilniaus kogeneracinę elektrinę ir pagaliau perėjęs prie biokuro. Dėl to 90 % šilumos energijos dabar gaminama iš atsinaujinančių ar tvarių šaltinių.

Kaip ir viskas iš teigiamų dalykų. Žinoma, pastatyta prabangių kvartalų, kuriuose gali gyventi turtingesni miestiečiai, tačiau tai nėra žalėjimas, prieinamas eiliniam gyventojui. Panašu, kad gavęs Europos žaliosios sostinės titulą, Vilnius nebejaučia poreikio toliau žaliuoti – juk oficialiai viskas jau tobula. Galima atsipalaiduoti. Gaila, bet daugelis pavyzdžių rodo, kad miestas žalias ne dėl savivaldybės pastangų, o dėl čia jau seniai esančių miškų, upės ir žaliųjų erdvių, o pats savivaldybės vykdomas „žalinimas“ egzistuoja tik viešųjų ryšių prezentacijose.

Transpotas

Vienas iš pavyzdžių – transportas. Tik gavusi Europos žaliosios sostinės titulą, Vilniaus savivaldybė skubiai ėmėsi veiksmų padaryti viešąjį transportą mažiau prieinamą, ypač mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams.

Tai jau tam tikra dalimi buvo padaryta anksčiau – per pandemiją panaikinti naktiniai autobusai taip ir nebegrįžo, o kartu su jais dingo ir galimybė be automobilio mėgautis naktiniu miesto gyvenimu, kuris ir taip yra labai ribotas, nes viešasis transportas nustoja kursuoti apie 23 val. Kitose Europos sostinėse yra tiek naktinis transportas, tiek įprasti maršrutai veikia daug ilgiau.

Tačiau nauji prieinamumo ribojimai dar ateina – nuo 2025 m. liepos 1 d. planuojama beveik dvigubai padidinti viešojo transporto bilietų kainas. Paradoksalu, kad būtent mažesnes pajamas turintys žmonės gyvena tvariausiai iš visų miesto gyventojų, nes jų ekonominė situacija lemia mažesnį vartojimą ir išteklių naudojimą. Tačiau dabar savivaldybė, užuot juos paskatinusi, ruošiasi atimti galimybes judėti po miestą.

Vilnius, gavęs Europos žaliosios sostinės titulą, yra pasižadėjęs tapti klimatui neutralus iki 2030 m., t. y. jau per artimiausius penkerius metus. Tačiau akivaizdu, kad dabartinei miesto valdžiai šis pažadas atrodo toks tolimas, jog net nesistengiama apsimesti, kad jis bus įgyvendintas.

Kodėl? Todėl, kad savivaldybės tinklalapyje nerasite jokios informacijos apie tai, kiek miestas kasmet išmeta šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Ir tai suprantama – automobilių skaičiui kasmet vis augant, tokios statistikos turbūt tiesiog nesinori matyti. Pavyzdžiui, per pastarąjį dešimtmetį Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono savivaldybėse automobilių skaičius išaugo 30 % ir toliau sparčiai didėja. Tikriausiai tai pastebite patys, stovėdami miesto kamščiuose.

Šiandien kas antras vilnietis kasdien naudojasi automobiliu, o mūsų automobilių parkas yra juodų dyzelio dūmų rojus – jis seniausias Baltijos šalyse.

Vilnius per daugelį metų taip ir nesugebėjo sukurti paprastos pėsčiųjų gatvės ar aiškiai apibrėžtos pėsčiųjų zonos, kokias rasime Kaune, Šiauliuose ir kituose miestuose. Gedimino prospekte nuolat perkeliami kuoliukai to tikrai nepakeičia – ši gatvė nėra patogi pėstiesiems, nes niekada negali būti tikras, kada ji iš tiesų bus uždaryta transportui, o kada ne.

Miesto planavimas 

Turbūt sunku gyvenant mieste nepastebėti, kaip tankinamas miesto centras. Kaip nyksta seni skverai, želdynai, šimtamečiai ąžuolai, o tarsi po lietaus išdygsta daugiabučiai ir ofisų pastatai. Tačiau tuo pačiu metu dar labiau auga privačių namų kvartalai miesto pakraščiuose. Šie kvartalai dažnai neturi normalios infrastruktūros – nei gerų kelių, nei viešojo transporto, nei parduotuvių, mokyklų, gydymo įstaigų ir pan. Tai reiškia, kad jų gyventojai yra pasmerkti tapti taksi vairuotojais, kasdien vežiojant savo vaikus ir kamštinę medžiaga keliuose, nes tik automobiliais galima pasiekti darbovietes ar bet kokias miesto paslaugas.

Tuo pačiu metu miesto miegamieji rajonai per visą mūsų nepriklausomybės laikotarpį verkia laukdami renovacijos, tačiau toliau ašarodami griūna. Jie virsta nuostabiomis dekoracijomis Černobylio serialui ir depresijų šaltiniu tiems, kurie bando pamiršti mūsų „homo sovieticus“ etapą. Labai keista, kad Lenkijoje, Estijoje, netgi sumautuoje Ignalinoje daugiabučių renovacija buvo atlikta prieš daugiau nei dešimtmetį, o Europos žaliojoje sostinėje, remiantis renovacijos tempais, tai galbūt būtų baigta tik po šimtmečio. Nesibaigiantis Černobylio serialas mums garantuotas.

Nors šie sovietiniai rajonai turi mokyklas ir daug reikalingos infrastruktūros, miesto „žalinimas“ nevyksta atgaivinant šiuos rajonus, o miestas intensyviai „žalinamas“ valant žalumą centre ir didinant priklausomybę nuo automobilių.

Tarša mieste

Miesto vystymo planavimas garantuoja, kad transporto srautai nemažės, o kartu ir oro tarša, bent jau kol nebus elektrifikuotas automobilių parkas. Taip pat užtikrinamas vis didesnis karščio poveikis. Taip, Vilnius yra labai žalias miestas, tačiau vis dažnėjantys karščio bangų pasikartojimai, neatnaujinus senų daugiabučių, sukels vis daugiau problemų jų gyventojams. Be to, mažesnė žaluma centre taip pat garantuoja didesnį karščio ir taršos poveikį.

Vilniaus miesto savivaldybės Taryba dar 2021 metais priėmė sprendimą uždrausti kūrenti anglimis ir durpėmis, tačiau prieš pat įsigaliojimą šis draudimas buvo neribotai atšauktas, o vietoje to gyventojai buvo kviečiami sąmoningai rinktis švaresnį kurą. Taigi, tie gyventojai, kurie turėjo susimąstyti, sąmoningai toliau nuodija savo kaimynus, rinkdamiesi taršiausią kurą.

Tvarkant lietaus nuotėkas ir atsižvelgiant į vis didėjančius nelaidžius paviršius mieste, nieko reikšmingo nepadaryta. Pakanka pasižiūrėti į miestą po stiprių liūčių, kai gatvės pavirsta į Venecijos kanalus, nes sovietmečiu suprojektuotos nuotekų sistemos nebeatlaiko surenkamo vandens kiekio. Tuo pačiu metu lietaus metu galima pastebėti ir mylimą Nerį, kuri pavirsta ruda ir dumblina nuo nešamo miesto purvo ir naftos. To nebūtų, jei miestas bent kiek rūpintųsi lietaus nuotėkų valymu ir laidžių paviršių plėtra. 

Be to, vis dar daug individualių namų nėra prisijungę prie nuotekų tinklų, o jų nuotėkos dažnai nepastebimais vamzdukais keliauja į upelius, dalijantis savo „gėrybėmis“ su žemiau gyvenančiais. Ypač tai pastebima mažose upėse. Pavyzdžiui, Naujosios Vilnios maudykloje Vilnelėje beveik visą vasarą buvo negalima maudytis dėl higienos normų viršijimų.

Šiukšlės

Dar vienas miesto „super žalumo“ įrodymas yra organinių šiukšlių rūšiavimo sistema, kuri turėjo būti įdiegta mieste jau 2019 m. Tačiau su savo oranžine logika ji startavo tik 2024 m. Pagal šią sistemą 2019 m. mieste pastatyti organinių šiukšlių surinkimo konteineriai liko užkalti, tapdami miesto dekoracijomis. Tačiau buvo sugalvota paskirstyti miestiečiams oranžinius maišelius ir rudus dėžučių rinkinius, į kuriuos gyventojai turėjo dėti organines atliekas. Pasibaigus oranžiniams maišeliams, gyventojai turėjo juos įsigyti parduotuvėse. Taigi, oranžinių maišelių sistema buvo pradėta, tačiau vietoj organinių atliekų kompostavimo, mechaninio biologinio apdorojimo įrenginių operatoriai tiesiog jas krovė į krūvą, nes Vilniaus regiono maisto atliekas tvarkanti bendrovė „Energesman“ žadėjo pradėti musių lervų auginimą tik po pusės metų. O ar pradėjo, taip ir neaišku.

Bet tikrai aišku, kad ši sistema yra puikus žaliojo smegenų pudrinimo pavyzdys. Nes akivaizdu, kad didžioji dalis miesto organinių atliekų važiuoja į deginimo įrenginius, joks kompostas nėra gaminamas, ir sistema neveikia nuo pat pradžių. O juk nereikia nuskristi į Mėnulį, kad pamatytume tinkamai veikiančią sistemą. Alytaus regione organinių atliekų surinkimo ir perdirbimo sistema buvo įdiegta dar 2013 m. ir iki šiol puikiai veikia. Tiek individualių namų gyventojai, tiek daugiabučių gyventojai turi atskirus konteinerius, organinės atliekos perdirbamos, gaminamos biodujos ir kompostas.

Mintys pabaigai

Vilnių žaliąja sostine galima būtų vadinti dėl ją gaubiančių miškų ir gamtos. Tikrai tai yra unikalus miestas dėl savo sąlyčio su gamta. Tačiau miesto valdžios „žaliavimas“ yra visai kas kita. Daugelis pavyzdžių rodo, kad žalios yra tik miesto viešųjų ryšių prezentacijos, o ne miestą valdančių asmenų suvokimas. Paskutinis pavyzdys – V. Benkunskas, siūlantis sunaikinti pasauliniu mastu unikalią Neries upę, kuri yra vienas ilgiausių atlantinių lašišų migracijos laisvų kelių, kad būtų patenkinti kažkokių verslininkų interesai. Argumentuojama “žemiau juostos” lygio argumentais, kad tai būtina, nes karo atveju tai bus mūsų evakuacijos kelias iš sostinės. Gamta šito argumento niekada dar neįveikė.

