Jeigu dar nežinojote, Lietuva jau daugiau nei pusmetį yra antra super galybė pasaulyje. Ne, tai tikrai ne pokštas ar kliedesiai iš Respublikinės psichiatrinės ligoninės. Tai yra teiginiai mūsų užsienio politika vedančių parlamentarų. Pavyzdžiui, toks gerbiamas, valdančius atstovaujantis ir žiniasklaidoje užsienio reikalus intensyviai komentuojantis konservatorius Matas Maldeikis jau daugiau nei pusę metų tvirtina, kad “Lietuva laimėjo prekybos karą su Kinija”. Jeigu mes laimėjome karą, tai suprantama, kad Kinija turi kuo greičiau pasislinkti ir užleisti mums savo supervalstybės vietą. Beliko tik vienas klausimas ką daryti su tais 1,4 mrld. kiniečių? Pasigailėti ar …? Pasak to pačio veikėjo “tik laiko klausimas, kada išvysime JAV ir likusių Vakarų karinį konfliktą su Kinija”. Spėju, kad konservatoriai rinksis geriau reikalą užbaigti dabar. Tik kur juos reiks palaidoti?
Antraeiliai klausimai
Tai rimtesnis klausimas, nei kodėl infliacija Lietuvoje yra didžiausia iš Baltijos šalių, kodėl kodėl užsienio investicijos žmogui yra mažiausios iš Baltijos šalių ir jų augimas sustojęs, arba kur dingo beveik 2 mrld. eurų Hongkongo (o tai yra Kinijos) investicijų Lietuvoje, kodėl laimėjus ekonominį karą mūsų priklausomybė nuo Kinijos tik auga, nes auga prekybos balanso minusas (kuris dabar yra apie – 2 mlrd. Eurų per metus), kodėl būdami laimėtojais mes, pasak verslininkų, apmokame papildomą 7% mokestį įvairiems užsienio tarpininkams, kad gamybai reikalingi komponentai ir medžiagos atkeliautų per kitas šalis ir t.t.? Savaime suprantama, tai yra mažareikšmiai ir antraeiliai klausimai, palyginus su svarbiausiais, kaip pvz., kaip apsaugoti lietuvius nuo smegenu išplovimo panaudojant TikTok’ą. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas jau išsiruošė kasdien tikrinti valstybės tarnautojų asmeninius telefonus, kad kačiukus, pokštus ar paauglių šokius žiūrėtų tik ten kur konservatoriai leidžia. Reikia tikrai pasidžiaugti, kad valstybė bus apsaugota nuo tiktokinių kačiukų.
Lietuvą suskaldęs klausimas
Jeigu be sarkazmo, nuo 1990 m. Lietuvos užsienio politikoje dar nebuvo taip skaldančio visuomenę klausimo kaip Kinija. Tas susikaldymas įvyko būtent tuomet kada keletas užsienio politiką formuojančių konservatorių nusprendė atidaryti Lietuvoje Taivano atstovybę, ne Taipėjaus vardu kaip yra kitur pasaulyje, o Taivano. Kaip paaiškėjo šis veiksmas nebuvo suderintas ar išdiskutuotas ne tik kad su opozicinėmis partijomis, bet ir už tiesiogiai užsienio politikos vykdymą atsakingu Prezidentu. Tokio pavadinimo atstovybės Taivanas neturi jokioje kitoje pasaulio šalyje, išskyrus nepripažintą mažą valstybę Afrikoje – Somalilandą, kurią pasaulyje yra pripažinęs tik vienas Taivanas (kuris ir pats yra nepripažinta valstybė). Suprantama, kad po tokio veiksmo Lietuvos užsienio reikalų ministras sulaukė tarptautinio dėmesio žiniasklaidoje ir turėjo galimybę pasirodyti daug intervių siužetų. Tačiau Lietuva iškart sulaukė šalto dušo nuo prasidėjus Kinijos atsakomiesiems veiksmas, apie kuriuos daug kart buvo įspėta, nes tai buvo esminės Kinijos užsienio politiko raudonos linijos peržengimas. Kinijos reakcija buvo diplomatinių santykių, investicijų ir bendrų projektų nutraukimas, Lietuvos eksporto boikotas ir reikalingų gamybai komponentų importo apribojimas.
Šis įvykis gal būtų jau istorija, nes įvyko prieš beveik du metus. Bet su pasekmėmis ir su šio sprendimo iniciatoriais valdžioje mes gyvename iki šiol. Valdantys politikai mums tuomet teigė teigė, kad Kinija nieko mums negali padaryti, šio dalyko reikia dėl vykdomos “vertybių politikos”, kad Kinijos praradimus su kaupu kompensuos Taivano investicijos, kad po mūsų paseks visos kitos valstybės (ir pervadins Taipėjaus atstovybes į Taivano), kad Lietuvoje bus pastatytos puslaidininkių gamyklos, iš Kinijos mums nieko nereikia, jos importą, technologijas pakeisime importu iš demokratinių šalių ir t.t. Kadangi jau praėjo du metai galima matyti, kas iš tų teiginių buvo tiesa, o kas makaronų kabinimas ant mūsų ausų.
