Žalioji Europos sostinė ar žalio smegenų pudrinimo sostinė?

Jeigu gyvenate Vilniuje, turbūt jau pastebėjote užrašus ant autobusų ar kitur skelbiančius, kad Vilnius tapo 2025 m. Europos žaliąja sostine. Atrodytų, kad savo ekologiškumu ir tvarumu nušluostėme nosis visai Europai. Bet ar tai iš tiesų taip? O gal tai tik gerai surežisuoti žaliosios propagandos triukai ir įtaigios prezentacijos, sugebėjusios apmulkinti Europos biurokratus ir dabar mėginančios padaryti tą patį su mumis?

Atsakyti į šį klausimą pabandysiu iš eilinio vilniečio perspektyvos. Kadangi gyvenu šiame mieste, jį myliu, matau jo pokyčius ir kasdienį gyvenimą iš vidaus. Be to, suprantu, kas yra aplinkosauga ir tvarumas, todėl nesunkiai pastebiu tokias manipuliacijas.

Pozityvas

Ir tikrai galima pastebėti dalykų, kurie mieste gražėja. Pavyzdžiui, natūralių pievų atkūrimą ar retesnį šienavimą. Nors influenceriai tai išjuokė „YouTube“ klipuose, vaizduodami Vilnių kaip Amazonės džiungles, ši iniciatyva išliko ir iš tiesų pagražina miestą, suteikdama daugiau erdvės gamtai.

Taip pat šį šildymo sezoną Vilnius pasitiko atnaujinęs Vilniaus kogeneracinę elektrinę ir pagaliau perėjęs prie biokuro. Dėl to 90 % šilumos energijos dabar gaminama iš atsinaujinančių ar tvarių šaltinių.

Kaip ir viskas iš teigiamų dalykų. Žinoma, pastatyta prabangių kvartalų, kuriuose gali gyventi turtingesni miestiečiai, tačiau tai nėra žalėjimas, prieinamas eiliniam gyventojui. Panašu, kad gavęs Europos žaliosios sostinės titulą, Vilnius nebejaučia poreikio toliau žaliuoti – juk oficialiai viskas jau tobula. Galima atsipalaiduoti. Gaila, bet daugelis pavyzdžių rodo, kad miestas žalias ne dėl savivaldybės pastangų, o dėl čia jau seniai esančių miškų, upės ir žaliųjų erdvių, o pats savivaldybės vykdomas „žalinimas“ egzistuoja tik viešųjų ryšių prezentacijose.

Transpotas

Vienas iš pavyzdžių – transportas. Tik gavusi Europos žaliosios sostinės titulą, Vilniaus savivaldybė skubiai ėmėsi veiksmų padaryti viešąjį transportą mažiau prieinamą, ypač mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams.

Tai jau tam tikra dalimi buvo padaryta anksčiau – per pandemiją panaikinti naktiniai autobusai taip ir nebegrįžo, o kartu su jais dingo ir galimybė be automobilio mėgautis naktiniu miesto gyvenimu, kuris ir taip yra labai ribotas, nes viešasis transportas nustoja kursuoti apie 23 val. Kitose Europos sostinėse yra tiek naktinis transportas, tiek įprasti maršrutai veikia daug ilgiau.

Tačiau nauji prieinamumo ribojimai dar ateina – nuo 2025 m. liepos 1 d. planuojama beveik dvigubai padidinti viešojo transporto bilietų kainas. Paradoksalu, kad būtent mažesnes pajamas turintys žmonės gyvena tvariausiai iš visų miesto gyventojų, nes jų ekonominė situacija lemia mažesnį vartojimą ir išteklių naudojimą. Tačiau dabar savivaldybė, užuot juos paskatinusi, ruošiasi atimti galimybes judėti po miestą.

Vilnius, gavęs Europos žaliosios sostinės titulą, yra pasižadėjęs tapti klimatui neutralus iki 2030 m., t. y. jau per artimiausius penkerius metus. Tačiau akivaizdu, kad dabartinei miesto valdžiai šis pažadas atrodo toks tolimas, jog net nesistengiama apsimesti, kad jis bus įgyvendintas.

