Vienos iš spalvingiausių ir didžiausių švenčių vykstančių pasaulyje yra Lotynų Amerikos karnavalai. Žinomiausi iš jų yra Rio de Žaneiro (Brazijijoje), El Callao (Venesueloje), Encarnacero (Paragvajuje), Quebrada de Humahuaca (Argentinoje), Veracruz (Meksikoje), Oruro (Bolivijoje) ir Barranquilla (Kolumbija) karnavalai. Pastarieji du yra įtraukti į UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Tai ne tik šventės, bet unikali išraiška tos samplaikos įvairių Lotynų Ameriką suformavusių kultūrų. Todėl norėdami patirti ir suprasti šalių ar tam tikrų vietų kultūrą nepraleiskite progos sudalyvauti karnavale ir jūs.
Daugelis Lotynų Amerikos miestų turi savo karnavalus. Didžioji jų dalis yra švenčiama prieš Gavėnią. Lietuvoje mes taip pat turime savo „karnavalą“, – Užgavėnes. Tik Lietuvoje Užgavėnes švenčiame vieną dieną, o karnavalinis šventimas Lotynų Amerikoje, priklausomai nuo vietų, gali trūkti savaitę, dvi ir dar daugiau. Didžiojoje Lotynų Amerikos dalyje karnavalai vyksta vasaros metu. Būdami karanavale jūs pamatysite įvairiausius kostiumus, šokius, išgirsite vietos muziką, paragausite specialių valgių ir patirsite ypatingą atmosferą. Skirtingų miestų karnavalų papročiai būna įvairūs, tačiau visus karnavalus vienijantis bruožas tas, kad karnavalas yra skirtas išlieti visą tą gyvulišką energiją susikaupią žmonėse. Karnavalo metu socialinės normos tarsi apkeičiamos, ir tai kas buvo draudžiama normaliu laiku, karnavalo metu pasidaro leidžiama. Tačiau nesusimaišykite, tokios normos galioja tik per karnavalą.
Pats karnavalas, kaip reiškinys, į Lotynų Ameriką atkeliavo su ispanų kolonizatoriais, o Europoje žinomas nuo pagonybės laikų. Tuo metu, kai žiema artėdavo link pavasario, tam, kad likę nuo žiemos maisto produktai nesugestų, ar nesudyktų šylant temperatūrai, kaip gali atsitikti su sėklomis ir daržovėmis, jie būdavo suvalgomi. O po to, jau daug ką suvalgius, ateidavo laikas pabadauti. Iki tol, kol atsirasdavo naujo sezono gėrybių. Žinoma, tas praktiškumas per ilgą laiką apaugo įvairiomis tradicijomis. Tai tapo proga ne tik suvalgyti maistą, kad nesugestų, bet ir patirti kitų pramogų bei kūniškų malonumų, kurių pasninko laiku labai sumažėja. Krikščionių Bažnyčia negalėdama išguiti šių pagoniškų tradicijų jas įkomponavo į savo religinį kalendorių, apipindama krikščioniškosiomis prasmėmis. Kad ir kaip karnavalo metu tvyranti atmosfera nesiderina su Bažnyčios skelbiamomis vertybėmis, būtent religingiausiose šalyse karnavalai yra vieni didžiausių ir mėgstamiausių švenčių.
Lotynų Amerikos karnavalai ypatingi tuo, kad čia persipina, tiek vietos indėnų, tiek iš Afrikos atvežtų vergų, tiek Europos kolonizatorių kultūros, pasaulėžiūros, tikėjimai bei mitologija. Todėl čia, kaip niekur kitur, karnavalai turi tiek daug spalvų ir tokią sprogstamąją galią.