Kiti pavyzdžiai rodo identišką miesto valdančiųjų mąstymą: miesto žalumas mums yra paskutinis prioritetas, o pirmas – įvairiausių verslininkų įgeidžiai. Suprantama, tai galima bandyti užmaskuoti padedant bitutę, sukurtą iš atliekų Lukiškių aikštėje, arba visur iškabinant „Žaliosios Europos sostinės“ iškabas. Tačiau savo gyventojų, mielieji, viešųjų ryšių triukais neapgausite.

Vilnius turi būti Europos žalioji sostinė, o ne apsimesti ja!

Open post

Ką politikai nutyli apie Lietuvos turtuolius?

Atrodo, kad rinkimų kampanijos metu jau girdėjome apie viską. Vieni turi neišspręstų reikalų (ir nori juos tvarkytis būdami Seime), kiti žada gelbėti nuo gėjų ar imigrantų, treti – neleisti parduoti Lietuvos. Tačiau, kad ir kiek įtemptai klausiau, negirdėjau nieko apie mūsų turtingiausius žmones – tuos keliasdešimt asmenų, kurie per savo kapitalą iš tiesų turi didžiausią įtaką valstybės krypties formavimui. Kaip jiems sekasi? Ausyse spengia tik tyla.

Viešoje erdvėje mirga pozityvūs straipsniai, kad Lietuvoje augo pajamos ir ekonomika. Teigiama, kad Lietuvoje dar niekada taip gerai gyventi nebuvo, kad Lietuvos jaunimas yra laimingiausias pasaulyje, o Estija, neva, padariusi kažkokių klaidų, jau greitai bus pralenkta Lietuvos. 

Tačiau retai matome informaciją, kad Lietuva yra antra nuo galo Europos Sąjungoje pagal pajamų nelygybę, o pajamų nelygybė (vertinant pagal Gini koeficientą) šios Vyriausybės valdymo metu tik augo. Be to, Lietuvos gyventojų pajamų santykis su ES šalių vidurkiu per šios Vyriausybės kadenciją pablogėjo.

Galbūt skaitėte „Luminor“ banko ekonomisto Žygimanto Maurico džiaugsmingus straipsnius, kuriuose nurodoma, kad Lietuvos žmonių perkamosios galios pokytis per pastaruosius penkerius metus siekė 26%. Tačiau ar žinote, kad turtingiausių Lietuvos žmonių, kurių turtas viršija 100 mln. eurų, turtas vien per pastaruosius metus išaugo net 41%? 

Keista, bet iš mūsų politikų niekada negirdime, kaip sekasi šiems žmonėms. Jie sudaro nemažą dalį mūsų „vidutinės sėkmės“. Tuo pačiu jų pajamos gali paaiškinti, kodėl augant gyventojų vidutinėms, Gini koeficientas, rodantis pajamų nelygybę, Lietuvoje toliau didėja (t.y. didėja pajamų nelygybė).

Prieš pažvelgiant, kaip sekasi Lietuvos turtuoliams, reikėtų paminėti, kad Lietuvos gyventojai yra vieni skurdžiausių Europoje, o jų vidutinis turtas 2023 m. siekia apie 66 tūkst. eurų. Mes esame skurdžiausi net tarp Baltijos šalių – vidutiniškai 14% skurdesni nei estai ir net 40% skurdesni nei latviai. Ką jau kalbėti apie kitus Europoje – už vidutinį daną esame skurdesni 6 kartus, o už šveicarą net 10 kartų. O kaip ten viršuje pas mūsų turtingiausius?

Kai sekasi turtingiausiems?

Turtingiausias Lietuvos žmogus, remiantis top500.lt duomenimis, yra Gediminas Žiemelis, kurio turtas vertinamas 2,45 mlrd. eurų. Jei šį turtą palygintume su „standartinio lietuvio“ turtais, tai vienas žmogus valdo tiek, kiek visa Marijampolės populiacija (apie 37 tūkst. gyventojų).

Lietuvoje taip pat yra 6 žmonės, kurių turtas siekia 1 mlrd. eurų ar daugiau. Šiems 6 žmonėms priklauso apie 10 mlrd. eurų – tiek, kiek priklauso visiems Klaipėdos gyventojams (apie 150 tūkst.).

Be to, šalyje turime 64 žmones, kurių turtas viršija 100 mln. eurų. Šie 64 žmonės, kurie lengvai tilptų į vieną autobusą, valdo apie 23 mlrd. eurų – tai yra tiek, kiek priklauso visiems Kauno ir Alytaus gyventojams kartu sudėjus (apie 300 tūkst. ir 50 tūkst. gyventojų). Pagal top500.lt duomenis, šių 64 „autobuso keleivių“ turtas per metus išaugo vidutiniškai 41%, arba apie 6,7 mlrd. eurų.

Kodėl tai svarbu?

Sekasi žmonėms – puiku! Tačiau kur problema? Esminis klausimas kyla tuomet, kai valstybė susiduria su pavojumi – tiek iš vidaus (pvz., socialinė atskirtis ir didėjanti nelygybė, kuria naudojasi demagogai, siekdami sukelti visuomenės pyktį), tiek iš išorės (kaimynams grasinant ir demonstruojant karinę galią). Mūsų politikai dažnai teigia, kad nėra iš kur paimti pinigų gynybai ar kitoms svarbioms sritims. Priminsiu, kad Lietuvos gynybai 2024 m. numatyta skirti 2,77% BVP, tai yra apie 2,1 mlrd. eurų.

Todėl jie siūlo mums skolintis, nes „mūsų skola maža“. Ar žinojote, kad skolinimosi palūkanos šiuo metu yra vienos didžiausių per dešimtmetį? Lietuva moka nuo 3,5% iki 4% už savo skolas – ne tik už naujas, bet ir už tas, kurias refinansuojame. Tad politikų siūlymas skolintis iš esmės reiškia paprastą dalyką: „džiaukitės, kad neapiplėšime jūsų šiandien, bet ateities valdantieji apiplėš jus su palūkanomis.“

Pasiekti 4% BVP gynybai mums trūksta apie 700 mln. eurų, kurių, anot mūsų politikų, nėra iš kur paimti. Tačiau 2023 m. dėl įvairių mokestinių lengvatų Lietuvos valstybės ir savivaldybių biudžetai neteko 3,6 mlrd. eurų. 

Ekonomikos šešėlis Lietuvoje, skirtingai nei kitose Baltijos šalyse, didėja ir 2023 m. siekė 26,4% BVP. Tai reiškia, kad apie ketvirtadalį, arba 20 mlrd. eurų, mūsų ekonomikos funkcionuoja „paralelinėje valstybėje“. 

Kadangi šiuo metu Lietuva per biudžetą perskirsto apie 32% BVP, galima apskaičiuoti, jog dėl šešėlinės ekonomikos mūsų valstybės biudžetas kasmet netenka apie 7 mlrd. eurų. Be to, prisiminkime 6,7 mlrd. eurų metinį uždarbį, kurį gavo 64 mūsų „autobuso keleiviai“. Jei tik jie sumokėtų bent 20% mokesčių, kaip mes visi mokame gyventojų pajamų mokestį, mes jau vien iš to turėtume dvigubai daugiau nei reikia. Ar tikrai nėra iš kur paimti pinigų?

Klausimas politikams

Taigi, kai kitą kartą klausysite mūsų politikų, pasiryžusių ginti mus nuo gėjų arba tų, kurie prieš gėjus, nuo imigrantų, Amerikos, Rusijos, Europos biurokratų, nuo Landsbergių ar nuo Žemaitaičių, nuo skiepų, nuo mokesčių ar dar kažko, paklauskite jų, kada jie pagaliau prasižios kažką pasakyti apie svarbius dalykus.

Open post

Tikros problemos, netikri sprendimai: tikroji kraštutinės dešinės sėkmės priežastis

Jeigu ką tik gimėte ir įsijungėte televizorių, jums gali pasirodyti, kad islamo radikalai, apsimetę pabėgėliais, didžiausiais karavanais plūsta į Europą ir Lietuvą tam, kad nukapotų visiems galvas, šaukdami „Allahu akbar“. Net buvęs premjeras Skvernelis LRT debatuose minėjo slaptas pažymas, kuriose esą aprašyta, kad kiekvieną paprastą Lietuvos pilietį kažkas nori paversti radikalu islamistu. Taip pat jis pasakojo, kad Vokietija nebesusitvarko su imigrantų srautais ir uždarinėja sienas, o Švedijos premjeras negali ramiai pasivaikščioti tam tikrose gatvėse. Tikrai atrodo baisu, kas dedasi. Bet kas iš tikrųjų vyksta?

Paprasčiausia kraštutinės dešiniosios jėgos puikiai naudojasi socialine medija, kurdamos baubus ir skleisdamos melagienas. Tai nereiškia, kad nėra problemų, susijusių su migracija ir integracija, tačiau dabartiniai procesai nėra susiję su bandymu suprasti ir spręsti tas problemas. Tai tiesiog manipuliacija žmonėmis, siekiant išnaudoti pačius juodžiausius žmogaus instinktus – pyktį, baimę ir nusivylimą. Štai keletas pavyzdžių.

Melagienų lavina

2024 m. liepos 29 d. Southport mieste, Anglijoje, septyniolikmetis Jungtinėje Karalystėje gimęs pilietis Axel Muganwa Rudakubana užpuolė vaikų šokių mokyklą ir sužalojo daugybę vaikų, iš kurių trys mirė. Užpuolikas nepateikė jokių motyvų. Kaimynai jį apibūdino kaip „ramų“. Jam buvo diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas, ir pranešta, kad tam tikrą laiką jis vengė išeiti iš namų bei bendrauti su šeima.

Šio įvykio riaušes kraštutinių dešiniųjų grupuotės aktyviai naudojo skleisdamos socialiniuose tinkluose melagingus teiginius, kad išpuolį įvykdė musulmonas ir prieglobsčio prašytojas. Islamofobiški, rasistiniai ir antiimigraciniai sentimentai buvo panaudoti siekiant sukelti riaušes, kurios vyko nuo 2024 m. liepos 30 d. iki rugpjūčio 5 d. Anglijoje ir Šiaurės Airijoje. Riaušės apėmė rasistinius išpuolius, padegimus ir plėšimus, tapo didžiausiu socialinio neramumo incidentu Anglijoje per pastarąjį dešimtmetį. Buvo suimta 1280 žmonių ir pateikta beveik 800 kaltinimų.