Kodėl? Todėl, kad savivaldybės tinklalapyje nerasite jokios informacijos apie tai, kiek miestas kasmet išmeta šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Ir tai suprantama – automobilių skaičiui kasmet vis augant, tokios statistikos turbūt tiesiog nesinori matyti. Pavyzdžiui, per pastarąjį dešimtmetį Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono savivaldybėse automobilių skaičius išaugo 30 % ir toliau sparčiai didėja. Tikriausiai tai pastebite patys, stovėdami miesto kamščiuose.

Šiandien kas antras vilnietis kasdien naudojasi automobiliu, o mūsų automobilių parkas yra juodų dyzelio dūmų rojus – jis seniausias Baltijos šalyse.

Vilnius per daugelį metų taip ir nesugebėjo sukurti paprastos pėsčiųjų gatvės ar aiškiai apibrėžtos pėsčiųjų zonos, kokias rasime Kaune, Šiauliuose ir kituose miestuose. Gedimino prospekte nuolat perkeliami kuoliukai to tikrai nepakeičia – ši gatvė nėra patogi pėstiesiems, nes niekada negali būti tikras, kada ji iš tiesų bus uždaryta transportui, o kada ne.

Miesto planavimas 

Turbūt sunku gyvenant mieste nepastebėti, kaip tankinamas miesto centras. Kaip nyksta seni skverai, želdynai, šimtamečiai ąžuolai, o tarsi po lietaus išdygsta daugiabučiai ir ofisų pastatai. Tačiau tuo pačiu metu dar labiau auga privačių namų kvartalai miesto pakraščiuose. Šie kvartalai dažnai neturi normalios infrastruktūros – nei gerų kelių, nei viešojo transporto, nei parduotuvių, mokyklų, gydymo įstaigų ir pan. Tai reiškia, kad jų gyventojai yra pasmerkti tapti taksi vairuotojais, kasdien vežiojant savo vaikus ir kamštinę medžiaga keliuose, nes tik automobiliais galima pasiekti darbovietes ar bet kokias miesto paslaugas.

Tuo pačiu metu miesto miegamieji rajonai per visą mūsų nepriklausomybės laikotarpį verkia laukdami renovacijos, tačiau toliau ašarodami griūna. Jie virsta nuostabiomis dekoracijomis Černobylio serialui ir depresijų šaltiniu tiems, kurie bando pamiršti mūsų „homo sovieticus“ etapą. Labai keista, kad Lenkijoje, Estijoje, netgi sumautuoje Ignalinoje daugiabučių renovacija buvo atlikta prieš daugiau nei dešimtmetį, o Europos žaliojoje sostinėje, remiantis renovacijos tempais, tai galbūt būtų baigta tik po šimtmečio. Nesibaigiantis Černobylio serialas mums garantuotas.

Nors šie sovietiniai rajonai turi mokyklas ir daug reikalingos infrastruktūros, miesto „žalinimas“ nevyksta atgaivinant šiuos rajonus, o miestas intensyviai „žalinamas“ valant žalumą centre ir didinant priklausomybę nuo automobilių.

Tarša mieste

Miesto vystymo planavimas garantuoja, kad transporto srautai nemažės, o kartu ir oro tarša, bent jau kol nebus elektrifikuotas automobilių parkas. Taip pat užtikrinamas vis didesnis karščio poveikis. Taip, Vilnius yra labai žalias miestas, tačiau vis dažnėjantys karščio bangų pasikartojimai, neatnaujinus senų daugiabučių, sukels vis daugiau problemų jų gyventojams. Be to, mažesnė žaluma centre taip pat garantuoja didesnį karščio ir taršos poveikį.

Vilniaus miesto savivaldybės Taryba dar 2021 metais priėmė sprendimą uždrausti kūrenti anglimis ir durpėmis, tačiau prieš pat įsigaliojimą šis draudimas buvo neribotai atšauktas, o vietoje to gyventojai buvo kviečiami sąmoningai rinktis švaresnį kurą. Taigi, tie gyventojai, kurie turėjo susimąstyti, sąmoningai toliau nuodija savo kaimynus, rinkdamiesi taršiausią kurą.

