Kategorija: Rašiniai

Praėjusią savaitę ką tik paskirtas kultūros ministras pats sau surengė politinį kapinių turą – paskutinę vinį į karstą įsikalė nesugebėjęs atsakyti į klausimą „kieno Krymas?“. Ne, tai ne geografijos testas ir ne išsiblaškymo klaida. Šis klausimas – kaip politinis alkotesteris: vienas pūstelėjimas, ir iškart matosi, kuriai stovyklai priklausai.

Kokios tos stovyklos, kurias atskiria klausimas „kieno Krymas?“ Šiandien pasaulis padalytas į dvi ideologines barikadų puses. Vienoje – iliberalus nacionalizmas, kitoje – liberalus internacionalizmas.

Pirmieji sako: „Tauta virš visko.“ Arba, jei kam dar neaišku – „über alles“, kaip jau kartą Europoje buvo sakyta. Valstybė, tradicijos, „mūsų vertybės“ – šventas reikalas, o visokios žmogaus teisės ir tarptautinės normos – tik liberastiški paistalai. Šitą stovyklą atstovauja Orbanas Vengrijoje, PiS Lenkijoje, Trumpas Amerikoje ir, žinoma, Putinas – visų jų mokytojas pagal dvasinį pažymėjimą.

Kitoje pusėje – liberalus internacionalizmas. Jie tiki, kad pasaulis negyvena urve, kad egzistuoja bendros taisyklės, demokratija, žmogaus teisės ir tokie seni, bet vis dar padorūs žodžiai kaip „bendradarbiavimas“. Tai Europos Sąjunga (ES), Jungtinės Tautos (JT), NATO – su visais savo trūkumais, bet bent jau be tankų pasienyje.

Iliberalus nacionalizmas

Kai 1989 m. Francis Fukuyama paskelbė garsųjį straipsnį „Istorijos pabaiga?“, pasaulis trumpam patikėjo pasaka. Atrodė, kad po Šaltojo karo pabaigos ir komunizmo žlugimo liberalusis internacionalizmas laimėjo galutinę pergalę – kad nuo šiol visi gyvensime pagal demokratijos, žmogaus teisių ir laisvos rinkos taisykles. Istorija, kaip ideologinių kovų arena, esą baigėsi, nes neliko rimtų alternatyvų.

Tačiau praėjo daugiau nei trisdešimt penkeri metai, ir šiandien jau matome, kaip naivūs buvo tie lūkesčiai. Istorija ir ideologiniai karai ne tik kad nesibaigė – jie sugrįžo atoveiksmio ir įniršio pavidalu (angl. backlash and rage politics).

Atoveiksmio politika reiškia pastangas atsukti atgal moterų, LGBT+ ar imigrantų teisių pasiekimus, susilpninti tarptautinį bendradarbiavimą, pasitelkiant retoriką apie „Briuselio diktatūrą“ ir pasipriešinimą viskam, kas siejama su vadinamuoju „woke“ ar globalistiniu pasaulėvaizdžiu. Ši politika ne tiek siūlo naują viziją, kiek mobilizuoja žmones prieš pokyčius.

Įniršio politika, savo ruožtu, klesti populistinių lyderių retorikoje – „mes prieš juos“, „elitas prieš tautą“ – ir socialinių tinklų diskurse, kur dominuoja pasipiktinimas bei emocijų protrūkiai. Emocinis naratyvas, grindžiamas baime ir pyktį kurstančiais vaizdiniais, tampa pagrindine mobilizacijos priemone. Kaip pavyzdys, čia padeda labai mažytė, geltonkasė, išsidanginusi mergaitė, apsupta tūkstančių rudos odos vyrukų. Toks politinis stilius labiau skatina pyktį ir nepasitikėjimą, nei siūlo sprendimus. Jo esmė – pyktis tampa energijos šaltiniu, tačiau kartu žlugdo kompromisus ir dialogą.

Šios dvi politikos veikia tarsi iliberaliojo nacionalizmo ideologijos „rankos“, mobilizuojančios rinkėjus ir leidžiančios joms stiprėti, net ten, kur demokratija turėtų būti stipriausia. Bet jei pažvelgti giliau, esmė – galima sakyti, jos „širdis“ – yra autokratijos kūrimas ir išlaikymas, su aiškiais fašizmo prieskoniais.

Kodėl svarbu suprasti vyraujančias ideologines stovyklas? Ypač – iliberaliojo nacionalizmo, šmėklos, kuri, regis, po Antrojo pasaulinio karo buvo palaidota giliai po istorijos griuvėsiais. Bet štai – kapo žemė ima kilti, ir ši ideologija vėl lipa į paviršių. Ne šiaip sau – ji sparčiai įgauna galią ir drąsiai meta iššūkį tam, ką dar vakar laikėme nekvestionuojamais demokratijos pamatais.

Būtent šių ideologijų kova ir jėgų pusiausvyra šiandien nulems, kokius sprendimus priimsime – tiek Lietuvoje, tiek visoje Europos Sąjungoje. Ir kartu – kokioje ateityje nubusime rytoj: demokratinėje ir laisvoje, ar tokioje, kur vėl šeimininkauja karai ir despotai.

Lietuvos politiniame lauke

Mūsų politiniame lauke iliberaliojo nacionalizmo ideologijos „pardavėjai“ dažniausiai matomi tarp „Nemuno aušros“, dalies Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS), Nacionalinio susivienijimo bei net kai kurių Tėvynės sąjungos narių – ypač tų, kurie į šią partiją atkeliavo tiesiogiai iš Hitlerį ir jo rudmarškinius imituojančių lietuviškų kopijų. Jiems tenka nelengva užduotis – šios ideologijos pagrindinis šaltinis yra Putino Rusija, o Lietuvai jaučiant realią grėsmę iš šios šalies ir didinant gynybos išlaidas, atvirai remti tokią ideologiją sudėtinga.

Vis dėlto šios politinės jėgos rado atramą Donaldo Trumpo išrinkime – žmogaus, kuris yra vienas didžiausių Putino gerbėjų ir jo mokinys, kopijuojantis iliberaliojo nacionalizmo principais grindžiamą Rusijos politinę sistemą. Mūsų politikai dažnai remiasi Lietuvos ištikimybe JAV, kad pateisintų ir „promotintų“ savo ideologiją, stengdamiesi užmaskuoti faktą, jog tikrasis šios ideologijos šaltinis ir platintojas – per melagienų cunamius, ypač prieš demokratinių šalių rinkimus – yra teroristinis ir fašistinis Maskvos režimas.

Todėl buvusio klutūros ministro atsakymas, kad jis negali atsakyti, kieno yra Krymas, nėra vien nepatyrimas ar pasimetimas, kaip sureagavo nustebusi premjerė Inga Ruginienė. Iš esmės tai labai logiška reakcija į tokį klausimą, kai žmogus reprezentuoja tam tikrą ideologinį požiūrį.

Tiesa pasakius, manau, kad jei premjerei kada nors būtų nuobodu ir ji norėtų save daugiau nustebinti, galėtų tą patį klausimą užduoti kiekvienam Seimo nariui iš savo abiejų pasirinktų koalicijos partnerių. Stebinančių atsakymų tikrai netrūktų. Tačiau tie atsakymai galėtų stebinti tik tuos, kurie niekaip nesupranta, kokią ideologiją šios politinės partijos iš tiesų atsineša.

Šalies saugumo klausimas

Keisčiausia šios ideologijos atstovavimo dalis – kaip jie „sprendžia“ šalies saugumo klausimus, kurie šiandien, tiek objektyviai, tiek gyventojų nuomone, yra svarbiausi mūsų vidaus politikoje. Jeigu karikatūriškai, bet pateikiant esmę, minėtų partijų atsakymai į klausimą „kaip užtikrinti Lietuvos saugumą“ skamba taip:

• Nemuno aušra – kovoti prieš „elito klanus“.
• LVŽS – prieš genderizmą ir „woke“ kultūrą.
• Nacionalinis susivienijimas – prieš „islamo invaziją“ ir tariamą Lietuvos kolonizaciją.
• Tėvynės sąjunga – statyti sienas viskam kam sugalvosi ir ginti save nuo tarptautinių institucijų, laikomų grėsme tautos suverenitetui.

Trumpai tariant, jų saugumo politika labiau primena ideologinę teatrą nei realių grėsmių vertinimą. Ironiška, bet tai puikiai atspindi, kaip iliberaliojo nacionalizmo ideologija manipuliuoja baimėmis ir nukreipia dėmesį nuo tikrųjų iššūkių, nepasiūlant jokių spendimų galinčių veikti realiame, o ne jų išgalvotame pasaulyje.  Tame pasaulyje, kuriame daugelis problemų seniai peržengė valstybių sienas, natūralu, kad ir sprendimų reikia ne vietinių, o tarptautinių.

Apie kitų partijų sprendimus, ko gero, net neverta kalbėti blaiviai mąstančiam skaitytojui. Tačiau net ir Tėvynės sąjunga, kuri save pristato kaip „stipriausią gynybos partija“, pasiūlo ne sprendimus, o politinį teatrą. Ir tai ne šiaip scena su patriotinėmis dekoracijomis, o viso labo dūmų uždanga. Nuo 2019 iki 2024 metų būdami valdžioje jie taip ir nesugebėjo padaryti mokesčių reformos, padidinti valstybės pajamų, iš kurių būtų galima finansuoti gynybą. Nesugebėjo ir sumažinti naftos vartojimo – jos importui kasmet išleidžiame apie 10 milijardų eurų. Palyginimui, paramai Ukrainai skiriame trisdešimt kartų mažiau. Tai pinigai, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai maitina Rusiją, jos karą prieš Ukrainą ir, galų gale, prieš mus pačius.

Visi Tėvynės sąjungos pasiūlymai susiveda į kalbėjimą apie gynybos finansavimą ir „sienų statybas“. Bet realybė paprasta: net jei Lietuva išleistų 100 procentų savo BVP gynybai ir apsistatytų n sluoksnių tvorų ar sienų, mūsų saugumo tai neišspręstų. Užtat ekonomika, socialinė sistema ir švietimas būtų nuleisti į kanalizaciją.Lietuva negali viena niekaip išspręsti savo saugumo problemos – tai žino visi. Visi gynybos planai kuriami su ta mintimi, kiek dienų reiktų atsilaikyti, kol atvyks pagalba. Tik štai klausimas, ar ji išvis atvyks, kasdien su didesniu klaustuku. Nes JAV, su kiekviena diena vis labiau stengiantis virsti karikatūrine Rusijos režimo kopija, ne tik tolsta nuo NATO – panašu, kad jau ir de facto iš jo išsirašė.  Tik kol kas nedaug kas drįsta tai garsiai pripažinti.

Lietuvos saugumas galimas tik stiprioje Europos Sąjungoje

Žiūrint į situaciją blaiviai, išvada – elementari. Europos, o kartu ir Lietuvos saugumo klausimas gali būti išspręstas tik pačios Europos. Bet tik tokios, kuri veikia kaip vienas kūnas, o ne dvidešimt septynios galvos, besiginčijančios, kas moka už ginklą ir kas už dujas. Tokios, kuri turi stiprias transnacionalines institucijas ir realius įgaliojimus užsienio bei gynybos politikoje.

Tai – vienintelis realus kelias, galintis užtikrinti mūsų saugumą ateityje. Jokių stebuklų, jokių „tautos genijų“ planų – tik vieninga, politiškai ir karine prasme stipri Europa. Bet ar girdėjote apie tai Tėvynės sąjungą kalbant? Aš – ne. Nes vietoje to mieliau pasakojama apie „sienas“, „vertybes“ ir „suverenito saugojimą nuo Briuselio“. 

Europos Sąjunga šiandien stovi prie kryžkelės – tarp integracijos ir nacionalizmo. Ir ją plėšo į priešingas puses dvi ideologijos: viena – liberalus internacionalizmas, kita – iliberalus nacionalizmas su visais savo „tautos gynėjais“ ir „sveiko proto“ orbanėliais.

Europos integracija ar dezintegracija

Jeigu viršų paims iliberalusis nacionalizmas, Europa taps susiskaldžiusių mažų valstybių chaoso karalyste: kiekviena riejasi dėl savo kaimiškų problemų, o tikrąją ateitį diktuoja valdovai Maskvoje, Pekine ar net Vašingtone. Trumpai tariant – grįšime į XIX amžių, tik šįkart su TikToku, „selfiais“ ir despotais, mojuojančiais atominėmis bombomis.

Jeigu vis dėlto laimės liberalus internacionalizmas, ES išaugs į federacinę Europą – su bendra ekonomika, gynybos ir užsienio politika. Tik tokia Europa nebebūtų žiūrovė, o tikra žaidėja geopolitiniame lauke, galinti pati formuoti savo ateitį. Ir čia jokių paslapčių nėra: tik šiame kelyje įmanomas Lietuvos saugumas.

Europos integracijos kelias svarbus ne tik dėl Rusijos ar agresyvėjančios Kinijos. Jis svarbus ir dėl Jungtinių Valstijų, kurios pamažu iš strateginio partnerio virsta į vis atviriau savo interesus brukantį priešininką. Nes kai Vašingtonas pradeda grasinti aneksijomis Danijai arba šantažuoti Europą tarifais, tai jau ne „partnerystė“, o ekonominė prievarta ir grasinimai karine agresija.