Panašūs incidentai šiais metais įvyko ir Airijoje, kur įvairių kraštutinių dešiniųjų veikėjų socialinėse medijose skleidžiamos melagienos sukėlė riaušes, padegimus prieglobstį gavusių žmonių gyvenamiesiems būstams ar maldos vietoms bei įvairias fizines atakas.

JAV prezidento rinkimų debatuose D. Trumpas viešai pakartojo jau ilgą laiką savo kandidato į viceprezidentus skleidžiamą melagieną, kad imigrantai valgo žmonių kačiukus ir šuniukus. Ši melagiena buvo paremta vienos Trumpo rėmėjos skambučiu policijai dėl pradingusio jos katinuko. Tačiau po kelių dienų katinukas atsirado. Nepaisant to, ši nesąmonė toliau buvo skleidžiama Trumpo ir jo rėmėjų. Po debatų Springfield mieste buvo uždaryta dauguma mokyklų dėl 36 bombų grasinimų, o migrantų bendruomenė sulaukė daugybės grasinimų. Tvarkai palaikyti buvo iškviestos valstijos policijos pajėgos.

Panašios istorijos kartojasi beveik kiekvienoje Europos šalyje, kur populistinės kraštutinės dešinės partijos tapo naujo tipo socialinėse medijose skleidžiamų melagienų meistrais. Dezinformacija, nukreipta prieš imigrantus, yra jų komunikacijos strategijų esmė.

Ką sako mokslas?

Tai nereiškia, kad imigrantai nepadaro nusikaltimų. Tačiau daugybė akademikų ir analitinių centrų tyrimų rodo, kad imigrantai nedaro nusikaltimų didesniu dažniu nei vietoje gimę gyventojai. Netgi Skvernelio minėtoje Vokietijoje, kuri nuo 2000 m. priėmė apie 3 mln. pabėgėlių, tyrėjai neranda įrodymų, kad pabėgėliai padidintų nusikalstamumo lygį. Tose vietose, kur nusikaltimų skaičius didėja, tyrėjai nurodo, kad augimas dažniausiai susijęs su vietinių neapykantos nusikaltimais prieš pabėgėlius. Be to, nusikalstamumo rodikliai didėja dėl padidėjusio vietinių gyventojų pranešimų policijai, kai nusikaltėliai atrodo „kitokios“ išvaizdos.

Taigi, žmonių baimės yra kurstomos, pasitelkiant anekdotinius incidentus, susijusius su migrantais. Tačiau, matant, kaip kraštutinės dešinės jėgos laimi rinkimus vienoje po kitos Europos šalyse, atrodo, kad tai tampa sėkmingu receptu siekiant užimti valdžią.

Kodėl tai vyksta?

Šiais metais Prinstono universiteto tyrėjų paskelbtame tyrime pateiktas atsakymas. Jame nurodoma, kad populistinių radikalių dešiniųjų partijų populiarumas yra susijęs su vidine išvykstamąja migracija. Kai šalys pereina prie postindustrinių ekonomijų, jaunosios kartos palieka kaimo vietoves ir mažus miestelius, ieškodamos geresnių švietimo ir karjeros galimybių didesniuose miestuose.

Pavyzdžiui, Švedijoje imigrantų populiacijos dalis išaugo nuo 11 % 2000 m. iki 20 % 2020 m. Tuo metu daugiau nei pusė visų Švedijos savivaldybių patyrė gyventojų mažėjimą, kai žmonės persikėlė į didžiuosius šalies miestus – Stokholmą, Malmę ir Geteborgą.

Dėl to seniausia ir didžiausia šalies partija – Socialdemokratų partija – pamažu praranda populiarumą. Tuo tarpu populistinė, prieš imigraciją nusiteikusi Švedijos demokratų partija, anksčiau laikyta marginalia grupe su fašistine praeitimi, padarė didelę pažangą ir dabar turi penktadalį vietų nacionaliniame parlamente.

Tačiau šios partijos populiarumas augo vietovėse, kurios buvo palyginti mažai paveiktos imigracijos. Mokslininkai, vertindami dviejų dešimtmečių rinkimus, nustatė, kad būtent tose savivaldybėse, kurios prarado gyventojų, radikalioji dešinė pasiekė didžiausią pažangą. Sekant penkis rinkimų ciklus, pastebėta, kad Švedijos demokratų balsų dalis nuolat augo puse procento kiekvienam 1 % vietos gyventojų praradimui – tai reikšmingas augimo tempas ilgalaikėje perspektyvoje.

Esmė paprasta: išvykstant jauniems žmonėms, regionuose blogėja gyvenimo kokybė dėl sumažėjusių mokesčių surinkimo, paslaugų prieinamumo ir darbo galimybių. Tai sukelia statuso praradimo jausmą tarp likusiųjų gyventojų. „Kolektyvinė depresija“ ir nusivylimas nusistovėjusiomis partijomis suteikia derlingą dirvą, kurią gali išnaudoti radikalios dešinės partijos.

Tačiau griežtesnė imigracijos kontrolė niekaip nesprendžia šios problemos. Švedijos demokratų sėkmė mažėjančiuose regionuose iš dalies yra protestas prieš politinį elitą. Tačiau jiems patekus į valdžią, nėra aiškių sprendimų, kaip sustabdyti vietinį ekonominį nuosmukį ir gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurį sukėlė emigracija. Todėl ši partija greičiausiai susidurs su tuo pačiu rinkėjų nepasitenkinimu, kuris maitino jų dabartinę sėkmę.

Ironiška, bet jėgos, kurios sustiprino radikalios dešinės prieš imigrantus nukreiptas ideologijas – mažėjantis gimstamumas, darbo jėgos trūkumas ir naujų verslų bei paslaugų stoka – veiksmingiausiai sprendžiamos didinant imigraciją.

Kodėl tai svarbu?

Visų pirma, gąsdinimai imigrantais ar politinė demagogija niekaip nepadeda spręsti pagrindinių žmonių nusivylimo problemų. Matome tai ir Lietuvos pavyzdyje, kur dauguma rinkimuose dalyvaujančių partijų bando pasinaudoti rinkėjų pykčiu, tačiau nesiūlo jokio realaus problemų sprendimo ar teigiamos ateities vizijos.

Žmonių nusivylimas ir pyktis taip pat daro juos labai paveikiamus iš išorės sklindančioms konspiracijos teorijoms, manipuliacijoms ir lengvai suskaldomus. Ši situacija yra itin palanki Rusijai. 2024 m. rugsėjo mėnesį išviešinta FTB byla atskleidė slaptą Putino psichologinį karą Europoje. Kremliaus kampanijos daugelyje Europos šalių yra stipriai išvystytos, o tikslas – sėti nesantaiką, diskredituoti Ameriką ir susilpninti paramą Ukrainai. Įrodymai pateikti remiantis gausybe Rusijos dokumentų, atmintinių ir Rusijos psichologinio karo susirinkimų protokolų. Ar jau pastebėjote gausybę kandidatų, žadančių mažinti paramą Ukrainai (Lietuvoje ir kitose ES šalyse)?

Tai reiškia, kad politikų noras siekti trumpalaikės šlovės, pasinaudojant žmonių pykčiu, ilgainiui atneš tik dar daugiau problemų. Būdami suskaldyti ir pilni neapykantos – tiek savo žmonėms, tiek užmiršę tuos, kuriems reikia pagalbos (Ukraina ar prieglobsčio prašantieji) – mes nesukursime geresnės šalies ir ateities savo vaikams. Istorija moko, kad demagogų išnaudotas nusivylimas virto pasauliniais karais, milijonais žuvusiųjų ir genocidais, tačiau niekada nepagerino visuomenės gyvenimo. Žmonijos progresas ir geresnė ateitis buvo sukurta tik tuomet, kai viršų ėmė geresnieji mūsų prigimties angelai. Empatija ir bendradarbiavimas, o ne baimė ir pyktis.

Ką daryti?

Svarbu suprasti, kad partijos, sekdamos dešiniųjų pavyzdžiu ir griežtindamos sienų kontrolę, pasmerkia industrializuotas šalis politinei aklavietei. Tai ypač aktualu Lietuvai, kurioje gyventojų skaičius (turinčių pilietybę) intensyviai mažėja ir dar labiau mažės dėl sparčiai senstančios populiacijos. Todėl, kol nebus sukurta sėkminga imigracijos ir integracijos sistema, šios problemos šalyje tik dar labiau gilės.

Sukūrus imigracijos ir integracijos sistemas, svarbu taip pat galvoti apie viešųjų paslaugų atkūrimą periferinėse vietovėse. Praėjusią savaitę buvo daug diskusijų apie Prezidento Nausėdos siūlymą steigti naują Regionų ministeriją. Tačiau kodėl nepasiūlius geresnio sprendimo? Kodėl nepakeitus esamos Žemės ūkio ministerijos, kuri dabar skirta vieno verslo sektoriaus reikalams aptarnauti, į Regionų ministeriją? 

Tuo pačiu atsirastų finansavimas regionų politikai vykdyti, nes Žemės ūkio ministerija kasmet išdalina apie 1 mlrd. eurų įvairioms subsidijoms ūkininkams, užsiimantiems intensyviai teršiančia pramonine žemdirbyste, kurios produkcija pusvelčiui atiduodama trečiosioms šalims. Šis modelis valstybei kainuoja daug, tačiau naudos neatneša. Kodėl šių lėšų nebūtų galima skirti tam, kad padėtume regionams atkurti viešąsias paslaugas ir pritraukti naujų gyventojų?

Stipri, ilgalaikė ir apgalvota imigracijos bei integracijos politika yra raktas į sėkmę. Kartu su efektyvia regionų politika būtų sprendžiamos susikaupusio pykčio ir nusivylimo priežastys. Jas būtina suprasti ir išspręsti, kitaip rizikuojame neturėti ateities kaip visuomenė. Žaliųjų partija siūlo nelaukti, kol problemos taps dar didesnės, ir imtis veiksmų jau dabar. Jūs galite tai padaryti jau šiuose rinkimuose.

Open post

Du plastikiniai maišeliai jūsų smegenyse – daug ar mažai?

Taip, naujausi tyrimai rodo, kad toks kiekis plastiko atliekų yra sukauptas jūsų ir jūsų artimųjų smegenyse. Šias atliekas į jūsų smegenis neįdėjo koks nors piktavalis chirurgas, o per ilgą laiką susikaupė mikroplastiko dalelių pavidalu iš aplinkos. Tyrimai rodo, kad mūsų smegenys kaupia mikroplastiką 8–30 kartų intensyviau nei kiti organai.