“Vertybių politika” palaidota
Jeigu kalbėti apie Kinijos negalėjimą mums nieko padaryti įsitikinome turbūt, kad visgi gali. Dar daugiau, Kinija yra kertinis žaidėjas tarptautinėje politikoje, nuo kurios pozicijų gali greitai keistis ne tik mūsų ekonominė, bet ir regiono saugumo situacija. Tą kaip niekad puikiai supranta ukrainiečiai, vieninteliai kurie realiai guldo savo galvas už tikrą vertybių politiką. Tačiau jie nepuola atidarinėti Taivano atstovybių ar aštriau kritikuoti Kinijos. Nors nuo JAV pozicijos daug labiau priklauso jų valstybės išlikimas (nei mūsų atveju). Turbūt suprantama, kad jei Kinija pradėtų tiekti Rusijai ginklus ar atlaidžiau žiūrėtų į branduolinių ginklų naudojimą, tai radikaliai pakeistų mūsų regiono saugumo situaciją.
Verta pastebėti, kad mums dar vis bandant suprasti kas yra ta Lietuvos “vertybinė politika” ir su kuo valgoma, 2023 m. rugsėjo 5 d. Žinių radijo laidoje “Ar vertybinė užsienio politika pasiteisino?” Matas Maldeikis ėmė ir sugrudo ją po žemėm, nes jo teigimu “bet kokia politika yra vertybinė”. Be to toje pačioje laidoje jis paaiškino tai, kas buvo ir iki tol akivaizdu, kad visas šis reikalas buvo sukeltas tam, kad Lietuva įrodytų JAV kokia ištikima yra sąjungininkė pasaulinės galios varžybose, kad iškilus grėsmės akimirkai JAV politikai mūsų neužmirštų. Jo supratimu, visi Lietuvos veiksmai jau pasiteisino, nes mūsų užsienio ministras dažniau nei kiti Baltijos šalių ministrai priimamas JAV. Tik keista kažkodėl kitos valstybės tos naudos įžvelgti nesugeba, nes Lietuva taip ir liko vienintelė valstybė turinti tokį Taivano atstovybės pavadinimą.
Lietuvos statymas ant JAV
Galima pagirti Matą už tokį paprastą paaiškinimą, nes iki tol du metus naudoti žmogaus teisių, demokratijos rėmimo ar ekonominiai argumentai visiškai neatitiko realių Lietuvos veiksmų. Kažkiek galima suprasti tokias nuostatas, nes JAV pozicija yra labai svarbi mūsų saugumui.
Tačiau verta priminti, kad mes visgi gyvename Europoje ir esame ES dalis, todėl čia pirmiausia turėtų būti mūsų pagrindiniai partneriai ir pavyzdžiai mums. Tokios šalys kaip Lenkija, Vokietija, Suomija, kitos Baltijos šalys, vysto ekonominius ir diplomatinius santykius su Kinija. Bent jau jų nenutraukia. Tuomet lieka klausimas ar mes prisiimdami Kinijos ekonominius smūgius tikimės užtikrinti JAV apsaugą Rusijos invazijos atveju, o mūsų kaimynų tokioje situacijoje JAV negintų? Užėmus ar sugriovus bent vieną mūsų kaimyną sunku suvokti, kaip mūsų regiono saugumo sistema aplamai galėtų egzistuoti toliau. Todėl sunku suprasti, ką Lietuva gautų daugiau negu kitos šalys taip nesielgiančios.
Tuo pačių sunku suprasti, kaip mūsų mazochizmas bus apmokėtas JAV MAGA politikų, kurie planuoja, ir gali, pilnai paimti valdžią JAV po metų. Iš jų veiksmų ir retorikos panašu, kad pastarųjų politikų tikslas yra pilietinio karo JAV sukėlimas, paramos Ukrainai eliminavimas, NATO organizacijos išardymas, kitų Putino svajonių išpildymas bei autokratijos įvedimas pačioje JAV. Manote, kad šitam kontekste bus svarbiau, kad mes užrašėm Taivanas ant kokios ten iškabos Vilniuje ar tai, kad mes visgi turime iš ko sustiprinti savo kariuomenę?
Taivano investicijos
Praėjus dviems metams nesunku įvertinti ir kiek pasiteisino Taivano investicijų argumentas. Šią savaitę rezultas buvo apibendrintas prezidento patarėjos Asta Skaisgirytės: „iš Taivano galima buvo tikėtis daugiau, kadangi kai taivaniečiai kūrė savo atstovybę, buvo žadamos ir didžiulės investicijos į Lietuvą, ir ekonominės naudos, kol kas jų labai smarkiai nematyti“. Ta patį tvirtina ir Lietuvos verslininkus atstovaujantis Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų tarybos narys ir buvęs eksporto klubo vadovas Kęstutis Černeckas. Jo žodžiais „Lietuva čia tikrai nėra laimėjusių pusėje, kaip bebūtų gaila“. Pagal Lietuvos banko duomenys taip pat tvirtina tą patį, nes paskutinius du ketvirčius (2022 IV ir 2023 I) Taivano tiesioginės investicijos Lietuvoje sudarė apie tik 7 mln. eurų kas ketvirtį.