Net jei žiūrėtume vien tik per gynybos nuo Rusijos prizmę, akivaizdu – Lietuvos saugumas neįmanomas be Europos integracijos. Juolab dabar, kai Jungtinės Valstijos tyliai, be fanfarų, paliko Europą tvarkytis su savo saugumo problemomis pačiai.

Šiandien nė viena Europos valstybė neturi pilnos gynybos pramonės, galinčios aprūpinti viskuo, kas būtina šiuolaikiniam karui. Nė viena negali padengti viso spektro – nuo dronų, oro gynybos, žvalgybos ir palydovų iki elektromagnetinių gynybos priemonių. Ir nė viena viena pati nepajėgi patenkinti net ir Ukrainos poreikių.

Todėl vienintelis realus kelias – Europos valstybių specializacija. Kitaip tariant, dalintis atsakomybėmis, o ne kiekvienai gaminti savo atskiros konstrukcijos tanką, savo šovinį ar savo užsienio politiką. Tačiau specializacija neįmanoma, jei valstybės toliau riedės iliberaliojo nacionalizmo bėgiais – pešis tarpusavyje, užsidarys savo kiemuose ir darys tai, kas joms patogiau čia ir dabar.

Pabaigai

Ir štai čia, kaip visada, grįžtame prie klausimo, nuo kurio viskas prasidėjo – „kieno Krymas?“. Nes tai ne klausimas apie geografiją. Tai klausimas apie stuburą. Apie tai, ar mes dar priklausome pasauliui, kuris tiki taisyklėmis, ar jau linguojame galvas kartu su tais, kurie tiki, kad taisyklės – tik silpniesiems.

Krymas šiandien – politinis alkotesteris ne tik politikams, bet ir visai visuomenei. Pūstelėjai – ir iškart matyti, ar dar esi Vakarų pasaulio dalis, ar jau Orbanistano filialas, kur „savi“ ir „mūsų vertybės“ svarbiau už tiesą, teisę ir principus.

Taip, Europa turi problemų. Ji ginčijasi, lėtai juda, kartais net atrodo pavargusi nuo savęs. Bet kol kas niekas geresnio už ją nesugalvojo. Tai yra geriausia mūsų galimybė. Ir jeigu net nedrįstame kalbėti apie gilesnę integraciją, tai kokios saugumo tikimės? Nuo Rusijos jokios mūsų sienos neapsaugos.

Todėl kol mes ginčysimės, kiek metrų aukščio turi būti tvora ir kas labiau gina „suverenitetą“, pasaulis aplink tyliai nuspręs be mūsų. Ir tada jau bus visai nesvarbu, kieno Krymas. Nes klausimas bus kitas – kieno mes.

Iš pirmo žvilgsnio – paprastas klausimas. Bet tik tol, kol neužsuki į Europos krepšinio pirmenybes, kur geriausios komandos geriausias žaidėjas nušvilpinėjamas ir lyginamas su beždžione vien dėl odos spalvos. Taip, gal tik keli „didvyriai“ tribūnose, bet už ekranų jų laukia dar tūkstančiai klaviatūros liūtų, kurie komentarais mielai pritaria tokiam elgesiui. Atrodo, kad kalbame apie kitą žaidėją ir kitą šalį, tačiau iš tiesų ši reakcija daug labiau atskleidžia mus pačius – tai, kaip mes identifikuojame save ir ką laikome lietuviu. Gal jau laikas prakrapštyti šio klausimo paviršių, nes po juo slypi kur kas daugiau nei vien sporto aistros.

Daugeliu atvejų klausimas „kas yra lietuvis, o kas – ne“ net nekyla. Mums dažniausiai pakanka išgirsti, kad žmogus kalba be akcento lietuviškai ir atrodo „panašiai“ į daugumą mūsų matytų gyvenančių Lietuvoje. Stereotipas sąmonėje suveikia automatiškai ir iškart prilipdo etiketę – štai lietuvis. Ši sistema mūsų supratimu veikia nepriekaištingai, todėl mes jos net nekvestionuojame. Tačiau kvestionuoti reikėtų – nes už lietuviško kaimo ribų ši „automatinė atpažinimo programa“ vis dažniau klysta. Ir čia nėra jokio įstatyminio apibrėžimo ar paslaptingo „lietuvio geno“, kuris leistų šią sistemą patikimiau susikalibruoti. Kad būtų aiškiau, pažvelkime į kelis pavyzdžius.

Kada automatinė sistema feilina

Pavyzdžiui, taip pat kaip Dennisas Schroderis – minėtas geriausias Europos krepšinio čempionato žaidėjas – Lietuvoje vis daugiau gimsta ir gyvena žmonių, kilusių iš mišrių šeimų, kuriose tėvai yra skirtingų rasių. Jie gali atrodyti kitaip nei dauguma čia gyvenančių, bet kalba lietuviškai (kai kurie net tarmiškai), be jokio akcento ir save identifikuoja kaip lietuvius. Mūsų automatinė sistema juos priskirtų „kitataučiams“, bet ar jie tikrai nėra lietuviai?

Kitas pavyzdys – žmonės, kurie atrodo taip pat kaip dauguma Lietuvoje gyvenančių, tačiau kalba su akcentu. Mūsų „automatinė sistema“ tokius dažnai priskiria „kitataučiams“. Net dabartinė premjerė Inga Ruginienė sulaukė įtarinėjimų dėl sunkiai girdimo akcento – esą ji galbūt yra „užsislėpusi nelietuvė“. Tačiau daug mišrių šeimų vaikų, net ir tų, kur abu tėvai save laikė rusais, lenkais, baltarusiais ar kitų tautybių atstovais, užaugę Lietuvoje save identifikuoja kaip lietuvius. Ar jie – nelietuviai?

Dar vienas pavyzdys – užsienio lietuvių vaikai, anūkai ir proanūkiai, kurie JAV, Kanadoje, Brazilijoje ir kitur subūrė bendruomenes, išsaugojo lietuvių kalbą, kultūrą, meilę Lietuvai. Gyvendami toli nuo Tėvynės, jie daug prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir jos stiprinimo. Beje, vienas iš jų – mūsų garbingiausias pilietis, du kartus buvęs prezidentu Valdas Adamkus, kuris kalba su akcentu. Ar jis – ne lietuvis?

Galiausiai yra ir tokių žmonių, kurie atrodo kaip dauguma, kalba be akcento, turi lietuviškus vardus ir pavardes, gyvena Lietuvoje – tad mūsų „automatinė sistema“ juos identifikuoja kaip lietuvius. Tačiau jie patys save priskiria lenkams, rusams ar kitai tautybei. Tai kas jie yra, jeigu mūsų „automatinė sistema“ neklysta?

Istorijoje dar painiau

Tai buvo keli pavyzdžiai iš šiandienos perspektyvos, bet jei atsiversime istoriją, pamatysime, kad viskas dar painiau. Kodėl tai svarbu? Todėl, kad ši „automatinė ir neklystanti“ sistema dažnai tampa pagrindiniu įrankiu supriešinti tautas ir valstybes. Be jos būtų sunkiau įsivaizduoti ir Rusijos agresiją prieš Ukrainą, ir gana sėkmingus pastarųjų dienų bandymus kiršinti lietuvius su baltarusių tauta dėl išnykusios valstybės bendro istorinio paveldo. 

Keli pavyzdžiai. Vienas jų Zalave, Švenčionių rajone gimęs Juzefas Pilsudskis turbūt svarbiausias ir gerbiamiausias XX a. Lenkijos valstybės politinis veikėjas sukuręs modernią Lenkijos valstybę ir maršalas, „Stebuklu prie Vyslos“ išgelbėjęs ją nuo bolševikų užkariavimo. Nežinau ar įmanoma rasti Lenkijoje miestelį be jo paminklo ar gatvės. Tačiau nors jis buvo svarbiausias Lenkijos politinis veikėjas, save jis laikė lietuviu iki gyvenimo pabaigos 1935 m. gegužės 12 d. Tik jis buvo toks lietuvis, kuris neįsivaizdavo Lietuvos be Lenkijos, kokia ji buvo šimtmečius, o tiksliau nuo Liublino unijos 1569 m. Turbūt todėl jam mūsų šiuolaikinėje įstorijoje neatsirado vietos, nors jo širdis ir palaidota Vilniaus Rasų kapinėse (o kūnas – Vavelio pilyje Krokuvoje).  

Visai kitaip susiklostė Adomo Mickevičiaus istorija. Gimė jis Zaosėje, prie Naugarduko, dabartinėje Baltarusijoje, tačiau mūsų nacionalinėje sąmonėje jam atsirado vietos su kaupu. Mickevičius save laikė lietuviu, o Lietuvą įsivaizdavo tik kartu su Lenkija – kaip seną, gerą porą, kurios neįmanoma atskirti. Rašė lenkiškai, daugiausia apie senąją Lietuvą. Jo eilutėse skamba miškai, ežerai, legendos ir papročiai – tarsi kelionių gidas po XIX a. Lietuvą, nors iš tiesų aprašyta daugiausia geografinė Baltarusija.

Ir štai čia prasideda įdomiausia dalis. Kas gi „pasiima“ Mickevičių sau? Lenkai jį vadina didžiuoju romantiku, lietuviai – savo krašto sūnumi, o baltarusiai sako: „palaukit, juk jis gimė pas mus!“ Taip poetas virto savotišku kultūriniu „trijų tautų ginčo obuoliu“.

Tik pats Mickevičius, ko gero, būtų tik palingavęs galva ir nusijuokęs. Jam tokie ginčai būtų atrodę keisti. Jis buvo lenkiškai kalbantis ir rašantis, Baltarusijoje gimęs lietuvis, ištikimas pilietis ir patriotas tos Lietuvos, kuri jau daugiau kaip du šimtmečius gyvena tik mūsų atmintyje. 

Tokių pavyzdžių galima pririnkti labai daug. Štai, pavyzdžiui, Mažojoje Lietuvoje ir Klaipėdos krašte gyveno žmonės, kurie save laikė ir vokiečiais, ir lietuviais vienu metu. Čia viskas buvo paprasta: su vaikais kalbi viena kalba, su tėvais – kita, su kaimynu iš dešinės – vienaip, su kaimynu iš kairės – visai kitaip. Ir viskas atrodė natūraliai, be jokių prieštaravimų. Net pokalbiai prie stalo galėjo skirtis: prie arbatos puodelio naudota viena kalba, prie alaus bokalo – jau kita.

Po Antrojo pasaulinio karo daugelis jų buvo prievarta iškelti į Vokietiją, bet vienas kitas liko. Tik čia svarbiausia – jie nebuvo nei tie lietuviai, nei tie vokiečiai, kaip mes juos šiandien bandytume suskirstyti. Jie buvo Mažosios Lietuvos lietuviai – saviti žmonės, lyg tiltas tarp dviejų pasaulių.

Kodėl tai svarbu?

Tai tik keli paimti pavyzdžiai, bet jie šiandien labai svarbūs. Kodėl? Nes šiandien matome, kaip į pasaulio politiką vis grįžta reaktyvus nacionalizmas – tas pats senas triukas, tik naujoje pakuotėje. Vėl ieškoma būdų, kaip žmones padalinti, supriešinti, užkabinti etiketėmis. O tada jau siūloma „grįžti“ į kažkokią šlovingą praeitį, kur, anot jų, viskas buvo tyra, aišku ir, žinoma, „tradicinėmis vertybėmis“ grįsta. Tik bėda ta, kad tokios praeities paprasčiausiai niekada nebuvo.

Iš tiesų kiekviena šalis ir jos žmonės visada turėjo ir turi įvairių praeičių, daug tradicijų, skirtingų vertybių, dabartis ir istorija niekada nebuvo tvarkingai suguldyta į vieną dėžutę. Bet dešiniosios jėgos ir jų „stebuklingi“ receptai siūlo vaikytis fikcijos – sugrįžti į pasaulį, kuris egzistuoja tik agitacinėse kalbose. Trumpai tariant, duoti paprastus (ir visuomet klaidingus) atsakymus į sudėtingas problemas. Ir, žinoma, visa tai daroma ne šiaip sau – o tam, kad būtų galima gauti daugiau politinės galios.

Rezultatas? Žmonės vėl skaldomi dėl išgalvotų nesąmonių. Tai nėra jokia naujiena – istorijoje jau matėme „puikių“ pavyzdžių: nuo raganų medžioklių iki holokausto ar kitų masinio beprotybės protrūkių. Atrodo, kad šiandien tiesiog kartojame seną spektaklį, tik su naujomis dekoracijomis.

Dalykai, kurie dabar atrodo nekalti – pavyzdžiui, tautybės įrašas pase ar Vyčio ženklas ant automobilių numerių – pasikeitus aplinkybėms gali tapti patogia priemone identifikuoti, kuriai iš dviejų privalomų stovyklų priklausai: „su mumis“ ar „prieš mus“.

Identitetas – tai fikcija

Visi šiame straipsnyje pateikti pavyzdžiai neatsirado šiaip sau. Jie rodo, kad mūsų identitetas nuolat kinta ir iš dalies yra fikcija – nors labai svarbi, už kurią žmonės pasiruošia kovoti ar net žūti. Bet tai tik fikcija, ir mes patys sprendžiame, kaip ją formuluoti; patys pasirenkame, kuriai iš šių fikcijų save priskiriame.