Naujausi 2024 m. Naujosios Meksikos universiteto atlikto tyrimo duomenys rodo, kad mikroplastikas sudaro vidutiniškai 0,5 % smegenų svorio. Tyrime buvo analizuojamos 24 mirusių asmenų smegenys. Perskaičiavus pagal vidutinį smegenų svorį (1,3–1,4 kg) ir plastikinių maišelių svorį (3–5 g), gaunama, kad iš plastiko kiekio rasto smegenyse galima padaryti du maišelius.

Kas yra mikropastikas?

Mikroplastikas – tai labai smulkios plastiko dalelės, kurių dydis paprastai yra mažesnis nei pusė centimetro arba pusė jūsų nago ilgio. Šios dalelės susidaro dėl plastikinių daiktų, tokių kaip maišeliai, buteliai ar sintetiniai drabužiai, skaidymo ar dėvėjimosi. Tačiau mikroplastikas taip pat gali būti gaminamas specialiai mikrogranulių pavidalu ir naudojamas įvairiose kosmetikos priemonėse, pavyzdžiui, veido šveitikliuose, dantų pastose, dušo geliuose, lūpų dažuose ir akių tušuose.

Kodėl jo daugėja?

Mikroplastiko kiekis aplinkoje didėja, nes plastiko gamyba ir naudojimas pasaulyje auga eksponentiniu greičiu. Jei 1950 m. pasaulyje buvo pagaminama apie 2 mln. tonų plastiko per metus, tai 2019 m. šis kiekis siekė 460 mln. tonų per metus. Tik 9 % šio kiekio yra perdirbama. Kur nukeliauja likusios plastiko atliekos, labai priklauso nuo šalies. Europoje dauguma atliekų patenka į sąvartynus (44 %) ir yra sudeginama (38 %), tačiau mažiau išsivysčiusiose šalyse didelė dalis atliekų tiesiog išmetama į aplinką kur papuola.

Plastiko atliekų augimas prognozuojamas ir ateityje. Manoma, kad bendra pasaulinė plastiko gamyba iki 2050 m. viršys 1000 mln. tonų per metus. Per ateinančius 25 metus žmonija turėtų pagaminti 3–4 kartus daugiau plastiko, nei buvo pagaminta per pastaruosius 70 metų (nuo 1950 m.).

EBPO 2022 m. ataskaitoje „Pasaulinė plastikų apžvalga“ nurodoma, kad daugiausia plastiko sunaudojama pakuotėms – 39,6 % (dominuoja vienkartinis plastikas), statybose – 19,8 %, tekstilėje – 14,5 %. Šie trys sektoriai sunaudoja apie 74 % plastiko. Likęs ketvirtadalis plastiko sunaudojamas vartojimo prekėms ir elektronikai – 12,4 %, transporte – 6,5 %, pramonės mašinoms – 4,3 %, sveikatos apsaugai – 3,4 % ir žemės ūkyje – 3,2 %.

O kaip su mūsų kūnais?

Taigi, žinome, kad plastiko gamybos kiekis didėja eksponentiškai, didelė dalis plastiko atliekų nėra tinkamai sutvarkoma ir patenka į aplinką, kur joms suirti reikia šimtų ar net tūkstančių metų. O kaip su mūsų kūnais? Tyrimai rodo, kad mikroplastiko kiekis mūsų organizmuose taip pat nuolat didėja, panašiai kaip ir aplinkoje. Pavyzdžiui, 2024 metais mikroplastiko kiekis žmogaus kūne buvo 1,5 karto didesnis nei 2016 m. Be to, mikroplastikas kaupiasi ne tik smegenyse.

Didesni mikroplastiko kiekiai randami plaučiuose, tačiau apskritai šios dalelės aptinkamos visame žmogaus organizme, ten, kur tyrėjai ieškojo. Mikroplastikas randamas kraujyje, inkstuose, kepenyse, placentoje, motinos piene, kaulų čiulpuose, sąnariuose, sėklidėse, kiaušidžių folikuliniame skystyje – plastiko dalelių aptinkama visose mūsų kūno dalyse. Bet gal tai nieko blogo?

Kodėl tai blogai?

Jei jums nelabai rūpi, kad jūsų ir jūsų artimųjų organizmai tampa vis didesnėmis plastiko atliekų kaupyklomis, yra ir keletas kitų priežasčių, kodėl verta atkreipti dėmesį į šią problemą. Nors mikroplastikų poveikis dar nėra pakankamai ištirtas, naujausi tyrimai rodo, kad mikroplastikai sukelia ląstelių pažeidimus, uždegimus ir širdies bei kraujagyslių ligas (nuo kurių Lietuvoje miršta kas antras gyventojas).

Demencija, įskaitant Alzheimerio ligą, sergančių žmonių smegenų tyrimai rodo, kad plastiko kiekis pagal svorį šiuose mėginiuose buvo iki 10 kartų didesnis nei sveikuose. Pasak mokslininkų, tai yra neraminantis reiškinys, nes pasaulinis Alzheimerio ligos ir kitų su demencija susijusių ligų dažnio augimas koreliuoja su eksponentiškai didėjančiu mikroplastikų buvimu aplinkoje.

Tyrėjai sieja mikroplastikų poveikį su nevaisingumo problemomis tiek vyrams, tiek moterims. Vyrams nustatyta, kad dėl mikroplastikų kaupimosi padidėjo spermatozoidų anomalijos ir jų žūtis, sumažėjo spermatozoidų skaičius bei gyvybingumas, taip pat buvo pastebėti reprodukcinės sistemos pažeidimai. Moterims mikroplastikai siejami su placentos disfunkcija, kiaušidžių atrofija, endometriumo hiperplazija ir fibrozėmis.

Tai tik keletas pavyzdžių, kodėl plastiko gausėjimas turėtų jums rūpėti. Pateikti tyrimai buvo išpublikuoti 2023–2024 m., ir tokių „gerų” atradimų kasdien vis daugėja. Tad būkite pasiruošę išgirsti jų dar daugiau.

Ką daryti?

Pirmiausia – tai, ką galite padaryti patys. Pašalinkite plastiką iš savo kasdienio gyvenimo – nuo namų valymo priemonių iki drabužių spintos ir dar daugiau. Negerkite vandens iš plastikinių butelių ar vienkartinių puodelių (jų vidus padengtas plastiku), perskaitykite kosmetikos sudėtį ir išsiaiškinkite, iš ko pagaminti jūsų drabužiai. Kuo mažiau plastiko jūsų aplinkoje, tuo mažiau jo pateks į jūsų kūną.

Antras žingsnis – per ateinantį mėnesį galite išsirinkti politikus, kurie pasižada spręsti šią problemą. Mokami plastikiniai maišeliai, depozito sistema, popieriniai šiaudeliai – tai tik maži žingsniai teisinga kryptimi, tačiau reikia daug daugiau veiksmų, ypač siekiant sumažinti plastiko naudojimą. Šiuo metu plastiko vartojimas tik auga, o kartu su juo didėja jo sankaupa mūsų kūnuose.

Taigi nepamirškite paklausti savo kandidatų, ką jie darys, kad jūsų galvoje būtų mažiau plastikinių maišelių 😉


Open post

Mėsos pabaiga jau čia!

Taip, ji jau visai arti. Bet nesijaudinkite – šiandien ramiai suvalgykite savo šašlyką, burgerį ar kepsnį. Šios mėsos jau greitai nebebus. Tačiau jūs vis dar galėsite mėgautis skania mėsa (jeigu norėsite). Kaip tai? Labai paprastai – dirbtinai kultivuojama mėsa pakeis mums įprastą mėsą, kuri dabar gaunama iš pramoninės gyvulininkystės ūkių. Ji pakeis tradicinę mėsą paprasčiausiai dėl to, kad bus žymiai pigesnė.

Naujausios prognozės rodo, kad iki 2030 metų dirbtinai užauginta mėsa galėtų užimti 10% mėsos rinkos, o iki 2040 metų – net 35%. Ši mėsa jau yra patvirtinta kaip saugi ir parduodama skirtinguose šalyse. Pavyzdžiui, JAV Maisto ir vaistų administracija 2022 metais patvirtino „Upside Food“ laboratorijoje auginamą vištienos mėsą žmonių vartojimui. 2024 m. Izraelis tapo pirmąja šalimi, patvirtinusia laboratorijoje auginamos jautienos pardavimą. „Aleph Farms“ tapo pirmąja kompanija pasaulyje, kuriai leista parduoti iš karvių ląstelių užaugintą kepsnį. Singapūras pirmasis pasaulyje patvirtino dirbtinę mėsą, 2020 m. suteikęs leidimą „Eat Just“ vištienos kepsneliams. Neseniai Singapūro maisto agentūra leido Australijos įmonei „Vow“ tiekti dirbtinę putpelių mėsą restoranams. Šiais metais planuojama patvirtinti dirbtinę vištieną ir kiaulieną iš Prancūzijos įmonės „Vital Meat“ ir Olandijos įmonės „Meatable“. Europoje pirmoji šalis, suteikusi leidimą pardavinėti dirbtinai kultivuojamą mėsą, tapo Jungtinė Karalystė, kuri 2024 m. rugpjūčio mėn. leido „Meatly“ kompanijai pardavinėti dirbtinę vištieną, tiesa, dar tik naminių gyvūnų maistui.

Kas yra dirbtinai kultivuojama mėsa?

Ji dar kartais vadinama laboratorijoje užauginta mėsa, nors tam nebūtinai reikia laboratorijos. Dirbtinai kultivuojama mėsa – tai iš gyvūno ląstelių pramoniniu būdu užauginta mėsa, kuri niekada nebuvo gyvūno dalimi. Gaminant šią mėsą nėra nužudomas joks gyvūnas. Įsivaizduokite mieles – jums užtenka vienos mielių ląstelės ir cukraus. Jei temperatūra, cukraus kiekis ir kiti fermentavimo parametrai bus tinkamai parinkti, netrukus turėsite daugybę mielių. Panašiai vyksta ir su dirbtine mėsa. Žinoma, gyvūnų raumenų ląstelės yra sudėtingesnės nei mielių, o mėsos konsistencija turi savo struktūrą. Tačiau, kaip ir dirbtinio intelekto atveju, mokslas sparčiai vystosi.