Tvarkant lietaus nuotėkas ir atsižvelgiant į vis didėjančius nelaidžius paviršius mieste, nieko reikšmingo nepadaryta. Pakanka pasižiūrėti į miestą po stiprių liūčių, kai gatvės pavirsta į Venecijos kanalus, nes sovietmečiu suprojektuotos nuotekų sistemos nebeatlaiko surenkamo vandens kiekio. Tuo pačiu metu lietaus metu galima pastebėti ir mylimą Nerį, kuri pavirsta ruda ir dumblina nuo nešamo miesto purvo ir naftos. To nebūtų, jei miestas bent kiek rūpintųsi lietaus nuotėkų valymu ir laidžių paviršių plėtra. 

Be to, vis dar daug individualių namų nėra prisijungę prie nuotekų tinklų, o jų nuotėkos dažnai nepastebimais vamzdukais keliauja į upelius, dalijantis savo „gėrybėmis“ su žemiau gyvenančiais. Ypač tai pastebima mažose upėse. Pavyzdžiui, Naujosios Vilnios maudykloje Vilnelėje beveik visą vasarą buvo negalima maudytis dėl higienos normų viršijimų.

Šiukšlės

Dar vienas miesto „super žalumo“ įrodymas yra organinių šiukšlių rūšiavimo sistema, kuri turėjo būti įdiegta mieste jau 2019 m. Tačiau su savo oranžine logika ji startavo tik 2024 m. Pagal šią sistemą 2019 m. mieste pastatyti organinių šiukšlių surinkimo konteineriai liko užkalti, tapdami miesto dekoracijomis. Tačiau buvo sugalvota paskirstyti miestiečiams oranžinius maišelius ir rudus dėžučių rinkinius, į kuriuos gyventojai turėjo dėti organines atliekas. Pasibaigus oranžiniams maišeliams, gyventojai turėjo juos įsigyti parduotuvėse. Taigi, oranžinių maišelių sistema buvo pradėta, tačiau vietoj organinių atliekų kompostavimo, mechaninio biologinio apdorojimo įrenginių operatoriai tiesiog jas krovė į krūvą, nes Vilniaus regiono maisto atliekas tvarkanti bendrovė „Energesman“ žadėjo pradėti musių lervų auginimą tik po pusės metų. O ar pradėjo, taip ir neaišku.

Bet tikrai aišku, kad ši sistema yra puikus žaliojo smegenų pudrinimo pavyzdys. Nes akivaizdu, kad didžioji dalis miesto organinių atliekų važiuoja į deginimo įrenginius, joks kompostas nėra gaminamas, ir sistema neveikia nuo pat pradžių. O juk nereikia nuskristi į Mėnulį, kad pamatytume tinkamai veikiančią sistemą. Alytaus regione organinių atliekų surinkimo ir perdirbimo sistema buvo įdiegta dar 2013 m. ir iki šiol puikiai veikia. Tiek individualių namų gyventojai, tiek daugiabučių gyventojai turi atskirus konteinerius, organinės atliekos perdirbamos, gaminamos biodujos ir kompostas.

Mintys pabaigai

Vilnių žaliąja sostine galima būtų vadinti dėl ją gaubiančių miškų ir gamtos. Tikrai tai yra unikalus miestas dėl savo sąlyčio su gamta. Tačiau miesto valdžios „žaliavimas“ yra visai kas kita. Daugelis pavyzdžių rodo, kad žalios yra tik miesto viešųjų ryšių prezentacijos, o ne miestą valdančių asmenų suvokimas. Paskutinis pavyzdys – V. Benkunskas, siūlantis sunaikinti pasauliniu mastu unikalią Neries upę, kuri yra vienas ilgiausių atlantinių lašišų migracijos laisvų kelių, kad būtų patenkinti kažkokių verslininkų interesai. Argumentuojama “žemiau juostos” lygio argumentais, kad tai būtina, nes karo atveju tai bus mūsų evakuacijos kelias iš sostinės. Gamta šito argumento niekada dar neįveikė.

Kiti pavyzdžiai rodo identišką miesto valdančiųjų mąstymą: miesto žalumas mums yra paskutinis prioritetas, o pirmas – įvairiausių verslininkų įgeidžiai. Suprantama, tai galima bandyti užmaskuoti padedant bitutę, sukurtą iš atliekų Lukiškių aikštėje, arba visur iškabinant „Žaliosios Europos sostinės“ iškabas. Tačiau savo gyventojų, mielieji, viešųjų ryšių triukais neapgausite.

Vilnius turi būti Europos žalioji sostinė, o ne apsimesti ja!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Atsakykite *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Scroll to top