Mes negimstame lietuviais, nors gražiai skamba sorbų kilmės poligloto ir filosofijos daktaro Georgo Sauerweino eilėraštis „Lietuvninkai mes esam gimę“ – kurio sutrumpintas variantas, pakeitus „lietuvninkai“ į „lietuvius“, vos netapo Lietuvos himnu po 1918 m. Lietuviais mus užaugina, ir lietuviais mes patys pasirenkame būti. O gal tiesiog praleidžiame gyvenimą nesusimąstydami dėl tėvų pasirinkimo – bet toks nesusimąstymas taip pat yra mūsų pasirinkimas.

Visgi šiandien mūsų identiteto apibrėžimas yra kaip niekad svarbus, nes nuo jo priklauso, kokio dydžio bus Lietuva. Ne, nekalbu apie kvadratinius kilometrus – kalbu apie mūsų šalies stiprybę, gyvybingumą ir, na, bent jau šansą išgyventi XXI amžiuje. Jei svajojate apie Lietuvą, kurią galima sutalpinti į vieno kaimo bendruomenės salę, kur visi vienodai galvoja, atrodo ir, neduok Dieve, net valgo tik cepelinus, tai, sveikiname, Nacionalinio susivienijimo idėjos kaip tik jums!

Įvairūs ir stiprūs ar „gryni“ ir išnykę

Jie, žinoma, prisistato kaip didžiausi Lietuvos patriotai, sergantys už šalį taip stipriai, kad net karščiuoja. Bet, jei jų siaurutis identiteto suvokimas taptų realybe, Lietuva virstų mažiausia ir labiausiai susiskaldžiusia valstybe – piliečiai peštųsi tarpusavyje, kas yra „tikresnis“ lietuvis, o rytiniai kaimynai tuo metu ramiai dalintųsi mūsų ateitį.

O gal eikime kitu keliu? Pripažinkime, kad lietuvio identitetas gali būti spalvingesnis nei mūsų trispalvė. Lietuvis gali turėti kitokią odos spalvą, melstis kitaip, šnekėti su akcentu ar net drįsti būti ir lietuviu, ir, tarkim, ukrainiečiu ar totoriumi vienu metu. Skamba kaip erezija? Gal. Bet toks požiūris Lietuvą ne tik praplečia, bet ir sustiprina. 

Ypač dabar, kai mūsų tautiečių skaičius tirpsta greičiau nei ledas ant Šiaurės ašigalio. Įsivaizduokite Lietuvą, kurią jungia bendra kalba ir bendras noras dirbti dėl šios šalies ateities. Skamba kaip svajonė? Ne, tai tiesiog logika. Tokia Lietuva būtų ne tik didesnė, bet ir stipresnė – gal net panaši į Vytauto Didžiojo laikus, kai lietuviai, lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai, rusėnai, žydai, totoriai, karaimai, vokiečiai, latviai ir estai sugebėjo gyventi kartu, kurdami bendrą ateitį, o ne ieškodami, kas „nepakankamai lietuviškas“.

Identitetas nėra iškalta akmenyje ir nesaugomas muziejuje šalia Mindaugo karūnos. Jis kuriamas kasdien – per tai, už kurią futbolo ar krepšinio komandą sergate, kurį miestą laikote savo namais, ar daugiau mėgstate bulvinius blynus ar picas. Kaip apibrėšime savo identitetą, priklauso tik nuo mūsų, tačiau kiekvienas pasirinkimas turi pasekmes.

Siauras identiteto suvokimas gali atrodyti kaip jauki antklodė, po kuria visi vienodi ir niekas nekvestionuoja tavo „lietuviškumo“. Bet tai – tik apgaulingas saugumas. Greitai kintančiame pasaulyje, kur technologijos, migracija ir globalizacija keičia taisykles kasdien, užsidarymas savo kaimo namelyje reiškia tik vieną: stagnaciją ir nykimą. O tai, mielieji, yra tiesus kelias link išnykimo.

Taigi, rinkimės: ar būsime „gryni“, bet išnykę – kaip kitos baltų tautos: prūsai, jotvingiai, kuršiai, sėliai, žiemgaliai, narduviai, skalviai, galindai ir pan. Gal kažkas ateityje galės grožėtis mumis kaip muselėmis (inkluzais) gintare.

Ar norėsime didėti, būti įvairūs ir stiprūs? Sprendimas yra mūsų rankose.

Einu Vilniaus šaligatviu, mėgaujuosi gražia diena – ir staiga vuuu! Pro mane prašvilpia paspirtukas taip arti, kad net oras pašiaušia visus plaukus. Akimirksnis – ir mintis: „Užtektų vos pasisukti, pakelti ranką – ir viskas. Adios, amigos.“ O jei vietoj manęs čia būtų vaikas? Ar šuo ant pavadėlio? Tokios situacijos visiškai neprognozuojamos. Pastaruoju metu vaikščiodamas miesto šaligatviais jaučiuosi tarsi treniruočių objektas paspirtukų ir el. dviračių vairuotojams. Jie demonstruoja „įgūdžius“ – kuo mažesnis atstumas, kuo didesnis greitis. Pramogos ir adrenalinas – pėsčiųjų saugumo sąskaita. Bet ar taip turėtų būti?  

Manau, svarbu tai įvertinti artėjant Europos judumo savaitei ir dienai be automobilio, kuri minima rugsėjo 22-ąją. Ypač verta susimąstyti: ar tai, kas vyksta šiandien mūsų gatvėse, yra tvarios judumo kultūros skatinimas, ar tiesiog chaoso ir nesaugumo kūrimas? Pirmiausia pradėkime nuo taisyklių, galiojančių šiai dienai. 

Galiojančios taisyklės

Pagal Kelių eismo taisykles, elektrinėmis mikrojudumo priemonėmis – el. paspirtukais, dviračiais, segvėjais, reidžiais ir pan. – galima važiuoti dviračių takais, dviračių juostomis, o jų nesant – kelkraščiu arba važiuojamąja dalimi. Jomis leidžiama naudotis nuo 16 metų, o nuo 14 metų – tik išklausius specialų kursą ir turint pažymėjimą. Gyvenamųjų kiemų teritorijoje amžiaus ribojimų nėra, tačiau jaunesni nei 10 metų vaikai gali važiuoti tik su suaugusiojo priežiūra.

Vairuotojas privalo turėti tvarkingą stabdį, garso signalą, priekyje – baltą, gale – raudoną žibintą, oranžinius atšvaitus. Tamsiuoju paros metu ar esant prastam matomumui būtina dėvėti ryškiaspalvę liemenę. Visi jaunesni nei 18 metų privalo dėvėti šalmą.

Draudžiama važiuoti pėsčiųjų takais, greitkeliais, vežti keleivius, važiuoti be abiejų rankų ant vairo ar viršyti leistiną greitį. Maksimalus leistinas greitis yra 20 km/h, o važiuojant pėsčiųjų ir dviračių taku, kelkraščiu ar šaligatviu pro pėsčiąjį – ne didesnis kaip 7 km/h (spartus ėjimo tempas).

Transporto priemonės, kurių maksimali galia viršija 1 kW arba konstrukcinis greitis didesnis nei 25 km/h, gali dalyvauti viešajame eisme tik atlikus visas motorinėms transporto priemonėms taikomas privalomas procedūras: atitikties įvertinimą, registraciją, privalomąją techninę apžiūrą ir turint galiojantį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą. Kitaip tariant, tokioms transporto priemonėms galioja tokie patys reikalavimai kaip mopedams ar motociklams.

Kas vyksta realybėje?

Taisyklės aiškios, tačiau realybė – lyg kita planeta, kur visos taisyklės – tik „optional“. Mieste tereikia praeiti keliasdešimt metrų, ir jau matai paauglius (t. y. jaunesnius nei 18 m.) lakstančius be šalmų, susigrūdusius ant vienos priemonės; mažesni vaikai (jaunesni nei 10 m.) važinėja ne kiemuose su tėvų priežiūra, o gatvėse; o „vienos rankos“ vairuotojai – lyg cirko akrobatai: viena ranka laikosi vairo, kita – telefonas. Nesunku pastebėti ir išgėrusius.

Greičiai nepanašus į leistinus – nei važiuojant šalia pėsčiųjų, nei „laisvėje“. Pėsčiųjų takai pavirsta lenktynių trasomis, kur kiekvienas bando tapti Formulės 1 čempionu tarp nieko neįtariančių praeivių. Blogiausia, kad net plika akimi matosi, kiek daug priemonių ignoruoja maksimalios galios ar/ir konstrukcinio greičio taisykles. Iš tiesų, tokios priemonės turėtų turėti numerius, būti registruotos ir važinėti tik kaip mopedai ar motociklai gatvėse, o ne tarp pėsčiųjų.

Daug priemonių sukonstruotos, perprogramuotos arba nusipirktos internetu – realūs jų greičiai dažnai siekia 60–80 km/h, o kartais virš 100 km/h. Miestai ir bekelės pavirsta mini „Fast & Furious“ filmų aikštele: gatvės – lenktynių trasa, parkai – akrobatikos arena, miškai – „off-road“ trasos. Toks pasaulis – tikras rojus adrenalino maniakams, bet visiems kitiems, bandantiems ramiai pasivaikščioti, tai tarsi žengti į chaoso sūkurį: nesaugūs, neregistruoti, taisyklių nepaisantys „bolidai“ skrieja aplinkui, o jūs – tik statistika jų virtualioje lenktynių ataskaitoje.Beje, kaip su statistika? Na, ji renkama… bet, galima sakyti, labiau „kaip pasitaiko“. Pavyzdžiui 2024 m. eismo įvykių, kuriuose dalyvavo paspirtukų vairuotojai ar keleiviai, skaičius – 214, iš jų sunkiai sužeistų – 22, lengvai – 158. Tačiau tai tik paspirtukai; el. dviračių vairuotojų ir keleivių nukentėjo 34, o pėsčiųjų – neaišku, galima tik spėlioti. Kitų el. mikromobilumo priemonių ar nelegalių eismo priemonių įvykių statistikos – nė kvapo. Tad vertinti, ar problema auga, ar mažėja, gana sudėtinga – reikėtų pasitelkti kristalo rutulį.

Kas daroma?

Suprantama, kad šis chaosas jau atkreipė politikų dėmesį, o policija atliko keletą reidų. Pavyzdžiui, Vilniuje per visą vasarą tokių buvo vos trys – ir per porą valandų vienoje vietoje „sužvejota“ apie 100 pažeidėjų. Akivaizdu, problema rimta. Tačiau tik trys reidai po pora valandų per visą vasarą sostinėje? Tikimybė pakliūti beveik nulinė. O baudos… na, juokingos.

Už minėtų taisyklių nesilaikymą elektrines mikrojudumo priemones vairuojantiems asmenims gresia tik 20–40 eurų bauda, o vairavimas neblaiviam – 80–200 eurų. Konfiskavimo galimybės nėra numatytos, net jei priemonė neregistruota, neturi draudimo ar pažeidžia kitas taisykles – nors akivaizdu, kad turėtų būti.

Ka reiktų daryti?

Suprantama, policija ir taip turi ką veikti, o vaikytis kiekvieno el. priemonės vairuotojo – sunkus uždavinys. Tačiau reidų akivaizdu turėtų būti žymiai daugiau, baudos – ne simbolinės, o priemonės, kurioms galioja mopedų ar motociklų taisyklės, bet jos neregistruotos ir laksto pėsčiųjų takais, turi būti konfiskuotos. Be to, tiek mikro mobilumo priemonių registracija (su matomais numeriais ant jų), tiek draudimas turėtų būti privalomi – kaip tai yra Vokietijoje, Prancūzijoje ar Italijoje – nes įvykus eismo įvykiui tokios priemonės vairuotojai dažnai tiesiog pasišalina, palikdami chaosą kitiems.

Ir pabaigai: tikruoju klausimu lieka ne „ar įmanoma“, o „ar mes norime“ – ar norime, kad Vilnius taptų saugiu, tvariu miestu, kuriame einant pasivaikščioti nereikėtų nuolat galvoti, kad prieš išeinant visgi reikėjo parašyti testamentą. Galbūt laikas ne tik stebėti, bet ir imtis veiksmų, kad pėsčiųjų košmaras mieste netaptų norma. Bent jau Vokietijos, Italijos, Prancūzijos, Japonijos, Singapūro ir kitų šalių pavyzdžiai rodo, kad galima ir kitaip.

Viena įdomiausių pastabų naujai paskirtai premjerei – esą ji neturi vizijos. Ar turi, nežinau, bet man buvo smalsu išgirsti tokią kritiką iš politikų, kurie patys, regis, vargiai galėtų paaiškinti, kur Lietuva eina, kur ją reikėtų nuvesti ir kas ten gero mūsų lauktų. Nes šiandien Seime vizijų tiek, kiek vandens dykumoje. Bent jau jokių pozityvių, apie kurias būtų verta kalbėti. Tad pasižiūrėkime – kokios „didžiosios“ šalies ateities vizijos šiandien bandomos parduoti Lietuvoje?