Pavyzdžiui, pirmasis mėsainis su dirbtinai kultivuojama mėsa buvo suvalgytas 2013 m. BBC tiesioginės transliacijos metu. Maisto kritikų įvertinimas buvo teigiamas.  Tik kaina suprantama kėlė nuostabą – apie 300 000 eurų už 100-150 g gabaliuką, arba maždaug 3 mln. eurų už kilogramą. Tuo tarpu 2023 m. skelbiama, kad šios mėsos kaina nukrito iki 34 eurų už kilogramą. Tyrimai rodo, kad 2030 m. ši kaina turėtų būti apie 5,7 euro už kilogramą. Šiandien atsivertę „Barboros“ tinklapį matome, kad lietuvių mėgstamos kiaulienos kaina yra 6 eurai už kilogramą. Taip pat žinoma, kad apie 30% mėsos kaina sumažinama ES subsidijų dėka – pinigai tam surenkami iš jūsų mokesčių, kad parduotuvėje matytumėte mažesnę kainą. Be šios subsidijos tikroji kiaulienos kaina parduotuvėje turbūt būtų apie 8 eurus už kilogramą. Ir tai dar neįskaičiuojant išorės kaštų, tokių kaip aplinkos tarša, kuri yra tikrai reikšminga.

Gyvulininkystės poveikis aplinkai

Pavyzdžiui, daugelis recenzuotų tyrimų rodo, kad gyvulininkystės sektorius sukuria nuo 14,5% iki 19,6% viso pasaulio šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų kiekio. Tai panašus kiekis kaip ir transporto sektoriaus ar energijos naudojimo pastatuose. Beveik 30% visos planetos tinkamos gyventi teritorijos (arba 77% pasaulio žemės ūkio paskirties žemės) yra skirta gyvulininkystės poreikiams, nors tik maždaug 50% mūsų planetos sausumos teritorijos apskritai yra tinkama gyventi. Likusi dalis yra ledynai, dykumos arba kalnai. Taigi, tame 20% turi tilpti visi miestai ir kaimai, miškai, visa gamta ir dar mums skirto augalinio maisto auginimas.

Didelė pasaulio dalis susiduria su vandens problemomis. Pagal JT duomenis, beveik du trečdaliai pasaulio gyventojų kasmet bent vieną mėnesį patiria didelį vandens trūkumą, o pusė pasaulio gyventojų gyvena vietovėse, kuriose susiduriama su vandens stygiumi. Iki 2040 metų maždaug 1 iš 4 vaikų pasaulyje gyvens vietovėse, kuriose bus ypač didelis vandens trūkumas. 700 milijonų žmonių bus priversti palikti savo namus dėl vandens stygiaus iki 2030 m. Tuo tarpu žemės ūkis yra atsakingas už 69% viso sunaudojamo gėlo vandens, iš kurio 41% sunaudojama gyvulininkystėje. Be to, gyvulininkystė ir žemės ūkis apskritai yra pagrindiniai vandens teršėjai. Pavyzdžiui, Lietuvoje, pagal Aplinkos apsaugos agentūros duomenis, apie 40% visų paviršinių vandens telkinių nėra geros būklės būtent dėl žemės ūkio poveikio.

Tai tik keletas pavyzdžių, kokią neigiamą įtaką turi gyvulininkystė. Taip pat galima paminėti didžiulę dirvožemio eroziją ir praradimą, miškų kirtimą bei bioįvairovės naikinimą, siekiant užauginti gyvulius. Aplinkos tarša įvairiomis pavojingomis cheminėmis medžiagomis ir pesticidais, kurie užteršia gruntinius vandenis. Gyvulininkystė taip pat skatina naujų ligų ir pandemijų atsiradimą, nes perpildytos fermos sukuria puikias sąlygas patogenams greitai evoliucionuoti. Atsparumo antibiotikams plitimas – dar viena problema, nes gyvūnai dažnai šeriami antibiotikais, kad greičiau priaugtų svorio, tačiau šie antibiotikai praranda efektyvumą gydant žmonių ligas. Ir dar daugybė kitų problemų, jau nekalbant apie gyvulinio maisto poveikį mūsų sveikatai. Galbūt esate girdėję apie „blogąjį“ cholesterolį, kuris užkemša kraujagysles, ir tai, kad Lietuvoje net 50% mirčių įvyksta dėl širdies ir kraujagyslių ligų.

Burgeris už mažesnę kainą

Jei įtrauktume visus papildomus kaštus į mėsos kainą, priklausomai nuo mėsos tipo ir jos auginimo būdo, turėtume pridėti nuo 1 iki 9 eurų papildomai. „Barboros“ kiaulienos atveju tai sudarytų apie 3,5–5 eurus už kilogramą. Taigi reali kaina, kurią mokate, iš tiesų yra apie 12 eurų – pusę tiesiogiai, pusę netiesiogiai. Atsižvelgiant į tendencijas, dirbtinai kultivuojamos mėsos savikaina turėtų nukristi žemiau 12 eurų jau 2025 m. pradžioje.

Tai labai svarbu, nes moksliniai skaičiavimai rodo, kad dirbtinai kultivuojama mėsa leidžia sumažinti mėsos poveikį klimatui iki 92%, sumažina oro taršą iki 94% ir naudoja iki 90% mažiau žemės. Ši mėsa leidžia žymiai sumažinti ar net visiškai eliminuoti gyvulininkystės poveikį aplinkai, o svarbiausia – mums nereikės atsisakyti skanios ir sultingos mėsos. Be to, jums nereikės jaustis kaltam, kad dėl jūsų pusryčių, pietų ar vakarienės kažkoks gyvūnas gyveno savo visą gyvenimą kančiose ir turėjo būti nužudytas. Ar neturėtume į tai investuoti? Juo labiau, kad tai yra didelė galimybė verslui.

Didžiausias barjeras

Kad ir kiek potencialios naudos žmonijai galėtų atnešti ši technologija, kad ir kiek pigaus ir kokybiško maisto ji galėtų pasiūlyti, gali būti, kad jos tiesiog nenaudosime. Ne dėl to, kad ji būtų kažkuo bloga, o dėl to, kad politikai, atstovaudami interesų grupes, gali neleisti to daryti. Dirbtinai kultivuojama mėsa ES dar nėra pardavinėjama, bet jau susiduria su uždraudimo grėsme. Čia savo politinį kapitalą kraunasi ekstremalios dešinės politinės jėgos, kurios puikiai naudojasi žmonių baimėmis siekdamos padidinti savo populiarumą. Jos kovoja prieš migraciją, LGBTQ+ teises, vakcinavimą, žaliąjį kursą ir dirbtinai kultivuojamą mėsą. Nors šios partijos neturi teigiamos vizijos, jos siekia sustiprinti savo palaikymą, priešindamosi pokyčiams.

Juo labiau, kad tas „prieš“ yra labai susijęs su tam tikrų interesų grupių pinigais. Didžiausia atskira ES išlaidų dalis, net apie 38% visų bendrijos išlaidų, yra skirta žemės ūkiui remti. Net 80% šių lėšų skiriama daug emisijų sukeliančiai gyvulininkystei skatinti. Tai reiškia, kad 46 milijardai eurų per metus skiriami tam, kad tokių maisto produktų kaip jautiena, kiauliena, vištiena, pieno produktai ir kiaušiniai kainos būtų dirbtinai sumažintos. Šie pinigai paimami iš visų mokesčių mokėtojų, nesvarbu, ar jūs valgote mėsą ar ne, tam, kad paskatintų mus daugiau vartoti gyvulinės kilmės produktų, sumažinant jų kainą.

Suprantama, kad tie, kurie gauna 46 mlrd. eurų per metus, nenori jų prarasti. Todėl jau 2023 m. Italijos ekstremalios dešinės vyriausybė uždraudė šios mėsos pardavimą, importavimą ir gamybą. Panašūs draudimai taip pat įvesti JAV Floridos ir Alabamos valstijose, kuriose valdo MAGA politikai. Tuo pačiu ES susiformavo koalicija valstybių, siekiančių uždrausti ar labai apsunkinti dirbtinai kultivuojamos mėsos įteisinimą visos ES mastu. Pagrindiniai šios koalicijos dirigentai yra Italija, Austrija ir Prancūzija, tačiau prie jos prisijungė ir Lietuva, atstovaujama žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko. Nors ministras apmokamas iš visų mokesčių mokėtojų pinigų, visgi jis gina ne visuomenės, o žemės ūkio asociacijų interesus.

Kas svarbiausia?

Svarbiausia yra tai, kad galime sumažinti gyvūnų kančias, apsaugoti aplinką, sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, sukurti naujas verslo galimybes, sumažinti maisto kainą ir padidinti ES biudžetą 46 mlrd. eurų per metus nedidinant mokesčių, tuo pačiu mėgaujantis skaniu maistu. Ir tai įmanoma ne po šimto metų, o jau artimiausiais metais. Suprantama, reikia investicijų, yra daug techninių klausimų ir gali kilti įvairių problemų, bet tai tikrai įmanoma. Klausimas – ar pasinaudosime šia galimybe, ar būsime įbauginti tų, kurie valdo politines lėles, siekdami išsaugoti taršą ir žiaurų verslo modelį? Šis klausimas skirtas mums, o atsakymas greičiausiai paaiškės po rinkimų.

Open post

Partijų ilgosios programos trim sakiniais (ChatGPT)

Gyvenime turbūt turite daug veiklos ir smagesnių užsiėmimų negu skaityti šimtus puslapių nuobodžių partijų programų. Bet būdami pilietiški visgi norite žinoti kas ten parašyta. Manau tam gali padėti dirbtinis intelektas. Kad minimaliai panaudoti jūsų laiko įkėles kiekvienos partijos ilgąją programą ChatGPT-4o modeliui pateiksiu tokia užklausa:

Trimis sakiniais ne ilgesniais nei 10 žodžiu pateikt apie ką šį partijos programa. Pateik sakinius paprasta, lengvai suprantama kalba. Neminėk partijos pavadinimo ar žodis programa. Parašyk kas yra planuojama ar siūloma daryti.

Žemiau pateiktas dirbtinio intelekto atsakymas. Partijos pateiktos tokia tvarka, kokia jos bus pateiktos rinkimų biuletenyje. Jei programa dar nėra oficialiai pateikta, bus pažymėta kaip „laukiam…“. Pridedu dar partijos šūkius rinkimams, jų oficialius tinklapius ir pirmininkų (jeigu neaiškus pirmininkai, tai nuotraukos yra tų kas ves sąrašus) nuotraukas, kad būtų aiškiau.