Prieš tuos du metus daug buvo kalbama ir apie lustų gamyklas. Buvo žadama, kad Taivanas pasidalins lustų gamybos technologijomis su Lietuva ir statys čia lūstų gamyklas. Tai kas įvyko nuo to laiko? Taivanas iš tiesų nusprendė statyti pirmąją lustų gamyklą Europoj, tik ne Lietuvoje, o Vokietijoje, kuri ir toliau glaudžiai bendradarbiauja su Kinija. Tuo tarpu ir JAV mikroschemų gamintoja “Intel” paskelbė apie planus statyti didelį mikroschemų kompleksą Vokietijoje, taip pat gamyklas Airijoje, Prancūzijoje ir Lenkijoje. Tiesa metų pradžioje „Teltonikos“ įkūrėjas A. Paukštys pranešė apie 14 mln. eurų technologinio bendradarbiavimo sutarties pasirašymą Taivano Pramonės technologijų tyrimų institutu, kurios pagrindu jis tikisi taivanietiškų lustų gamybą pradėti po 5–6 metų. Galbūt kažkokiais eksperimentiniais kiekiais ir bus pagaminti kokie lustai. Bet galvojant apie lustų pramone, tai labiau panašu į svajone negu į realų planą, nes vienos gamyklos statyba kainuoja nuo 10 iki 20 mlrd. eurų ir trunka nuo 3 iki 5 metų, jau turint visu kitus dalykus paruoštus. T.y. reikiamus specialistus, lėšas statybai, vieta, leidimus ir t.t. Bet blogiausia yra tai, kad galingiausios valstybės tiesiog mušasi, kas daugiau subsidijuos tokių gamyklų statybą, nes visos šiuo metu nori turėti lustų gamybą savo teritorijoje. Tai klausimas ar Šimonytė kažkur pastalėje turi pasislėpusi “ličnus” bent 10 mlrd. eurų, kad galėtume pabandyti prisivilioti šių technologijų gamintojus? Turbūt suprantame, kad tai nerealu, tačiau politikams realumo ir nereikia. Įmonės įkūrėjo pasvajojimo užteko, kad politikai kalbėtų apie tuos fabrikus kaip jau pastatytus.
Kinijos pakeitimas
Galiausiai Kinijos nereikalingumo ir pakeitimo argumentas. Mūsų importui iš Kinijos ir neigiamam prekybos balansui vis mušant naujus rekordus turbūt suprantame, kad realiu pakeitimu niekas Lietuvoje ir neužsiima. Neužsiima, pirmiausiai todėl nes verslai nori užsidirbti, o gyventojai sutaupyti. Antras faktorius yra tai, kad dažnai Kinijos nėra kuo pakeisti. Pavyzdžiui, Kinija iškasa 70% visų retų žemės mineralų, apdirba – 87%, o išgrynina – 91%. Pavyzdžiui, Kinija tiekia 94% retų žemės mineralų naudojamų nuolatinių magnetų gamybai, kurie reikalingi vėjo turbinų ir elektromobilių gamybai. Kinija intensyviai vystė šią pramonės šaką daugiau nei tris dešimtmečius.
Aišku Europos ir JAV politikai suprato šia priklausomybės nuo Kinijos problemą, tačiau tik dabar pradedama kalbėti, ieškoti būdų vystyti šių mineralų išgavimo ir apdirbimo pramonę pas save. Suprantama, kad ta priklausomybė niekur nedings artimiausius dešimtmečius. Dar blogiau yra tai, kad be šių komponentų nėra įmanoma energetinė transformacija pasaulyje, kad žmonija bent pabandytų išvengti beprasidedančio klimatinio pragaro. Tiesiog nebėra laiko kariauti pasaulinių karų ar ekonomiškai bandyti sužlugdyti vienas kitą užsidarant ekonomikas ir išvystant visas technologijas, rūdų kasyklas, apdirbimus tik pas save. Arba žmonija bendrai keliauja į tą pragarą arba bendradarbiaujame bandant išsikapstyti iš jo. Kitiems variantams tiesiog nebėra laiko.
Kas gaunasi?
Tai kas iš viso šito gaunasi? Nelabai kas. Turime politikus, kurie mus pastatė į situacija kada jie gali puikuotis prieš užsienio žiniasklaidos kameras pasakodami apie “vertybinę politiką”, o mes kasdien gauname apmokėti to puikavimosi sąskaitas. Turime politikus, kurie nekantriai laukia beprasidedančio pasaulinio karo ir yra tikri, kad Taivano antraštė ant lentelės Vilniuje užtikrins, kad mes busime to karo laimėtojų gretose. Taigi tokius juos turime, o kaip tai įvyko ir ką daryti su jais čia jau klausimas kiekvienam iš mūsų.