Prieš pradedant svarbu paminėti, kad Lietuvoje nemažai padaryta bandymų atsakyti į klausimą – ko mes norime ateityje ir ką turėtume daryti. Todėl sukurta gausybė vizijų bei strategijų: „Lietuva 2050“, Nacionalinė darnaus vystymosi strategija, Nacionalinio saugumo strategija ir kitos. Suprantama, šie dokumentai svarbūs – ypač tam tikrų sričių specialistams, biurokratams ar politikams. Tačiau tikroji vizija turėtų kažkaip tilpti į vieną sakinį ir būti suprantama kiekvienam šalies piliečiui. Kitaip tai nėra vizija, o tik daugžodžiavimas ir beletristika, maskuojanti jos nebuvimą.

Ankstesnės Lietuvos vizijos

Kad būtų lengviau suprasti, pažvelkime į ankstesnes mūsų valstybės vizijas. Pavyzdžiui, paskutinė vizija, kuria iš dalies gyvename ir šiandien, buvo tokia: „grįžti į Vakarus, iš kurių buvome išplėšti dėl okupacijos, ir visapusiškai integruotis į Vakarų pasaulį.“ Šią kryptį įgyvendinome – Lietuva tapo pilnateise beveik visų svarbiausių Vakarų organizacijų nare: Jungtinių Tautų Organizacijos (1991 m.), Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (OSCE / 1991 m.), Europos Tarybos (1993 m.), Pasaulio prekybos organizacijos (2001 m.), Europos Sąjungos ir NATO (2004 m.), Šengeno erdvės (2007 m.), euro zonos (2015 m.), Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO / 2018 m.) ir kt. Todėl šiandien kyla klausimas: ką daugiau gali pasiūlyti ši vizija – ar ji jau išsemta?

Šalies vizija tarpukariu buvo sukurti nepriklausomą etnonacionalinę valstybę, kurioje dominuotų lietuvių sąmonė, kalba, kultūra ir istorijos interpretacija. Po trumpo demokratijos laikotarpio (nuo 1920 m. balandžio 14 d., kai įvyko pirmieji nepriklausomos Lietuvos rinkimai, iki 1926 m. gruodžio 17 d., kai įvyko karinis perversmas, po kurio valdžią perėmė Antanas Smetona) šiai vizijai dar prisidėjo autoritarinės valdžios įtvirtinimas ir stiprinimas, taip pat konservatyvių socialinių vertybių bei religijos ir Bažnyčios įtakos plėtra visuomenėje. Šią viziją Antanas Smetona ir tautininkai įgyvendino iki 1940 m. birželio 15 d., kai į Lietuvą įžengė Raudonoji armija ir prasidėjo sovietinė okupacija.

Po paskutinio Lenkijos–Lietuvos Respublikos padalijimo 1795 m., kadangi pačios valstybės nebeliko, pagrindinė vizija tapo išlikimas kaip tauta, kultūra ir religinis identitetas, skirtingas nuo dominuojančios daugumos Rusijos imperijoje. Tiesa, tuo metu dar nebuvo iki galo aišku, kas yra „tauta“, nes intelektualai, kuriuos šiandien gerbiame, dažnai save laikė didžiulės valstybės, į kurią įėjo dabartinė Lenkija, Ukraina, Baltarusija ir Lietuva, nariais. Nors jie turėjo skirtingas etnines šaknis, jie priklausė lenkiškai kalbančiai ir rašančiai inteligentijai, kurios identitetas sunkiai suprantamas iš dabartinių etnonacionalinių valstybių perspektyvos. Tai iliustruoja vieno didžiausių tautos poetų ir nacionalinio simbolio Lenkijoje (ir Lietuvoje) Adomo Mickevičiaus eilutės, kurias žino visi Lenkijos mokiniai: „Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą! Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato, Kas jau tavęs neteko“.

Lietuvos ateities kryptys: vizijos šiandien

Taip eidami atgal galime matyti, kaip keitėsi ir tuo pačiu įvertinti, kokios šiandien yra „parduodamos“ vizijos Lietuvoje. Jos iš esmės atspindi mūsų geopolitines realijas. Jas galima gražiai apipinti įvairiais įmantriais žodžiais, tačiau iš esmės jas galima sutraukti į dvi formas.

Pirmoji vizija būtų „gerinkime viską po truputį ir pasiekime ES vidurkį“. Tai iš esmės yra esamos vizijos integruotis į Vakarų struktūras tęsinys kopijuojant Vakarų šalis, kurį iki šiol vykdo mūsų vyriausybės. Iš dviejų egzistuojančių vizijų tai – vienintelė pozityvi. Kad ir skamba ne itin įkvepiančiai, ES vidurkis iš esmės yra geriau nei dabartinė situacija, nors skirtumas ir nedidelis. Vertinant pagal BVP vienam gyventojui, apskaičiuotą pagal pirkimo galios paritetą (PPP), Lietuvos atsilikimas nuo ES vidurkio 2024 m. siekia tik 13 %. Iš esmės nedaug trūksta, kad pasiektume šį vidurkį.

Antroji, neigiama vizija, galima sutraukti į „atmeskime viską naują ir sugrįžkime į tariamą šlovingą praeitį“. T.y. reakcinga (ang. backslash) ir pykčio politika (ang. rage politics) nukreipta prieš globalizaciją, tarptautinį bendradarbiavimą ir institucijas, normas bei kultūrinius pokyčius (pvz., lyčių lygybė, LGBT teisės), iš esmės prieštaraujanti liberaliai demokratijai. Pasaulyje tokio tipo „progreso atmetimo“ viziją demonstruoja politikai kaip Donaldas Trumpas („Make America Great Again“), V. Putinas, taip pat kraštutinės dešinės judėjimai, tokie kaip Alternative fur Deutschland (AfD) Vokietijoje, Rassemblement National Prancūzijoje (Marine Le Pen), Fidesz Vengrijoje (V. Orbán) ir Reform UK Didžiojoje Britanijoje. Ši vizija supakuoja „geriausias“ autoritarizmo, fašizmo, ksenofobijos, rasizmo, seksizmo ir homofobijos idėjas į naują pakuotę ir pavadina jas ‘Great Again’.

Lietuvos politinis spektras iš esmės suskirstytas pagal šių vizijų „pardavėjus“, kiekvieną su savo prieskoniais. Iki šiol Lietuvos politikoje akivaizdžiai dominavo pirmosios vizijos šalininkai. Tačiau formuojant naują valdančiąją koaliciją socialdemokratams kartu su Nemuno Aušros (NA) bei Lietuvos valstiečių, žaliųjų ir Krikščioniškų šeimų sąjungos (LVŽKŠS) frakcijomis, aišku, kad antrosios vizijos šalininkų pozicijos bent jau vyriausybėje stiprėja.

Kiek tai pereis į konkrečius pokyčius dar sunku pasakyti, nes socialdemokratai turi žymiai daugiau balsų (52 prieš 30 NA + LVŽKŠS), be to, neigiama vizija akivaizdžiai kertasi su valstybės saugumo klausimais. Taigi, kad ir kaip jos norėtų, Lietuvos politikams dar reikia išspręsti vidinius klausimus, susijusius su kognityviniu disonansu (psichologiniu diskomfortu, atsirandančiu dėl prieštaringų įsitikinimų, pavyzdžiui, noro išlikti gyviems Rusijos grėsmės atveju ir tuo pačiu siekio „paduchinti“ mažumas, tokias kaip LGBT bendruomenės nariai ar imigrantai).

Trys egzistencinės grėsmės

Tai visgi vizija yra – netgi dvi. Ko daugiau galima norėti? Anaiptol! Esamos vizijos realiai net nebando atsakyti, kaip mes kartu išvengsime trijų egzistencinių grėsmių, kurios fiziškai gana greitai gali sunaikinti mūsų valstybę ir tautą. Tai nėra kažkokios įsivaizduojamos grėsmės, apie kurias dažniausiai kalba mūsų politikai – pavyzdžiui, šeimos koncepcijos saugojimas, rudos odos imigrantai, litvinizmas ar panašiai. Ne, tai realus sunaikinimas. Viena grėsmė yra lokali, kita – regioninė, trečia – globali. Mūsų politikai nepateikia atsakymo ar aiškaus matymo, kaip mes išvengsime sunaikinimo.

Lokali grėsmė – tai mūsų demografinės tendencijos. Populiacija sparčiai sensta ir mažėja. Nors dabar dažnai mirga džiuginančios antraštės apie Lietuvos gyventojų augimą, šis pagerėjimas vyksta dėka nuolatinių Lietuvos gyventojų skaičiaus didėjimo, t. y. pabėgėlių iš Baltarusijos, Ukrainos ir darbo migrantų, dažniausiai iš postsovietinių šalių. Nemažai jų net fiziškai negyvena Lietuvoje, pvz., kaip tolimųjų reisų vairuotojai. Tuo tarpu mūsų šalies piliečių skaičius intensyviai mažėja, kaip rodo Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenys apie rinkėjų skaičių.

Paskutiniai Lietuvos gimstamumo rodikliai rodo, kad gimstamumas pastoviai mažėja ir yra vienas mažiausių pasaulyje – 2023 m. sudarė apie 1,18 vaiko moteriai. Iš esmės tai reiškia, kad populiacija su tokiu gimstamumu sumažėtų perpus per maždaug 36 metus. Be to, rodiklis pastoviai blogėja, todėl laiko neturime daug.

Regioninė grėsmė – tai, aišku, Rusijos revanšizmas. Sugriuvus Sovietų Sąjungai ir jos galiai, ši šalis ir jos vadovai vietoj demokratinės politikos, nukreiptos į šalies gyventojų gerovę, pasirinko pagiežos ir keršto strategiją. Tai reiškia tik norą atstatyti imperiją, įsitraukti į karus, terorizuoti ir okupuoti kaimynines šalis.

Visa mūsų vizija remiasi tuo, kad NATO sąjungininkai, o svarbiausia – JAV prezidentas (šalis, turinti realią karinę galią atgrasyti Rusiją), mus apsaugos. Tačiau kai JAV MAGA politikai taip karštai siekia glaudaus santykiavimo su Rusijos fašistiniais lyderiais, akivaizdu, kad nesvarbu, kokiais procentais skiriamais gynybai mojuotume prieš D. Trumpą, raudonas kilimas Putinui gali būti lengvai nutiestas ir per Lietuvą.

Trečioji grėsmė, kurios Lietuvos gyventojai dažniausiai dar nesuvokia ir nesupranta. Todėl kai politikai apie ją prakalba, dažniausiai tai skamba kaip abstrakti, iš knygos ištraukta frazė. Tačiau ši grėsmė nėra mažiau reali nei dvi prieš tai minėtos. Tai – globalūs aplinkos pokyčiai, sukeliami žmogaus veiklos, iš kurių viena kritiškiausių yra klimato krizė.

Palyginimui: freonų įtaka ozono sluoksniui pirmą kartą buvo moksliniuose straipsniuose paskelbta 1974 m., o Monrealio protokolas, tarptautinis susitarimas, skirtas apsaugoti ozono sluoksnį nuo kenksmingų ultravioletinių (UV) spindulių, buvo pasirašytas 1987 m. Šis susitarimas apribojo ozono naikinančių medžiagų naudojimą ir iš esmės išgelbėjo mūsų galimybę gyventi Žemėje, saugant gyvybę nuo mirtino UV spindulių poveikio, išsaugant ekosistemas, žemės ūkio derlių ir visos biosferos pusiausvyrą.

O pavojaus varpai dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) poveikio buvo keliami jau 1970 m. JAV mokslininkų ir politikų diskusijose Kongrese. Nuo to laiko praėjo daugiau nei 50 metų, o ŠESD emisijos ir atmosferos dujų koncentracijos „sėkmingai“ didėja. Šis delsimas buvo kruopščiai „sukonstruotas“ turtingiausių pasaulio korporacijų ir žmonių, papirkinėjusių politikus bei žiniasklaidą.

Situacija tokia, kad beveik visi pasaulinio lygio mokslininkai sutinka – klimato krizė jau pasiekė kritinį tašką, kai vienas procesas sustiprina kitą (kaskadiniai efektai). Tuo tarpu didelė dalis visuomenės vis dar neigia, kad klimato pokyčiai apskritai vyksta. Esminis dalykas – klimato krizės sukeliami aplinkos pokyčiai jau pasireiškia: karščio bangomis, sausromis, potvyniais, pakrančių erozija, žemės ūkio nuostoliais, biologinės įvairovės nykimu ir žmonių sveikatos problemomis. Ir visa tai tik blogės.

Dar rimtesnė grėsmė laukia ateityje (nors kai kuriuose regionuose tai jau vyksta): kai milijardai žmonių bus priversti migruoti iš pietų į šiaurę dėl nebegyvenamų teritorijų, Lietuva ir kitos Šiaurės šalys susidurs su dar didesnėmis problemomis.

Lietuvos žalioji vizija

Nei viena iš šių grėsmių nėra sprendžiama nei „Europos viduriuko“, nei „šlovingos praeities ieškotojų“ vizijų. Jos tiesiog ignoruojamos. Tačiau galvojant apie ateitį, svarbu matyti, kaip užtikrinsime valstybės ir tautos išlikimą. Žalioji vizija būtent tai ir siūlo. Apie ką ji – ir kas į ją įeina?