Šis puslapis bus nuolat atnaujinamas, kai tik bus paviešintos naujos partijų programos. Taigi nepamirškite išsaugoti nuorodos ir pasidalinkite su kitais – galbūt ji pravers ir jiems 😉

Partijų sąrašas


1. Tautos ir teisingumo sąjunga (centristai, tautininkai)

Rinkimų šūkis: Kelkis Lietuva! ir Už Lietuvą, vyrai!

Tinklapis: https://tautateisingumas.lt/

Siūloma stiprinti tiesioginę demokratiją ir didinti visuomenės dalyvavimą valstybės valdyme. Planuojama reformuoti švietimo sistemą, užtikrinant mokytojų paramą bei atnaujinant mokymo turinį. Ketinama apsaugoti Lietuvos miškus ir sumažinti neigiamą „žaliojo kurso“ poveikį aplinkai.

Nuoroda į išplėstinę programą ČIA>>>.


2. Nacionalinis susivienijimas

Rinkimų šūkis: Už Lietuvą lietuvišką amžiams!

Tinklapis: https://susivienijimas.lt/

Laukiam…


3. Lietuvos socialdemokratų partija

Rinkimų šūkis: VALSTYBĖ, kuri VEIKIA

Tinklapis: https://www.lsdp.lt/

Planuojama kovoti su skurdu ir didinti socialinę lygybę. Siūloma gerinti sveikatos priežiūrą ir stiprinti švietimo kokybę. Ketinama skatinti tvarią ekonomiką ir užtikrinti teisingumą visiems.

Nuoroda į išplėstinę programą ČIA>>>.


4. Lietuvos žaliųjų partija

Rinkimų šūkis: Įkvėpkim šviežio oro!

Tinklapis: https://lzp.lt/

Planuojama iki 2040 m. Lietuvą paversti klimato neutralia šalimi. Siūloma modernizuoti transportą ir pastatus, mažinant taršą ir energijos suvartojimą. Ketinama plėsti miškus ir skatinti tvarų žemės ūkį.

Nuoroda į išplėstinę programą ČIA>>>.


5. Lietuvos liaudies partija

Rinkimų šūkis: Lietuva neparduodama. Nei Rytams, nei Vakarams

Tinklapis: https://www.facebook.com/lietuvosliaudiespartija

Laukiam…


6. Lietuvos regionų partija

Rinkimų šūkis: Tvirtas pasirinkimas

Tinklapis: https://regionupartija.lt/

Laukiam…


8. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga

Rinkimų šūkis: Mūsų Tėvynė – mūsų atsakomybė!

Tinklapis: https://lvzs.lt/

Siūloma didinti mokytojų atlyginimus ir gerinti mokyklų finansavimą. Ketinama stiprinti sveikatos apsaugos sistemą ir mažinti eiles ligoninėse. Planuojama remti smulkųjį verslą ir mažinti mokesčių naštą.

Nuoroda į išplėstinę programą ČIA>>>.


9. Taikos koalicija (Darbo partija, Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partija, Žemaičių partija)

Rinkimų šūkis: Su mumis bus tvarka ir taika!

Tinklapis: https://taikoskoalicija.lt/

Siekiama užtikrinti taiką, saugumą ir žmonių gerovę. Planuojama stiprinti sveikatos apsaugą ir mažinti mokesčius šeimoms. Siūloma pagerinti švietimą ir apsaugoti žodžio laisvę.

Nuoroda į išplėstinę programą ČIA>>>.


10. Partija „Laisvė ir teisingumas”

Rinkimų šūkis: Už Lietuvą be baimės!

Tinklapis: https://laisve-teisingumas.lt/

Planuojama didinti gyventojų pajamas ir užtikrinti socialinę gerovę. Siūloma stiprinti sveikatos apsaugą ir švietimo sistemą. Ketinama plėtoti tvarią ekonomiką ir mažinti korupciją.

Nuoroda į išplėstinę programą ČIA>>>.


11. Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos”

Rinkimų šūkis: Vardan Lietuvos

Tinklapis: https://www.demokratai.lt/

Siūloma didinti gyventojų pajamas ir mažinti skurdą. Planuojama gerinti sveikatos prieinamumą ir stiprinti švietimą. Skatinama žalioji ekonomika ir savivaldos stiprinimas.

Nuoroda į išplėstinę programą ČIA>>>.


12. Politinė partija „Nemuno aušra”

Rinkimų šūkis: Tegul laimi visa Lietuva

Tinklapis: https://nemunoaušra.lt/

Siūloma suteikti finansinę paramą šeimoms ir regionams. Planuojama stabdyti miškų kirtimus ir remti žaliąją energetiką. Ketinama įkurti valstybinį banką ir gerinti kelių infrastruktūrą.

Nuoroda į išplėstinę programą ČIA>>>.


13. Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai

Rinkimų šūkis: Ginti ir auginti

Tinklapis: https://tsajunga.lt/

Planuojama stiprinti šalies gynybą, didinant kariuomenės finansavimą. Siūloma investuoti į inovacijas, plečiant technologijų ir mokslo sektorius. Planuojama mažinti pajamų nelygybę, didinant atlyginimus ir pensijas.

Nuoroda į išplėstinę programą ČIA>>>.


14. Liberalų sąjūdis

Rinkimų šūkis: TELKTI, VEIKTI, NETRUKDYTI

Tinklapis: https://liberalai.lt/

Programa siekia stiprinti šalies ekonomiką ir socialinį saugumą. Siūloma didinti švietimo kokybę ir inovacijų diegimą. Taip pat siūloma užtikrinti aplinkosaugą ir skatinti atsinaujinančius energijos šaltinius.

Nuoroda į išplėstinę programą ČIA>>>.


16. Laisvės partija

Rinkimų šūkis: TURIME NEBAIGTŲ REIKALŲ

Tinklapis: https://laisvespartija.lt/

Programa siūlo stiprinti šalies ekonomiką, didinti socialinį saugumą ir skatinti žmogaus teises. Siekiama įgyvendinti švietimo, sveikatos apsaugos ir inovacijų reformas. Ypatingas dėmesys skiriamas klimato kaitos švelninimui ir gynybos stiprinimui​.

Nuoroda į išplėstinę programą ČIA>>>.


17. Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga

Rinkimų šūkis: Už šeimą ir taiką! Už visiems teisingą Lietuvą!

Tinklapis: http://www.awpl.lt/

Planuojama stiprinti šeimų gerovę ir skatinti demografinį augimą. Siūloma investuoti į smulkų ir vidutinį verslą bei regionų plėtrą. Taip pat numatoma stiprinti tautinių mažumų teises ir užtikrinti kultūrinę įvairovę.

Nuoroda į išplėstinę programą ČIA>>>.


Open post

Kodėl dar neturime skaitmenizacijos ministerijos?!

Penkios didžiausios ir vertingiausios pasaulio kompanijos (Apple, Microsoft, NVIDIA, Google, Amazon) yra skaitmenizacijos technologijų lyderės. Vien tik šių penkių kompanijų kapitalizacija yra 200 kartų didesnė nei visos Lietuvos metinis BVP. Kokį signalą tai siunčia?

Akivaizdu, kad skaitmenizacija yra didžiausias šio laikotarpio pokytis. Sėkmė sprendžiant skaitmenizacijos problemas lemia ne tik tai, kurios įmonės išliks verslo pasaulyje, bet ir kurios valstybės bus pirmaujančios, o kurios liks užribyje. Suprantama, kad valstybių lenktynėse laimės tos, kurios investuos ir protingai organizuos skaitmenizacijos procesus.

Kas vyksta pasaulyje?

Daugelis valstybių puikiai supranta skaitmenizacijos reikšmę ir skiria jai didelį prioritetą valstybės mastu. Tai įrodo ne tik didelės investicijos į šią sritį, bet ir naujų aukščiausio lygio valstybinių institucijų atsiradimas pastaraisiais metais. Pavyzdžiui, Taivane Skaitmeninių reikalų ministerija buvo įkurta 2022 m., Lenkijoje – jau 2015 m., Ispanijoje Skaitmeninės transformacijos ir civilinės tarnybos ministerija įkurta 2023 m., Japonijoje skaitmenizavimą koordinuoja 2021 m. įkurta Skaitmeninė agentūra, o Pietų Korėjoje Mokslo ir informacinių technologijų ministerija veikia nuo 2017 m.

Ką tai reiškia? O gi tai, kad skaitmenizavimo klausimai nėra išbarstyti tarp daugelio institucijų, kurių kiekviena „išradinėja dviračius” ir kurių vadovams smegenys užstriginėja išgirdus IT klausimus. Tai reiškia, kad kompetencijos yra sukoncentruotos, atsakomybės aiškios, o resursai ir prioritetai yra strategiškai planuojami. 

Be to, skaitmenizacijos klausimai turi tiesioginę prieigą prie aukščiausio lygio sprendimų priėmimo vyriausybėse. Šiuos klausimus pristato ir aiškina ne kokia nors garbanota tiktokinė žvaigždutė, o profesionalas, gerai išmanantis IT technologijas, suvokiantis jų vystymosi pasaulines tendencijas ir turintis pagrindinį prioritetą – skaitmenizacijos vystymąsi šalyje. Be to šis žmogus dar turi ir kompetentingą komandą ir instituciją skirtą šiai sričiai.  

Kodėl tai svarbu? Todėl, kad niekas savaime nevyksta. Skaitmeninė transformacija viešajame sektoriuje ir versle neįmanoma be skaitmeninės infrastruktūros Elektroninių paslaugų integracija be kibernetinio saugumo. O kur dar naujos gynybos priemonės (tokios kaip dronų plėtra ir elektromagnetinės kovos priemonės), kurioms reikia naujų kompetencijų. 

Duomenų atvėrimas ir apsauga, skaitmeninių įgūdžių ugdymas, skaitmeninės įtraukties skatinimas, inovacijų ir technologijų plėtra (pvz., dirbtinis intelektas ir blokčeinas), elektroninės valdžios paslaugos, skaitmeninės ekonomikos strategijos, e. verslo skatinimas. Visa tai ne šiaip raktažodžiai. Jie turi veikti sinergijoje su teisės aktų reguliavimu ir politikos formavimu, parama moksliniams tyrimams ir inovacijoms IT sektoriuje bei tarptautiniu bendradarbiavimu.

Kaip yra Lietuvoje?

Lietuvoje skaitmeniniai klausimai yra tvarkomi LR Ekonomikos ir inovacijų ministerijos struktūroje esančiame Skaitmeninės darbotvarkės departamente, kuriame dirba 12 specialistų. Be to, LR Susisiekimo ministerijos Ateities susisiekimo politikos grupėje dirba dar 4 specialistai, atsakingi už elektroninių ryšių klausimus, daugiausia 5G ryšio plėtrą. 