Ši vizija išdėstyta Europos žaliųjų manifeste, taip pat ir Lietuvos žaliųjų partijos programoje. Pagrindiniai jos punktai yra: žalioji ekonomikos transformacija, Europos integracija sukuriant federacinę, daugiau galių turinčią Europos Sąjungą, bei protinga, nuosekli imigracijos ir integracijos politika.

Žalioji ekonomikos transformacija reiškia nulinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų gamybą, energetiką ir transportą, taip pat nuline tarša bei gyvenimą be atliekų. Tai nėra utopija. Lietuvoje jau dabar apie 40 % suvartojamos elektros energijos pagaminama iš atsinaujinančių energijos išteklių (AEI), daugiau nei 60 % šildymui ir aušinimui naudojamos energijos – taip pat iš AEI. Tai kartu reiškia, kad atimame iš Rusijos jos pagrindinį finansinį šaltinį ir galimybę vykdyti agresiją prieš mus.

Tiek Putinas, tiek D. Trumpas, tiek kiti kraštutinės dešinės politikai siekia suskaldyti ir sunaikinti Europos Sąjungą, nes jos buvimas neleidžia išnaudoti mažų šalių. Be to, ES šiems veikėjams yra pavojingas pavyzdys – ji įrodo, kad tarptautinis bendradarbiavimas yra veiksmingas ir suteikia šalims daugiau galių bei įrankių spręsti problemas. „Šlovingos praeities“ politika iš esmės remiasi pasaulio, pagrįsto jėgos įstatymais („kas stipresnis, tas ir teisus“), atkūrimu, o ne bendrais susitarimais. Todėl Europos Sąjungos stiprinimas, suteikiant jai daugiau galių, yra svarbiausia apsauga nuo tarptautinės anarchijos siekiančiųjų.

Protinga imigracijos ir integracijos politika – vienintelė galimybė užtikrinti valstybės išlikimą. Jei per 36 metus valstybė sumažės perpus, tai nebus tik „skaičių problema“. Iš to kils daugybė kitų neigiamų padarinių – nuo saugumo užtikrinimo iki ekonomikos gyvybingumo bei senjorų išlaikymo klausimų. Iš esmės turime tris kelius: valstybės sunykimą, neorganizuotą imigraciją be integracijos (kaip buvo iki šiol) arba protingą, nuoseklia imigracijos ir integracijos sistemą. Pastaroji reiškia atsirinkimą, kas atvyksta, aiškius integracijos etapus, paskatas įsilieti į visuomenę, galimybę gauti pilietybę, bet ir griežtą atsisakymą tiems, kurie nesiekia integruotis. Sėkmingų pavyzdžių pasaulyje tikrai netrūksta.

Taigi žalioji ekonomikos transformacija, stipri Europos Sąjunga su realiomis galiomis užsienio politikos ir gynybos srityse bei protinga imigracijos ir integracijos politika ne tik padėtų užtikrinti Lietuvos išlikimą grėsmių akivaizdoje, bet ir leistų jai klestėti ateityje. Tačiau tokios vizijos šiandien nėra girdėti – nei iš Ingos Ruginienės, nei iš nė vieno dabartinio Seimo politiko. Vietoje realių atsakymų į egzistencinius išlikimo klausimus, šalia kalbų apie „OnlyFans“ ar „Antarktidos pingvinus“, girdime tik tuščias frazes, populistinius lozungus ir trumparegiškus pažadus.

Galbūt keliaudami po Lietuvą pastebėjote, kad vieni dažniausiai pasitaikančių lankytinų vietų ženklų žymi Holokausto vietas. Jų Lietuvoje – daugiau nei 200. Tai – liūdniausios ir žiauriausios žudynės mūsų žemėje, kurių jauniausi liudininkai dar tebėra gyvi tarp mūsų. 1941 m. vasarą, per pirmuosius kelis mėnesius po nacių invazijos, buvo sunaikinta didžioji dalis Lietuvos žydų bendruomenės – daugiau nei 210 tūkstančių vaikų, moterų ir vyrų. Tai sudarė kiek mažiau nei 10% visų tuometinių šalies gyventojų. Mūsų kaimynų, draugų, bendradarbių, bendraklasių – neliko. Jie dingo ne tik iš realybės, bet ir, deja, iš daugelio mūsų atminties. 

Nors visada mėgau istoriją, mokykloje apie šiuos įvykius sužinojau tik padrikus, tarpusavyje mažai susietus fragmentus. Ir tai – nepaisant to, kad Holokaustas yra vienas reikšmingiausių įvykių mūsų šalies istorijoje, iš esmės pakeitęs valstybės etninę ir kultūrinę sudėtį, tuo pačiu užtraukęs mūsų moderniai jaunai valstybei vieną juodžiausių dėmių – tačiau jos  mūsų kolektyvinėje atmintyje beveik nėra.

Keista, bet toks yra faktas: apie Holokaustą Lietuvoje daugiausia sužinojau ne iš mokyklos ar vietinių šaltinių, o iš užsienio istorikų leidinių. Vienas žymiausių šios srities specialistų – amerikiečių istorikas Timothy Snyderis, tyrinėjantis Vidurio ir Rytų Europos, Sovietų Sąjungos bei Holokausto istoriją. Jo į lietuvių kalbą išverstos puikio knygos – „Juodžemis. Holokaustas kaip istorija ir perspėjimas“ bei „Kruvinos žemės. Europa tarp Hitlerio ir Stalino“ – padeda geriau suprasti mūsų regiono XX a. istorijos tamsiausius puslapius, nei Lietuvoje rašyti istorijos vadovėliai.

Tik iš užsieniečių rašytų knygų ir muziejų užsienyje sužinojau, kad Panerių miškas yra ne tik didžiausia masinių žudynių vieta Lietuvoje, bet ir viena žiauriausių Holokausto vietų visame pasaulyje, kur aukos buvo žudomos sušaudant. Manoma, kad per trumpą laiką ten buvo nužudyta apie 70 000 žmonių, daugiausia – Vilniaus žydų, ir daugeliu atvejų – lietuvių „ypatingojo būrio“ (vokiečių vadinta Sonderkommando Wilna) rankomis. Pagal savo mastą ir simbolinę reikšmę ši vieta nusileidžia nebent Babij Jaro grioviui Kijeve, kur per Holokaustą buvo nužudyta daugiau nei 100 000 žmonių.

Tačiau apie tai, kas vyko Paneriuose, ir apie šios vietos reikšmę aš nežinojau beveik nieko, kol nepradėjau skaityti užsienio istorikų. Mane pribloškė, kad tokia svarbi, pasaulyje žinoma ir su baisiausiais žmonijos istorijos įvykiais susijusi vieta, esanti vos už 10 kilometrų nuo Gedimino pilies pietvakarių kryptimi, Lietuvoje tebėra beveik nežinoma.

Nematomi genocidai pasaulyje

Todėl vargu ar verta stebėtis, kad daugelio didžiausių pasaulyje vykusių ar tebevykstančių genocidų mūsų kolektyvinė pasąmonė visiškai neužfiksavo. Pavyzdžiui, apie 1994 m. genocidą Ruandoje, kuris buvo neoficialiai remiamas Prancūzijos ir kurio metu mečetėmis bei kitais rankiniais ginklais buvo užkapota apie milijoną nekaltų žmonių, sužinojau tik pamatęs plačiai pripažintą ir daugybę nominacijų pelniusį Terry George 2004 m. filmą „Hotel Rwanda“.

Apie 1915–1916 m. vykdytą armėnų genocidą, kurio metu buvo išžudyta apie 1,2–1,5 mln. žmonių, sužinojau tik bendraudamas su turkais. Apie didžiausią XXI a. genocidą iki 2022 m. – Rohindžų genocidą, pirmą žmonijos istorijoje, kurį paskatino socialinių tinklų platinamos melagienos, per kurį buvo nužudyti dešimtys tūkstančių ir šimtai tūkstančių tapo pabėgėliais – Lietuvos žiniasklaidoje apskritai nemačiau beveik nieko.

Turime ne tik įgimtą gebėjimą pamiršti, bet ir dar stipresnį – nematyti net žiauriausių įvykių, vykstančių aplink mus. Atrodo, yra tik viena išimtis – vienas genocidas, kuris visgi užfiksuotas mūsų kolektyvinėje pasąmonėje, ir kuris mums iš tiesų rūpi. Tikriausiai jau supratote – tai Ukraina.

Galbūt todėl, kad labai nesunkiai galime įsivaizduoti save jų vietoje. Bet svarbu ir tai, kad šios šalies žmonės priešinasi genocidui, ir taip neleidžia mums užsiimti užmiršimu. O dar svarbiau – mums patiems toks likimas tiesiogiai gresia, todėl negalime apsimesti neregiais, kai mūsų išlikimas tiesiogiai priklauso nuo jų kovos. Žinoma, Lietuvoje yra dalis visuomenės, kuri norėtų to nematymo ir užmiršimo. Tačiau kol kas ši dalis nėra dominuojanti.

Genocidas Gazoje

Tačiau atrodo, jog tai – tik viena išimtis. Kai leidome sau empatiją, negalėjome užmiršti ir nematyti. Gaila, kad tai buvo tarsi trumpas akimirksnis, kai parodėme savo gerąją pusę – kad galime vadovautis žmogiškumo idealais, apie kuriuos tiek metų kalbėjome ir kurie įtvirtinti Ženevos konvencijose, Romos statute, Genocido konvencijoje ir kituose žmogaus teisių apsaugos dokumentuose.

Tačiau pastarasis vykstantis genocidas Gazoje vėl primena, kokie talentingi esame pamiršėjai ir nematytojai. Tai, kad atsisakome matyti, nėra informacijos stygiaus pasekmė. Genocidą pripažino Jungtinių Tautų specialusis komitetas, „Amnesty International“, „Gydytojai be sienų“, dvi žymiausios Izraelio žmogaus teisių organizacijos – „B’Tselem“ ir „Gydytojai už žmogaus teises – Izraelis“, taip pat pagrindiniai genocido studijų bei tarptautinės teisės ekspertai ir kiti specialistai. Jie tvirtina, kad Izraelis vykdo genocidą Gazoje prieš palestiniečius, tęsiant blokadą, invaziją ir bombardavimus Gazos Ruože.

Ekspertų ir žmogaus teisių organizacijų aprašyti genocido veiksmai apima plataus masto žudymus ir bado naudojimą kaip karo ginklą. Kiti genocidiniai veiksmai – civilinės infrastruktūros naikinimas, sveikatos priežiūros darbuotojų ir pagalbos ieškančių žmonių žudymas, masinis priverstinis gyventojų perkėlimas, seksualinis smurtas ir gimimų prevencija.

Tai, kad vyksta genocidas, yra faktas. Nesvarbu, kas pirmas pradėjo, kas ką labiau nuskriaudė ar kuriame tūkstantmetyje kieno dievas ką kam pažadėjo. Istorinių nuoskaudų giluma negali būti pasiteisinimas veiksmams, prieštaraujantiems tarptautinei teisei ir žmogiškumui. Tai – dabarties faktas, į kurį privalome reaguoti pagal savo įsipareigojimus. Mūsų pareiga – tai stabdyti. Tarptautiniai susitarimai buvo sukurti tam, kad daugiau niekada nepasikartotų Holokausto baisumai. Būtent tai, kas vyko mūsų teritorijoje, mūsų rankomis ir ką kaip lengvai užmiršome.

Mūsų pamokos

Jei iš tiesų norime parodyti, kad pasikeitėme nuo tų laikų, kai per Antrąjį pasaulinį karą buvo vykdomi baisumai, tai galime įrodyti tik vienu būdu – reaguodami ir veikdami šiandien vykstančių genocidų akivaizdoje.

Kokie turėtų būti tie veiksmai – tai bendro sutarimo klausimas: ar tai būtų Palestinos valstybės pripažinimas, sankcijos, diplomatiniai protestai ar kitos priemonės. Tačiau šiuo metu, kai aukščiausi mūsų valstybės pareigūnai kviečiasi Izraelio lyderius arba patys vyksta į susitikimus su jais, plačiomis šypsenomis kalba apie plėtojamą bendradarbiavimą ir „bendrą karinę dvasią“, tai tėra dar vienas ženklas, rodantis mūsų nesugebėjimą įjungti empatijos ir žmogiškumo.

Taip tęsiamos nematymo ir užmaršties tradicijos, kurios reiškia viena – mes vėl tampame bendrininkais remdami naują genocidą. Taip, jis vykdomas kitų rankomis, kažkur toli, prieš žmones, kurie galbūt nepanašūs į mus. Bet faktas išlieka tas pats.

Suprantama, mes turime daugybę racionalių pasiteisinimų. Pavyzdžiui: norime sustabdyti karą, padėti žmonėms, bet juk – Hamas… Kad čia gal tik genocidiniai veiksmai, o ne pats genocidas. Kad Izraelis negali vykdyti genocido, nes pats buvo sukurtas kaip atsakas į Holokaustą.

Tokie argumentai primena mūsų kaimynų logiką: esą rusai negali būti fašistai, nes jie kovojo prieš fašizmą ir laimėjo Antrajame pasauliniame kare. Visi šie „racionalūs“ argumentai iš esmės skirti ne kitiems, o mums patiems – kad turėtume pasiteisinimą, kodėl nematome ir kodėl pamirštame. Kodėl pamirštame būti žmonėmis, gebančiais kituose matyti tokius pačius žmones kaip ir mes.

Nužmoginimas – tai pirmas žingsnis link genocido. O empatija – geriausia vakcina prieš jį. Šią vakciną turime diegti mokykloje. Turime ne neužmiršti, bet giliai suprasti savo pačios istorijos tamsiausius tarpsnius. Suprasti, kodėl jie įvyko, kaip juos atpažinti ir kaip jiems užkirsti kelią. Galbūt tik taip sugebėsime išvengti to, kame dalyvauti mus šiandien vėl tempia mūsų svarbiausi valstybės pareigūnai.

Visi Europoje mato, kad karalius nuogas – tačiau kol kas niekas nedrįsta to pasakyti garsiai, ypač Lietuvoje. Mūsų saugumo strategija nuo D. Trumpo išrinkimo remiasi vien tikėjimu: esą pakaks pigių pataikavimų ir tuščių pagyrų, kad pavyktų pagerinti šio veikėjo nuotaiką – galbūt tada jis panorės ginti Lietuvą, jei ištiks krizė. Taip, tai visa mūsų „strategija“. Oro gynybos – nėra. Slėptuvių – nėra. Biudžeto augimo – irgi nebuvo. Tuo metu Ukrainos miestuose ir virš jų kasdien sproginėja jau beveik tūkstantis Rusijos raketų ir dronų, o mūsų ateitis priklauso nuo vieno apgaviko ir nuteisto nusikaltėlio nuotaikos Floridoje. Karalius nuogas, Lietuva – taip pat, bet su tvarkingai suderintais NATO protokolais.

Nors krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė ne kartą pareiškė, kad Lietuva esą ruošiasi kovoti priešo teritorijoje, realybė atrodo gerokai niūresnė: kariniai dronai iš Baltarusijos be kliūčių krinta mūsų pačių žemėje. Tuo pat metu ryškėja ir kita skaudi tiesa – Lietuva yra tokia maža, kad Rusijai greičiausiai net nereikėtų peržengti mūsų sienos, jog karas būtų laimėtas vien iš oro.

Be efektyvios oro gynybos – tiek prieš pigius dronus, tiek prieš raketas – karas tarp Lietuvos ir Rusijos nebūtų joks karas. Tai būtų vienašalis bombardavimas. Ypač matant, kokie yra Rusijos gamybiniai pajėgumai ir suprantant, kaip greitai ji gali sukaupti dešimtis ar net šimtus tūkstančių oro bombamdavimo priemonių, ypač jei karas su Ukraina būtų sustabdytas. Tai, ką patirtume, turbūt būtų labai panašu į tai, ką šiandien matome Gazoje. Tik skirtumas tas, kad ten bent jau „Hamas“ turi tunelius.

Visos viltys – į Trumpo nuotaiką

Aišku, yra NATO su JAV „lyderyste“. Tačiau ką iš tiesų darytų Trumpas, jei Rusija užpultų Lietuvą? Turbūt jis pats nežino. Ramina tik viena: viskas gal priklauso nuo jo nuotaikos. Geriausias būdas spėti – žiūrėti, ką jis jau darė. Būdamas dar tik kandidatu 2023–2024 m., pusmečiui sustabdė JAV paramą Ukrainai. 2025 m. kovo 3 d., vos susitikęs su Zelenskiu, nutraukė Bideno paskirtą pagalbą ir žvalgybos bendradarbiavimą. Liepos 1 d. sustabdė net jau pakeliui buvusią oro gynybos siuntą – savaitei, kol nuomonė vėl pasikeitė ir kažkiek atnaujino tiekimą. Bent jau žadėjo skirti trečdalį „Patriot“ raketų iš to, kas jau buvo pakeliui. Tuo pat metu išardė institucijas, saugojusias nuo rusiškų kibernetinių atakų, sustabdė sankcijų vykdymą, kai kurias net atšaukė. Maskvai nemalonių sprendimų – nulis. Na, išskyrus gal porą „griežtų“ įrašų „Truth Social“.

Tai – tik maža viso vaizdo dalis. Ir net nesigilinant į tai, kaip kasdien iš vidaus griaunamos JAV institucijos. Kaip vienas iš pastarųjų pavyzdžių – daugiau nei 1 300 specialistų atleidimas iš JAV Valstybės departamento bei buvusių saugumo tarnybų vadovų, neįtikusių D. Trumpui, persekiojimas. Tuo pačiu praėjusią savaitę paaiškėjo, kad vienas svarbiausių D. Trumpo patarėjų yra Sovietų Sąjungoje gimęs ir neretai neaiškiais tikslais Rusijoje besilankantis Sergėjus Gorochovskis, pasikeitęs savo vardą į Sergio Gor. Jis atsakingas už tūkstančius prezidento administracijos paskyrimų, įskaitant daugiau nei 1 000 pareigų, kurioms reikalingas Senato patvirtinimas, ir laikomas vienu artimiausių prezidento žmonių – neretai vadinamas net „Mar-a-Lago meru“. Čia tik keletas pravyzdžių vien iš prėjusios savaitės.

O dar daugiau gerų žinių Putinui gali pasirodyti vasaros pabaigoje arba rudens pradžioje, kai Pentagono vadovas Pete’as Hegsethas turėtų pristatyti JAV „Globalios karinių pajėgų dislokavimo peržiūros“ (angl. Global Force Posture Review) rezultatus. Nors Europos diplomatai kol kas laikomi visiškoje nežinioje, manoma, kad dokumente gali būti numatytas dešimčių tūkstančių JAV karių ir ginkluotės spartus išvedimas iš Europos, įskaitant ir Rytų Europos valstybes. Tai reikštų, kad Europa netektų JAV apsaugos būtent kritiniu momentu, kai pati dar neturi kuo apsiginti – nors reikiamiems pajėgumams sukurti tereikia keleto metų.

Tad sunku įsivaizduoti, ką dar Trumpas galėtų padaryti „geriau“, jei jo tikslas būtų ne tik sugriauti JAV tarptautinę galią ir tuo pačiu Europos saugumo architektūrą, bet ir faktiškai pakviesti Putiną kuo greičiau plėsti savo karą. Matant šiuos procesus, vargu ar verta puoselėti daug vilčių, kad jo nuotaikos mums kritiniu momentu padės mus apsaugoti nuo Rusijos agresijos. Tai – iliuzija, leidžianti šiandien gyventi ramiau, bet tikrai ne saugiau. O ko iš tiesų reikia, kad būtume saugesni?

Geros naujienos

Šiandien svarbiausias Lietuvos ir Europos saugumo klausimas sprendžiasi Ukrainoje, o pagrindiniu sprendimų priėmėju tampa Europos Sąjunga. Jeigu Ukraina pralaimėtų, tai būtų tik labai trumpo laiko klausimas, kada tūkstančiai dronų ir raketų pradėtų bombarduoti mūsų miestus ir pramonės objektus. Ukraina laikosi jau daugiau kaip trejus su puse metų (iš tikrųjų – jau daugiau nei dešimtmetį), ir mums šiuo metu užtenka tik padėti finansinėmis ir gynybos priemonėmis. Akivaizdu, kad Europa turi pakankamai išteklių ir technologinių gebėjimų spręsti savo saugumo iššūkius Ukrainoje. Tam tereikia didesnio politinio ryžto nei iki šiol – ir veikti nedelsiant.

Gera žinia ta, kad sugrįžus Donaldui Trumpui ir JAV nutraukus naujos finansinės bei karinės pagalbos teikimą 2025 m., atsivėrusi spraga tyliai buvo užpildyta. Iš tiesų, bendra parama net nežymiai padidėjo, daugiausia dėl išaugusių Šiaurės šalių ir Didžiosios Britanijos indėlių.

Dar viena pozityvi permaina – naujoji Vokietijos vyriausybė, vadovaujama kanclerio Frederiko Merso, iškėlė gynybos stiprinimą kaip pagrindinį valstybės prioritetą. Tam artimiausiam dešimtmečiui planuojama skirti net vieną trilijoną eurų. Galiausiai, paskutiniame NATO viršūnių susitikime Hagoje (2025 m. birželio 24–25 d.), aljanso valstybės narės vieningai sutarė iki 2035 metų padidinti bendras gynybos ir su ja susijusias išlaidas iki 5 % BVP.

Tuo pačiu Europa pereina prie naujo, veiksmingesnio pagalbos Ukrainai modelio, išbandyto Danijos iniciatyva ir jau vadinamo „Danijos modeliu“. Jo esmė – lėšos skiriamos tiesiogiai Ukrainos gynybos pramonei, o gamyba vyksta Ukrainoje arba Danijoje. Svarbiausias šio modelio pranašumas – karo metu išmoktos pamokos greitai pritaikomos praktikoje, todėl kuriama ir gaminama tai, kas reikalinga šiuolaikiniam karui, o ne pasenusiam mąstymui ar ginkluotei iš praėjusių dešimtmečių. 

Šiandien tai ne tik Danijos lėšos. Dabar Danijai patikėta valdyti ir dalį Europos Sąjungos pinigų, gautų iš įšaldyto Rusijos turto perteklinių pajamų, kurie taip pat bus nukreipti per šį modelį. Tuo pat metu Švedija, Norvegija, Kanada ir Airija taip pat prisijungė prie šios iniciatyvos. Tai ne tik sustiprina Ukrainos gynybinius pajėgumus, bet ir padeda šalies ekonomikai – kuriamos darbo vietos, skatinamas vietinis verslas ir stiprinama ekonominė veikla net karo sąlygomis.

Kas vyksta Lietuvoje?

Bet pažvelgus į mūsų šalies vidų ir žinant, kad esame pirmieji Europos Sąjungoje, kuriems gresia tiesioginis pavojus – ypač įvertinant Suvalkų koridoriaus strateginę reikšmę – sunku rasti, kuo galėtume pagrįstai džiaugtis. Daug gražių kalbų, patriotiniais šūkiais besimojančių politikų, bet realių veiksmų – beveik nematyti. O juk būtent realūs veiksmai, vertybės ir prioritetai labiausiai atsiskleidžia ne deklaracijose, o valstybės biudžete.

Nors buvo daug kalbų apie būtinybę stiprinti gynybą vadinamosios mokesčių reformos kontekste, 2026 metais planuojamas papildomas valstybės pajamų padidėjimas sudaro tik 278,8 mln. eurų – tai vos 1,5 % visų biudžeto pajamų. Istorija aiškiai rodo, kad valstybės stiprybę lemia jos biudžetas: viena iš pagrindinių Abiejų Tautų Respublikos silpnumo ir žlugimo priežasčių buvo nesugebėjimas surinkti savo reikmėms adekvataus biudžeto. Šiandien Lietuvos biudžetas – iš mažiausių Europos Sąjungoje, vertinant jį pagal šalies ekonomikos dydį.

Iškalbingas faktas – mūsų politikai Seime akivaizdžiai tęsia Abiejų Tautų Respublikos „geriausias“ praktikas, kai prioritetas teikiamas ne valstybės interesams, o siaurų, privilegijuotų grupių – tokių kaip anksčiau bajorai – reikalavimams. Ši tendencija buvo itin vaizdžiai iliustruota 2025 m. birželio 26 d., kai stambieji Lietuvos ūkininkai, turintys ir taip krūvas mokesčių išimčių bei gaunantys dosnias valstybės ir ES dotacijas, likus vos kelioms valandoms iki mokesčių reformos priėmimo, susirinko prie Seimo su surūdijusiais, burzgiančiais traktoriais reikalauti sau atskiros mokesčių sistemos – ir ją gavo. Už šias lengvatas stambiesiems ūkininkams, kurios akivaizdžiai prieštarauja valstybės interesams (nes viena visuomenės grupė gauna vis daugiau nepagrystų išimčių), labai nesigilindamos balsavo visos tuo metu Seime esančios frakcijos, išskyrus socialdemokratus, kurie susilaikė. Taip nesigilinta, kad dabar paaiškėjo – lengvata stambiesiems ūkininkams galės pasinaudoti net ir erotiniais žaislais prekiaujantys asmenys.

Žvelgiant tarptautiniu mastu, Lietuvos užsienio politikos veiksmai atrodo labai keistai ir dviprasmiškai. Su didžiausiu entuziazmu sveikiname Tarptautinio baudžiamojo teismo 2023 m. kovo 17 d. išduotą arešto orderį Vladimirui Putinui už Ukrainos vaikų grobimą. Tačiau kai tas pats teismas prašo arešto orderių Izraelio pareigūnams dėl karo nusikaltimų Gazoje, mus ištinka staigus kurtumas, regos sutrikimas ir diplomatinė amnezija. Kol Izraelis toliau „dezinfekuoja“ Gazos Ruožą bombomis, naikina ligonines, blokuoja humanitarinę pagalbą ir palieka šimtus tūkstančių žmonių be maisto, vandens ar pastogės, Lietuvos pareigūnai džiugiai skraido į Tel Avivą, o paskui su šypsenomis priima aukščiausio rango Izraelio atstovus Vilniuje. Visa tai, žinoma, lydima pakilios retorikos apie „bendrą karinę dvasią“. Tik lieka neaišku – ar toji “dvasia” vis dar turi ką nors bendro su tarptautine teise ir morale.