Taigi, iš viso 16 specialistų ir vadovų sprendžia šalies skaitmenizacijos klausimus. Jų darbo skelbimuose nurodytas atlyginimas yra apie 1500 eurų „į rankas“ per mėnesį. Tai galbūt tinka pradedantiesiems raštininkams, tačiau niekaip nepritrauks kompetentingų IT sektoriaus specialistų. Štai tokie yra mūsų pajėgumai. Ar tai daug, ar mažai?

Norint tai suprasti, reikia palyginti. Pavyzdžiui, mano mylimos Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojų skaičius 2024 m. yra 541 specialistas. Nors atlyginimas bibliotekoje yra šiek tiek mažesnis, akivaizdu, kad vienos bibliotekos resursai Lietuvoje yra apie 34 kartus didesni nei tie, kurie skirti koordinuoti ir spręsti visus šalies skaitmenizavimo klausimus.

Bet gal nieko nereikia daryti? Gal viskas susitvarkys savaime? Pažvelkime į vieną skaitmenizacijos pavyzdį – e.sveikatą. Nuo 2005 m. pradėjusi veikti sistema pareikalavo 40 mln. eurų investicijų. Tačiau, pasak pačių gydytojų, ši sistema ne gerina, o blogina jų darbo sąlygas. Sistema nuolat lūžta, stringa, dėl ko gydytojai priversti dirbti viršvalandžius. Registrų centras teigia, kad e.sveikatos konsultantai kas mėnesį sulaukia 1,5 tūkst. skambučių ir 1 tūkst. elektroninių laiškų.

Taigi, neskirdami pakankamai resursų ir kompetencijų valstybei tinkamai koordinuoti tokius klausimus, jau 20 metų esame priversti investuoti milijonus eurų į vis dar neveikiančios IT sistemos taisymą. Tai taip pat kainuoja brangų gydytojų laiką, kurie vietoje gydymo žiūri į ekranus, kurie nieko nerodo. Dėl to kenčia (arba miršta) ir pacientai, kurie laiku negali gauti tinkamų paslaugų, nes gydytojai gaišta laiką bandydami susitvarkyti su stringančia sistema. 

Kompetencijų, koordinavimo ir investicijų trūkumas skaitmenizacijos srityje mums kainuoja labai daug. Tai yra nuostoliai, kuriuos valstybė patiria kiekvieną dieną ir dėl nuolat pasikartojančių absurdiškų situacijų. Pavyzdžiui, 2020 m., kai lietus užliejo e.sveikatos serverį, ši sistema neveikė savaitėmis, o duomenys pradingo. Tai tik vienos sistemos pavyzdys. Valstybėje yra daug tokių sistemų ir skaitmenizacijos problemų.

Kompetentinga skaitmenizacija būtina žaliajai transformacijai

Kompetentingai vykdoma skaitmenizacija yra esminis įrankis, padedantis įgyvendinti ir žaliąją transformaciją. Susiduriame su daugeliu kompleksinių problemų, kurias turime spręsti vienu metu, tačiau nenorime atsisakyti komforto ir grįžti į akmens amžių. Vienintelis įrankis, galintis pasiūlyti šiuolaikiškus sprendimus, yra skaitmenizacija.

Skaitmenizacija suteikia galimybes realaus laiko duomenų analizei, poveikio prognozėms ir įvairių skaitmeninių matematinių modelių naudojimui. Tai leidžia įvertinti politikos priemonių poveikį dar prieš jas įgyvendinant realybėje, taip žymiai sumažinant klaidų riziką ir jų kaštus visuomenei. Mums reikia spręsti problemas efektyviai, o jei dirbtinis intelektas ar didžiųjų duomenų analizė gali tai padaryti greičiau ir pigiau, kodėl mes čia taupome centus dėl to prarasdami milijonus?

Kompetentinga skaitmenizacija yra būtina ir energetikos transformacijai. Išmaniosios energetikos sistemos, tokios kaip išmanieji tinklai, leidžia efektyviau naudoti energiją, sumažinti nuostolius ir skatinti atsinaujinančių energijos šaltinių integraciją. Tokios sistemos gali realiuoju laiku reguliuoti energijos vartojimą, paskirstyti apkrovas bei optimizuoti energijos gamybą ir tiekimą. Tai ne tik padeda taupyti pinigus, bet ir mažina anglies dioksido išmetimus.

Prisitaikymas prie klimato kaitos taip pat reikalauja skaitmenizacijos. Suprantama, kad klimato šiltėjimas artimiausiu metu nesustos, ir teks susidurti su vis daugiau ekstremalių įvykių. Tam reikia paruošti infrastruktūrą, įvairias gelbėjimo institucijas, numatyti sprendimus. Turime jau dabar galvoti apie ateitį, modeliuoti įvairius klimato scenarijus ir analizuoti, kur ir kokių pokyčių reikės pasiruošiant jiems. Tai tik keletas pavyzdžių, kur skaitmenizacija yra pagrindinis sėkmės elementas.

Ką reikia daryti?

Pirmiausia reikia pripažinti, kad kompetentingai vykdoma skaitmenizacija yra ne mažiau svarbi mūsų valstybei nei gynyba. Tankai ir patrankos gali sugriauti ir sunaikinti, bet jos nesukurs sėkmingos Lietuvos ateities. Tuo tarpu, jei neinvestuojame į skaitmenizaciją arba vykdome ją nekompetentingai valstybės mastu, mes ne tik nekuriame sėkmingos ateities, bet prarandame laiką, pinigus ir net gyvybes šiandien. Būdami taupūs šioje srityje, mes kuriame lūzerių valstybę ateityje.

Vienas paprastas, bet esminis žingsnis, kurį reikėtų padaryti – paskirti kompetentingą asmenį, atsakingą už skaitmeninius reikalus, skirti reikiamus resursus kompetentingai komandai surinkti, suteikti jam/jai įgaliojimus koordinuoti ir strategiškai vystyti valstybės skaitmenizavimo procesus, ir užtikrinti prieigą prie aukščiausio lygio sprendimų priėmimo. Tam puikiai tiktų Skaitmenizacijos ministerija.

Open post

Kur konservatoriai laidos 1,4 mlrd. kiniečių?

Jeigu dar nežinojote, Lietuva jau daugiau nei pusmetį yra antra super galybė pasaulyje. Ne, tai tikrai ne pokštas ar kliedesiai iš Respublikinės psichiatrinės ligoninės. Tai yra teiginiai mūsų užsienio politika vedančių parlamentarų. Pavyzdžiui, toks gerbiamas, valdančius atstovaujantis ir žiniasklaidoje užsienio reikalus intensyviai komentuojantis konservatorius Matas Maldeikis jau daugiau nei pusę metų tvirtina, kad “Lietuva laimėjo prekybos karą su Kinija”. Jeigu mes laimėjome karą, tai suprantama, kad Kinija turi kuo greičiau pasislinkti ir užleisti mums savo supervalstybės vietą. Beliko tik vienas klausimas ką daryti su tais 1,4 mrld. kiniečių? Pasigailėti ar …? Pasak to pačio veikėjo “tik laiko klausimas, kada išvysime JAV ir likusių Vakarų karinį konfliktą su Kinija”. Spėju, kad konservatoriai rinksis geriau reikalą užbaigti dabar. Tik kur juos reiks palaidoti?

Antraeiliai klausimai

Tai rimtesnis klausimas, nei kodėl infliacija Lietuvoje yra didžiausia iš Baltijos šalių, kodėl kodėl užsienio investicijos žmogui yra mažiausios iš Baltijos šalių ir jų augimas sustojęs, arba kur dingo beveik 2 mrld. eurų Hongkongo (o tai yra Kinijos) investicijų Lietuvoje, kodėl laimėjus ekonominį karą mūsų priklausomybė nuo Kinijos tik auga, nes auga prekybos balanso minusas (kuris dabar yra apie – 2 mlrd. Eurų per metus), kodėl būdami laimėtojais mes, pasak verslininkų, apmokame papildomą 7% mokestį įvairiems užsienio tarpininkams, kad gamybai reikalingi komponentai ir medžiagos atkeliautų per kitas šalis ir t.t.? Savaime suprantama, tai yra mažareikšmiai ir antraeiliai klausimai, palyginus su svarbiausiais, kaip pvz., kaip apsaugoti lietuvius nuo smegenu išplovimo panaudojant TikTok’ą. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas jau išsiruošė kasdien tikrinti valstybės tarnautojų asmeninius telefonus, kad kačiukus, pokštus ar paauglių šokius žiūrėtų tik ten kur konservatoriai leidžia. Reikia tikrai pasidžiaugti, kad valstybė bus apsaugota nuo tiktokinių kačiukų.

Lietuvą suskaldęs klausimas

Jeigu be sarkazmo, nuo 1990 m. Lietuvos užsienio politikoje dar nebuvo taip skaldančio visuomenę klausimo kaip Kinija. Tas susikaldymas įvyko būtent tuomet kada keletas užsienio politiką formuojančių konservatorių nusprendė atidaryti Lietuvoje Taivano atstovybę, ne Taipėjaus vardu kaip yra kitur pasaulyje, o Taivano. Kaip paaiškėjo šis veiksmas nebuvo suderintas ar išdiskutuotas ne tik kad su opozicinėmis partijomis, bet ir už tiesiogiai užsienio politikos vykdymą atsakingu Prezidentu. Tokio pavadinimo atstovybės Taivanas neturi jokioje kitoje pasaulio šalyje, išskyrus nepripažintą mažą valstybę Afrikoje – Somalilandą, kurią pasaulyje yra pripažinęs tik vienas Taivanas (kuris ir pats yra nepripažinta valstybė). Suprantama, kad po tokio veiksmo Lietuvos užsienio reikalų ministras sulaukė tarptautinio dėmesio žiniasklaidoje ir turėjo galimybę pasirodyti daug intervių siužetų. Tačiau Lietuva iškart sulaukė šalto dušo nuo prasidėjus Kinijos atsakomiesiems veiksmas, apie kuriuos daug kart buvo įspėta, nes tai buvo esminės Kinijos užsienio politiko raudonos linijos peržengimas. Kinijos reakcija buvo diplomatinių santykių, investicijų ir bendrų projektų nutraukimas, Lietuvos eksporto boikotas ir reikalingų gamybai komponentų importo apribojimas. 

Šis įvykis gal būtų jau istorija, nes įvyko prieš beveik du metus. Bet su pasekmėmis ir su šio sprendimo iniciatoriais valdžioje mes gyvename iki šiol. Valdantys politikai mums tuomet teigė teigė, kad Kinija nieko mums negali padaryti, šio dalyko reikia dėl vykdomos “vertybių politikos”, kad Kinijos praradimus su kaupu kompensuos Taivano investicijos, kad po mūsų paseks visos kitos valstybės (ir pervadins Taipėjaus atstovybes į Taivano), kad Lietuvoje bus pastatytos puslaidininkių gamyklos, iš Kinijos mums nieko nereikia, jos importą, technologijas pakeisime importu iš demokratinių šalių ir t.t. Kadangi jau praėjo du metai galima matyti, kas iš tų teiginių buvo tiesa, o kas makaronų kabinimas ant mūsų ausų. 

“Vertybių politika” palaidota

Jeigu kalbėti apie Kinijos negalėjimą mums nieko padaryti įsitikinome turbūt, kad visgi gali. Dar daugiau, Kinija yra kertinis žaidėjas tarptautinėje politikoje, nuo kurios pozicijų gali greitai keistis ne tik mūsų ekonominė, bet ir regiono saugumo situacija. Tą kaip niekad puikiai supranta ukrainiečiai, vieninteliai kurie realiai guldo savo galvas už tikrą vertybių politiką. Tačiau jie nepuola atidarinėti Taivano atstovybių ar aštriau kritikuoti Kinijos. Nors nuo JAV pozicijos daug labiau priklauso jų valstybės išlikimas (nei mūsų atveju). Turbūt suprantama, kad jei Kinija pradėtų tiekti Rusijai ginklus ar atlaidžiau žiūrėtų į branduolinių ginklų naudojimą, tai radikaliai pakeistų mūsų regiono saugumo situaciją. 

Verta pastebėti, kad mums dar vis bandant suprasti kas yra ta Lietuvos “vertybinė politika” ir su kuo valgoma, 2023 m. rugsėjo 5 d. Žinių radijo laidoje “Ar vertybinė užsienio politika pasiteisino?” Matas Maldeikis ėmė ir sugrudo ją po žemėm, nes jo teigimu “bet kokia politika yra vertybinė”. Be to toje pačioje laidoje jis paaiškino tai, kas buvo ir iki tol akivaizdu, kad visas šis reikalas buvo sukeltas tam, kad Lietuva įrodytų JAV kokia ištikima yra sąjungininkė pasaulinės galios varžybose, kad iškilus grėsmės akimirkai JAV politikai mūsų neužmirštų. Jo supratimu, visi Lietuvos veiksmai jau pasiteisino, nes mūsų užsienio ministras dažniau nei kiti Baltijos šalių ministrai priimamas JAV. Tik keista kažkodėl kitos valstybės tos naudos įžvelgti nesugeba, nes Lietuva taip ir liko vienintelė valstybė turinti tokį Taivano atstovybės pavadinimą.

Lietuvos statymas ant JAV

Galima pagirti Matą už tokį paprastą paaiškinimą, nes iki tol du metus naudoti žmogaus teisių, demokratijos rėmimo ar ekonominiai argumentai visiškai neatitiko realių Lietuvos veiksmų. Kažkiek galima suprasti tokias nuostatas, nes JAV pozicija yra labai svarbi mūsų saugumui. 

Tačiau verta priminti, kad mes visgi gyvename Europoje ir esame ES dalis, todėl čia pirmiausia turėtų būti mūsų pagrindiniai partneriai ir pavyzdžiai mums. Tokios šalys kaip Lenkija, Vokietija, Suomija, kitos Baltijos šalys, vysto ekonominius ir diplomatinius santykius su Kinija. Bent jau jų nenutraukia. Tuomet lieka klausimas ar mes prisiimdami Kinijos ekonominius smūgius tikimės užtikrinti JAV apsaugą Rusijos invazijos atveju, o mūsų kaimynų tokioje situacijoje JAV negintų? Užėmus ar sugriovus bent vieną mūsų kaimyną sunku suvokti, kaip mūsų regiono saugumo sistema aplamai galėtų egzistuoti toliau. Todėl sunku suprasti, ką Lietuva gautų daugiau negu kitos šalys taip nesielgiančios. 

Tuo pačių sunku suprasti, kaip mūsų mazochizmas bus apmokėtas JAV MAGA politikų, kurie planuoja, ir gali, pilnai paimti valdžią JAV po metų. Iš jų veiksmų ir retorikos panašu, kad pastarųjų politikų tikslas yra pilietinio karo JAV sukėlimas, paramos Ukrainai eliminavimas, NATO organizacijos išardymas, kitų Putino svajonių išpildymas bei autokratijos įvedimas pačioje JAV. Manote, kad šitam kontekste bus svarbiau, kad mes užrašėm Taivanas ant kokios ten iškabos Vilniuje ar tai, kad mes visgi turime iš ko sustiprinti savo kariuomenę? 

Taivano investicijos

Praėjus dviems metams nesunku įvertinti ir kiek pasiteisino Taivano investicijų argumentas. Šią savaitę rezultas buvo apibendrintas prezidento patarėjos Asta Skaisgirytės: „iš Taivano galima buvo tikėtis daugiau, kadangi kai taivaniečiai kūrė savo atstovybę, buvo žadamos ir didžiulės investicijos į Lietuvą, ir ekonominės naudos, kol kas jų labai smarkiai nematyti“. Ta patį tvirtina ir Lietuvos verslininkus atstovaujantis Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų tarybos narys ir buvęs eksporto klubo vadovas Kęstutis Černeckas. Jo žodžiais „Lietuva čia tikrai nėra laimėjusių pusėje, kaip bebūtų gaila“. Pagal Lietuvos banko duomenys taip pat tvirtina tą patį, nes paskutinius du ketvirčius (2022 IV ir 2023 I) Taivano tiesioginės investicijos Lietuvoje sudarė apie tik 7 mln. eurų kas ketvirtį.  

Prieš tuos du metus daug buvo kalbama ir apie lustų gamyklas. Buvo žadama, kad Taivanas pasidalins lustų gamybos technologijomis su Lietuva ir statys čia lūstų gamyklas. Tai kas įvyko nuo to laiko? Taivanas iš tiesų nusprendė statyti pirmąją lustų gamyklą Europoj, tik ne Lietuvoje, o Vokietijoje, kuri ir toliau glaudžiai bendradarbiauja su Kinija. Tuo tarpu ir JAV mikroschemų gamintoja “Intel” paskelbė apie planus statyti didelį mikroschemų kompleksą Vokietijoje, taip pat gamyklas Airijoje, Prancūzijoje ir Lenkijoje. Tiesa metų pradžioje „Teltonikos“ įkūrėjas A. Paukštys pranešė apie 14 mln. eurų technologinio bendradarbiavimo sutarties pasirašymą Taivano Pramonės technologijų tyrimų institutu, kurios pagrindu jis tikisi taivanietiškų lustų gamybą pradėti po 5–6 metų. Galbūt kažkokiais eksperimentiniais kiekiais ir bus pagaminti kokie lustai. Bet galvojant apie lustų pramone, tai labiau panašu į svajone negu į realų planą, nes vienos gamyklos statyba kainuoja nuo 10 iki 20 mlrd. eurų ir trunka nuo 3 iki 5 metų, jau turint visu kitus dalykus paruoštus. T.y. reikiamus specialistus, lėšas statybai, vieta, leidimus ir t.t. Bet blogiausia yra tai, kad galingiausios valstybės tiesiog mušasi, kas daugiau subsidijuos tokių gamyklų statybą, nes visos šiuo metu nori turėti lustų gamybą savo teritorijoje. Tai klausimas ar Šimonytė kažkur pastalėje turi pasislėpusi “ličnus” bent 10 mlrd. eurų, kad galėtume pabandyti prisivilioti šių technologijų gamintojus? Turbūt suprantame, kad tai nerealu, tačiau politikams realumo ir nereikia. Įmonės įkūrėjo pasvajojimo užteko, kad politikai kalbėtų apie tuos fabrikus kaip jau pastatytus. 

Kinijos pakeitimas 

Galiausiai Kinijos nereikalingumo ir pakeitimo argumentas. Mūsų importui iš Kinijos ir neigiamam prekybos balansui vis mušant naujus rekordus turbūt suprantame, kad realiu pakeitimu niekas Lietuvoje ir neužsiima. Neužsiima, pirmiausiai todėl nes verslai nori užsidirbti, o gyventojai sutaupyti. Antras faktorius yra tai, kad dažnai Kinijos nėra kuo pakeisti. Pavyzdžiui, Kinija iškasa 70% visų retų žemės mineralų, apdirba – 87%, o išgrynina – 91%. Pavyzdžiui, Kinija tiekia 94% retų žemės mineralų naudojamų nuolatinių magnetų gamybai, kurie reikalingi vėjo turbinų ir elektromobilių gamybai. Kinija intensyviai vystė šią pramonės šaką daugiau nei tris dešimtmečius. 

Aišku Europos ir JAV politikai suprato šia priklausomybės nuo Kinijos problemą, tačiau tik dabar pradedama kalbėti, ieškoti būdų vystyti šių mineralų išgavimo ir apdirbimo pramonę pas save. Suprantama, kad ta priklausomybė niekur nedings artimiausius dešimtmečius. Dar blogiau yra tai, kad be šių komponentų nėra įmanoma energetinė transformacija pasaulyje, kad žmonija bent pabandytų išvengti beprasidedančio klimatinio pragaro. Tiesiog nebėra laiko kariauti pasaulinių karų ar ekonomiškai bandyti sužlugdyti vienas kitą užsidarant ekonomikas ir išvystant visas technologijas, rūdų kasyklas, apdirbimus tik pas save. Arba žmonija bendrai keliauja į tą pragarą arba bendradarbiaujame bandant išsikapstyti iš jo. Kitiems variantams tiesiog nebėra laiko.

Kas gaunasi?

Tai kas iš viso šito gaunasi? Nelabai kas. Turime politikus, kurie mus pastatė į situacija kada jie gali puikuotis prieš užsienio žiniasklaidos kameras pasakodami apie “vertybinę politiką”, o mes kasdien gauname apmokėti to puikavimosi sąskaitas. Turime politikus, kurie nekantriai laukia beprasidedančio pasaulinio karo ir yra tikri, kad Taivano antraštė ant lentelės Vilniuje užtikrins, kad mes busime to karo laimėtojų gretose. Taigi tokius juos turime, o kaip tai įvyko ir ką daryti su jais čia jau klausimas kiekvienam iš mūsų.

Scroll to top