Suprantama, visa tai mes darome ne todėl, kad Lietuvai nuoširdžiai rūpėtų Izraelis ar kad jaustume kažkokią gilią atsakomybę už Holokaustą, vykdytą mūsų žemėje per Antrąjį pasaulinį karą. Mūsų besąlygiškos meilės Izraeliui priežastis paprasta – tokia yra JAV pozicija. Jei rytoj Amerika remtų „Hamas“ ir vadintų žydus teroristais, mes tikriausiai paklusniai keistume plokštelę: remtume „Hamas“ ir aiškintume, kad žydai tikrai peržengė visas ribas. Ir jei kas nors dar bandytų protestuoti, veikiausiai tai būtų tie patys, kurie šiandien protestuoja su Palestinos vėliavomis – regis, tik jie vieni vis dar tiki, kad žmogaus teisės turi būti universalios, kaip ir buvo sumanytos: skirtos ginti visus žmones. Tik lieka klausimas – ką mums duoda tas besąlygiškas sekimas, kai D. Trumpo vadovaujama JAV griauna viską, nuo ko tiesiogiai priklauso mūsų saugumas, ir, panašu, jau peržengė ribą tarp demokratijos ir autokratijos.

Laikas pabusti

Suprantama, kad gyvendami Lietuvoje, Europos pasienyje, esame itin priklausomi nuo globalių įvykių ir procesų. Tačiau svarbu suvokti, kad nors daug kas vyksta ne mūsų rankose, mes tikrai nesame bejėgiai. Galime daug nuveikti. Pirmiausia – turime aiškiai suprasti, jog mūsų išlikimo pagrindas yra stipri Europos šalių ekonominė ir gynybinė sąjunga. Šiandien aklas JAV politikos sekimas tampa vis pavojingesnis, nes ji vis dažniau kertasi su mūsų pačių saugumo interesais. Europos mastu turime ne sekti JAV, bet drąsiai daryti spaudimą – dėl karinės pagalbos Ukrainai, prekybos tarifų, kišimosi į rinkimus ar kitų svarbių klausimų. Europa, būdama viena iš trijų pasaulio supergalių (kartu su JAV ir Kinija), turi daugybę įrankių – nuo prekybos svertų, kaip sienos korekcinis mokestis, iki karinių užsakymų ar politikos Kinijos atžvilgiu. Problema ta, kad kol kas stokojame drąsos tuo naudotis. O Lietuvos diplomatams šiuo metu atrodo, kad tokios mintys apskritai nepriklauso prie leistinų.

Tuo pačiu turime suvokti, kad saugumo problema Europoje pirmiausia aktuali Rytų Europos valstybėms. Absurdiška tikėtis, kad Ispanija dėl mūsų problemų norėtų atsisakyti sveikatos apsaugos ar pensijų – lygiai taip pat, kaip ir mes nenorėjome dalytis atsakomybe dėl migrantų iš Afrikos. Prisimename tai, tiesa?

Todėl gana rodyti pirštais į pietų Europos valstybes, kai patys nesugebame parodyti, jog esame pasirengę spręsti savo saugumo problemas visomis įmanomomis priemonėmis. Negalime sau leisti turėti vieno mažiausių valstybės biudžeto, kai susiduriame su tokia grėsme.

Šiandien Ukrainos pergalė, investicijos į gynybą, europinis identitetas, leidžiantis ne peštis tarpusavyje, o veikti išvien – turint bendrą užsienio politiką ir karinius bloko pajėgumus – yra esminiai veiksniai, kurie užtikrins mūsų saugumą ne tik nuo Rusijos, bet ir nuo galimų grėsmių iš autokratinės (jau galimai) JAV ar Kinijos.

Sorry, bet pasaulis pasikeitė ir gyventi iliuzijose nėra išeitis. Pirmiausia turime tai pripažinti ir nedelsti pasinaudoti laiku, kurį mums padovanojo Ukrainos pasipriešinimas ir šių žmonių drąsa. 

Kada paskutinį kartą kalbėjotės su pakeleiviu ar tiesiog pažvelgėte jam į akis? Apsidairykite – dauguma žmonių arba spokso į savo telefonus, arba laiko juos rankose. Ir dažniausiai ne tam, kad paskambintų artimiesiems ar draugams, o tam, kad kuo ilgiau galėtų būti socialiniuose tinkluose. Kuo jaunesnis žmogus, tuo didesnę gyvenimo dalį jis aukoja tuščiam spoksojimui į ekraną. Šis virsmas įvyko per pastarąjį dešimtmetį, kai išmanieji telefonai ir socialiniai tinklai tapo neatsiejama kasdienybės dalimi. Akivaizdu, kad tai sudaro sąlygas visiškai kitokio tipo politikai klestėti – tokiai, su kokia susiduriame tiek pasauliniu, tiek ir Lietuvos mastu. Tad kokia tai politika?

Pradėkime nuo kelių skaičių. Du trečdaliai pasaulio gyventojų (apie 90 % visų interneto vartotojų) naudojasi socialiniais tinklais ir vidutiniškai praleidžia apie 7 valandas per dieną prie ekranų. Iš šio laiko maždaug 2 valandos 28 minutės skiriamos socialiniams tinklams. Tuo tarpu Z karta (12–27 metų amžiaus) socialiniuose tinkluose praleidžia vidutiniškai net 3 valandas 42 minutes per dieną. Kai kuriose šalyse socialiniams tinklams skiriamas laikas viršija 4 valandas per dieną – tai jau ketvirtadalis viso laiko, kurį žmogus praleidžia nemiegodamas. Kodėl tiek daug laiko savanoriškai atiduodame socialiniams tinklams, kurie dažnai duoda mažai, bet pasiima daug – mūsų dėmesį, ramybę, miegą ir net kritinį mąstymą?

Kaip veikia socialinių tinklų verslas?

Atsakyti į šį klausimą galima supratus, kaip veikia socialinių tinklų verslo modelis. Jis gana paprastas: algoritmai siekia kuo ilgiau išlaikyti mūsų dėmesį ekrane, nes tai tiesiogiai susiję su jų pajamomis. Šios pajamos gaunamos iš reklamos bei mūsų duomenų surinkimo ir pardavimo. Kuo daugiau laiko praleidžiame žiūrėdami į ekranus, tuo daugiau reklamų mums parodoma, tuo daugiau asmeninių duomenų surenkama, kad būtų galima kurti dar efektyvesnes, individualiai pritaikytas reklamas – ir tuo lengviau paveikti mūsų pasirinkimus. Prie to dirba geriausi pasaulio protai ir pažangiausias dirbtinis intelektas.

Algoritmai sekokai išmoko, kad prie ekranų mus labiausiai prikausto ne ramus ar neutralus turinys, o tas, kuris sukelia pasipiktinimą, priešiškumą, susipriešinimą – tai emociškai įkrautas turinys. Kuo daugiau tai ką matote sukelia pykčio ar stiprių emocijų, tuo ilgiau liekate prie ekrano. Žmones taip pat labiau įtraukia kontroversiškas, melagingas ar dezinformacinis turinys – jis yra net 4–6 kartus populiaresnis, priklausomai nuo platformos, nei patikima, informatyvi informacija. Būtent todėl melagienos ir įtūžį keliantis turinys dažniausiai pirmiausia jums ir pateikiamas algoritmų socialinėse platformose.

Kokį poveikį tai turi politikai?

Tai daro didelį poveikį politikai, nes pagrindinė priežastis, dėl kurios žmonės lankosi socialiniuose tinkluose, yra noras sekti naujienas ir sužinoti apie aktualius įvykius. Net 68 % socialinių tinklų vartotojų visame pasaulyje 2025 m. teigė, kad būtent tai yra svarbiausia jų buvimo šiose platformose priežastis. Tačiau tikslios, išsamios ir objektyvios informacijos pateikimas dažnai nesutampa su socialinių tinklų verslo modeliu – lygiai taip pat kaip ir įrodymais grįsta, strateginė, subalansuota politika. Visiškai kas kita – pykčiu, susipriešinimu, provokacijomis ir dezinformacija paremta politika. Būtent tokia pritraukia mūsų dėmesį ir prilipina prie ekranų. Puikus to pavyzdys – Donaldas Trumpas.

Nuoskaudų ir chamizmo politika

Socialinių tinklų verslo modeliui itin palanki nuoskaudų (angl. grievance) ir chamizmo (angl. slob) politika. Atrodo, kad ši politinė strategija tarsi feniksas atgimsta iš Antrojo pasaulinio karo pelenų. Hitlerio skriaudos politika buvo vienas pagrindinių nacių partijos sėkmės variklių.

Šiandien, socialinių tinklų sukurtoje informacinėje aplinkoje, geriausiai sugeba įsitvirtinti būtent kraštutinės dešinės politinės jėgos, nes jų turinys puikiai dera su nuoskaudų, chamizmo ir “mes prieš juos” politine retorika. Tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl šiandien matome tokius reiškinius kaip: Donaldas Trumpas JAV, AfD Vokietijoje, Marine Le Pen ir Rassemblement National Prancūzijoje, Reform UK Jungtinėje Karalystėje, Călin Georgescu pasirodymas Rumunijos prezidento rinkimuose, Karolio Nawrockio pergalė Lenkijoje ir pan. 

Lietuvoje taip pat netrūksta politikų ir partijų, besinaudojančių nuoskaudų ir susipriešinimo strategijomis. Tarp ryškiausių pavyzdžių – R. Žemaitaitis su savo judėjimu Nemuno aušra, V. Radžvilas ir V. Sinica su Nacionaliniu susivienijimu, P. Gražulis su Tautos ir teisingumo sąjunga, E. Vaitkus, o kiek nuosaikesnį, bet panašų modelį taiko ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga su A. Veryga. Panašią retoriką pasitelkia ir įvairūs visuomeniniai judėjimai, tokie kaip Šeimų maršas, antivakseriai ar kovotojai prieš NT mokestį. Visi jie remiasi nuoskaudų, susipriešinimo ir emocinės mobilizacijos taktika.

Tai politinės jėgos, kurios siekia naudos iš pykčio, visuomenės skaldymo ir dezinformacijos – strategijų, kurio ypač veiksmingos socialinių tinklų aplinkoje. Kartu jos palaiko identiteto politiką ir kuria politinio smurto atmosferą, kurios Lietuvoje kol kas dar nėra daug, tačiau žvelgiant į JAV ir kitų šalių pavyzdžius, aiškiai matyti, kur tai veda. Nors tokia strategija laikinai atneša politinę sėkmę, ilgainiui ji daro didelę žalą visuomenei – skatina susipriešinimą, silpnina pasitikėjimą institucijomis ir griauna bendrąjį visuomenės pagrindą.

Problemos ignoruojamos – sprendimai nevyksta

Turbūt didžiausia žala, kurią sukelia tokia situacija, yra tai, kad tikros, visuomenės išlikimui svarbios problemos yra tiesiog ignoruojamos. Reikalaujančios susitelkimo, dėmesio ir nuoseklaus darbo temos lieka nuošalyje, nes socialiniai tinklai mūsų dėmesį nukreipia į tai, kas dažnai yra išgalvota, paremta melagienomis, skatinančiomis pyktį ir susipriešinimą. Judėjimai, tokie kaip Šeimų maršas ar antivakseriai, mobilizuoja žmones pasitelkdami sąmokslo teorijas, išgalvotą ar smarkiai išpūstą informaciją, tačiau nesiūlo jokių sprendimų tikroms visuomenės problemoms.

Šiandien viena ryškiausių grėsmių – reali karo grėsmė iš Rusijos, kuri be priežasties griauna, žudo, prievartauja ir grobia vaikus kaimyninėje valstybėse, o mums grasina kone kasdien. Kaip R. Žemaitaitis ar Šeimų maršas siūlo spręsti Lietuvos saugumo klausimą? Tiesiog siūlo apsimesti, kad problemos nėra. Taip pat elgiamasi ir kitų grėsmių atžvilgiu – klimato krizė (sauros ir potvyniai), pavojinga tarša chemimėnis medžiagomis, naujų ligų plitimas, demografinės tendencijos užprogramuojančios greitą valstybės nykimą. Ar girdėjote, kad apie tai būtų kalbama? Kad būtų siūlomi realūs sprendimai? Išskyrus nuoskaudas, kad skaudėjo po skiepų ar žaliųjų suvaržymų – nieko daugiau. Nuoskaudų politika čia neturi ką pasiūlyti, nes, švelniai tariant, tikrų problemų sprendimas nėra jos stiprioji pusė. O išgalvotos grėsmės – tai jau visiškai kas kita.

Užsienio pavyzdžiai

Realūs pavyzdžiai, kuriose pasaulio šalyse tiesiog šokiruoja. Pavyzdžiui, Brazilijoje 2018 m. J. Bolsonaras rinkimų kampanijos metu žadėjo suteikti policijai ir kariuomenei plačius įgaliojimus naudoti smurtą prieš favelų gyventojus – dažnai remiantis rasistiniais stereotipais ir nusikaltėlių įvaizdžiais. Nepaisant to, daugelis favelų gyventojų vis tiek balsavo už jį. Viena iš priežasčių – per „Facebook“ išplitusios melagienos, esą jo oponentas siekia „paversti kūdikius homoseksualais“. Ši dezinformacija stipriai paveikė viešąją nuomonę, ypač tarp religingų ir socialiai pažeidžiamų bendruomenių. Po Bolsonaro išrinkimo favelose įsivyravo baimė, nes virš skurdžių rajonų pradėjo skraidyti kariniai sraigtasparniai, iš kurių policija atidengdavo ugnį net į tankiai apgyvendintas teritorijas be didelių apsiribojimų. Akivaizdu, kad gyventojai balsuodami pasirinko kovoti su įsivaizduojama grėsme, o ne su ta, kuri buvo labai tikra grėsmė jų gyvybėms.

Panašų pavyzdį matome ir D. Trumpo kovoje prieš imigrantus bei LGBT bendruomenę – tai lydima populistinių pažadų, pavyzdžiui, kad kainos sumažės jau pirmąją jo prezidentavimo dieną. Tuo tarpu tikroji darbotvarkė, aiškiai išdėstyta „Projekte 2025“, kaip ir per pirmąją kadenciją, siekia vieno esminio tikslo: perskirstyti išteklius nuo skurdžiausių sluoksnių – atimant sveikatos apsaugą, socialinę paramą ir maisto pagalbą – turtingiausiųjų naudai, per mokesčių lengvatas. Ironiška, bet labiausiai nuo šios politikos jau nukentėjo ir dar labiau nukentės būtent tos valstijos, kuriose Trumpas sulaukė didžiausio palaikymo. Jau dabar matyti, kad dėl imigrantų persekiojimo žemės ūkis šiose vietovėse susiduria su rimtais sunkumais, o darbo jėgos trūkumas ir tarifų politika tik dar labiau skatins kainų augimą.

Lietuvos pavyzdžiai

Lietuvoje situacija – labai panaši. Gyvename tarsi ant parako statinės: grėsmė iš Rusijos yra reali ir nuolatinė. Prieš JAV prezidento rinkimus buvo visiškai aišku, kad D. Trumpas neketina remti Ukrainos, o kartu ir tai, kad JAV gali atsitraukti iš NATO arba padaryti šią organizaciją neveiksnia – ypač kalbant apie Rusijos atgrasymą. Būtent taip ir nutiko. Tai – labai pavojinga situacija Lietuvai. Ji dar nėra kritinė tik todėl, kad Ukraina vis dar kovoja, neleisdama Rusijai pradėti naujų konfliktų kitur.

Tačiau tuo metu mūsų didžiausi patriotais save laikantys Seimo nariai – tokie kaip R. Kasčiūnas ar V. Sinica – jau dešimtmetį nešioja Trumpo palaikymo plakatus, organizuoja šiam asmeniui skirtas akcijas ir laukia jo žadėto „aukso amžiaus“. Tai, kad Trumpas sustabdė paramą Ukrainai pusei metų dar net netapęs prezidentu, kad ne kartą norėjo JAV išvesti iš NATO, o Putiną nuosekliai gyrė – visa tai šiems veikėjams ir jų rėmėjams kažkaip „netyčia“ praslydo pro ausis ir akis. Mat jiems svarbiausia net ne savo pačių ar savo šeimų  saugumas ar šalie padėtis, o tai, kad Trumpas “duchina” imigrantus ir LGBT bendruomenę.

V. Sinica netgi parašė knygą – „Kolonizacija“, kurioje kalbama apie tariamą imigrantų keliamą grėsmę. Tačiau per pastaruosius penkerius metus, kai į Lietuvą atvyko šimtai tūkstančių imigrantų ir pabėgėlių, jis nesugebėjo pateikti nė vieno realaus pavyzdžio, kad kuris nors būtų padaręs ką nors išskirtinai blogo. Bet tai nė kiek nesumažino jo entuziazmo ieškoti priekabių prie užsieniečių ar steigti Seimo grupes „Prieš masinę imigraciją“ – kaip ir meilės Trumpui. Lygiai taip pat tai nesutrukdė ir kitam aistringam Trumpo gerbėjui, P. Gražuliui, toliau uoliai kabinėtis prie LGBT bendruomenės ir naudotis savo mandatu „Suverenių tautų Europos“ frakcijoje Europos Parlamente tam, kad ją viešai niekintų. Nei Sinicos, nei Kasčiūno, nei Gražulio joks imigrantas, pabėgėlis ar LGBT bendruomenės narys nėra nuskriaudęs. Šios grupės iki šiol nekelė ir nekelia Lietuvai jokios grėsmės – skirtingai nei Rusija ar Trumpo tarptautinė politika.

Pabaigai

Tai kodėl mes nuolat diskutuojame ir kovojame su įsivaizduotomis grėsmėmis, užmiršdami apie visiškai realias ir net labai mirtinas? Paprasčiausiai todėl, kad gyvename pasaulyje, kuriame informacinį lauką aplink mus formuoja algoritmai. O jiems reikia dezinformacijos, pykčio, „mes prieš juos“ naratyvų ir kitų emocinių užtaisų, nes tai padeda išlaikyti mus nuolatinėje įtampoje ir prilipusius prie ekranų, net kai visa tai yra išgalvota.

Nors tai puikus verslas technologijų milžinėms, visuomenei kelia rimtų grėsmių: tikros problemos lieka nematomos ir nesprendžiamos, o išsamios, duomenimis pagrįstos ekspertų diskusijos tampa nebereikalingos. Nes kad ir kokie sudėtingi būtų klausimai, kirpėja, kebabų kepėjas ar sunkvežimio vairuotojas su šimtais tūkstančių sekėjų „TikTok“, „Facebook“ ar „YouTube“ reiškiantis savo nuomonę ar pyktį visais klausimai tampa didesniu autoritetu nei pasaulinio lygio ekspertas be tokios auditorijos. Tokią duobę sau išsikasėme per pastarąjį dešimtmetį. Kaip iš jos išlipti – klausimas sudėtingas, bet laiko laukti nėra, nes realios problemos, kol braukome ekranus, niekur nedingsta – tik gilėja.

Atsakymas akivaizdus ir paprastas – todėl, kad juo nesinaudoja. O jei kartais ir buvo įlipęs, turbūt padarė dešimt selfių tokiai progai įamžinti ir išlipo artimiausioje stotelėje. Tai – joks perdėjimas. Per kiekvienus savivaldos, mero ar Seimo rinkimus žurnalistai organizuoja diskusijas apie viešąjį transportą, ir dažnas klausimas politikams – kas atvyko į diskusiją viešuoju transportu? Pakelta ranka tokioje situacijoje tokia reta, kaip Lietuvoje augantys bananai. Vilniaus elitui viešasis transportas – tiesiog nesuvokiama pašalpa vargšams. Jei jiems per brangu – tegul vaikšto.

Todėl Vilniaus savivaldybės taryboje valdančiąją koaliciją sudarantys Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) ir Laisvės partijos nariai taip lengvai ir vieningai balsavo už bilietų kainų dvigubinimą. Pasak sostinės savivaldybės, „preliminariais skaičiavimais, dėl kainos pokyčio papildomai būtų surinkta apie 15 mln. eurų, kuriuos planuojama skirti dar spartesniam viešojo transporto kokybės gerinimui.“

Argumentai už

Vilniaus savivaldybės ir savivaldybės įmonės „JUDU“ atstovai viešai pateikė keletą argumentų, kodėl reikia branginti viešąjį transportą.

Pirmiausia – bilietų kainos paskutinį kartą buvo keistos 2013 m. liepos 1 d., o per tą laiką gerokai išaugo atlyginimai ir kuro kainos. Antra – šiuo metu miesto biudžetas subsidijuoja 70 % viešojo transporto kainos, o jei nieko nebus daroma, ši dalis greitai išaugs iki 80 %. Todėl, pasak Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vadovo Adomo Bužinsko, kainų pakėlimas leistų užtikrinti „sveiką“ subsidijų santykį.

Tiesa, tas pats konservatorius A. Bužinskas turi ir kitą „sveiko santykio“ kalkuliatorių, kai pateikia savivaldybei (t. y. miesto gyventojams) apmokėti asmenines keliones ar prabangių automobilių nuomą užsienyje kaip komandiruotės išlaidas. Bet nenukrypkime.

Trečias viešai išsakomas argumentas, kodėl reikia dvigubinti viešojo transporto bilietėlių kainą ir kelti kitų bilietų kainas, – esą vienkartinių bilietų kainos nemotyvuoja gyventojų įsigyti nuolatinių bilietų. Galiausiai pabrėžiama, kad reikia papildomų lėšų viešojo transporto sistemos plėtrai į vietas, kur dabar autobusai ir troleibusai važiuoja retai arba išvis nevažiuoja.

Visi šie keturi argumentai nėra neteisingi. Visgi jie ir nėra labai įtikinantys. Nes nėra jokio „sveiko“ subsidijų santykio – viskas priklauso nuo miesto (vieni dengia 100 % išlaidų, kiti 0 %). Kainos keltos prieš daugiau nei dešimtmetį irgi nėra savaime argumentas jas dvigubinti. O tai, kad esami naudotojai turėtų apmokėti tinklo plėtimo kaštus tiems, kurie pasistatė ar nusipirko namus, kur autobusai nevažiuoja, skamba keistai. Kaip ir idėja kelti kainą, nes žmonės perka vienkartinius bilietėlius – tai gal tiesiog atpiginkit nuolatinius?

Bet yra kita pusė, apie kurią Vilniaus savivaldybės ir savivaldybės įmonės „JUDU“ atstovai nutyli.

Daug nemokamų dalykų

Pradėkime nuo Benkunsko žodžių, kad „nieko nemokamo ant šios žemės, deja, nėra“. Jo nuomone, viešojo transporto galima ir nebranginti, bet tuomet reikėtų mažinti finansavimą kitoms svarbioms sritims, pavyzdžiui, mokykloms ar ligoninėms. Norėčiau paprieštarauti – mano nuomone, mūsų meras klysta.

Matau begalę nemokamų dalykų Vilniuje.

Pavyzdžiui, asmeninių automobilių sukeliami kamščiai, eismo spūstys ir miestiečių gaištamas laikas juose – nemokami. Oro tarša iš automobilių, didžiausio oro teršalų šaltinio Lietuvoje, taip pat nieko nekainuoja. Sveikatai pavojingos kietosios dalelės, azoto dioksidas, sieros dioksidas, pažeminis ozonas, anglies monoksidas, policikliniai aromatiniai angliavandeniliai, benz(a)pirenas, sunkieji metalai, lakūs organiniai junginiai – visiškai už dyką. Kaip ir kvėpavimo takų ligos, astma, širdies problemos ar net priešlaikinė mirtis. Pasak Europos aplinkos agentūros, kasmet Lietuvoje nuo oro taršos sukeliamų ligų miršta apie 3000 žmonių.

Triukšmas, kurį sukelia automobiliai – nemokamas. Miego sutrikimai, stresas, klausos problemos – taip pat. Dažnu atveju nemokama ir miesto erdvė, kurią užgrūda automobiliai, išvažinėtos pievelės ir gazonai. Stresas einant pėsčiųjų perėja, kai džipuose sėdinčios damos pamiršta, kur padėjo stabdžius, ar rizika būti partrenktam važiuojant dviračiu kelkraščiu – irgi nemokami. Eismo įvykiai? Taip pat nemokami. Vien 2024 m. Lietuvoje per juos žuvo 123 žmonės, o sužeista 3237.

Putino karas prieš Ukrainą, grasinimai mums, klimato krizės „malonumai“ – karščio bangos, liūtys, sausros – irgi nieko nekainuoja. O viso to priežastis? Mūsų priklausomybė nuo iškastinio kuro, ypač meilė burzgiantiems automobiliams. Kasmet iškastiniam kurui Lietuva išleidžia apie 10 mlrd. eurų – pinigus, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai išlaiko Putiną, jo orkus ir karą prieš Ukrainą bei Europą. Tuo tarpu pagal Kielio instituto duomenis, per visus tris Rusijos agresijos metus Lietuva Ukrainai skyrė iš viso 1,3 mlrd. eurų.

Taigi, gerbiamas mere, kodėl apie tai nepapasakojus miestiečiams? Juk jie gali pasinaudoti tiek daug nemokamų dalykų. Didelis jūsų nuopelnas.

Nemokamas viešasis transportas

O kas liečia viešąjį transportą, akivaizdu, kad nei ligoninėms, nei mokykloms pinigų nurėžti nereikia. Netgi nereikia mažinti savivaldybės lėšų Benkunsko iniciatyvoms niokoti gamtą.

Pavyzdžiui, 20 mln. eurų skiriama akmenims iš Neries traukti – kad patenkintų kažkokių verslininkų pramoginės laivybos užgaidas. O kur dar krantinių, prieplaukų įrengimas, viso to palaikymas? Tai ne tik kad neturi jokios visuomeninės naudos, bet, pasak mokslininkų, sunaikintų vieną unikaliausių upių pasaulyje – vieną iš ilgiausių atlantinių lašišų migracijos kelių.

Visgi, gerbiamas mere, niekas nesikėsina nurėžti jums kokių „svarbių“ dalykų ar kitų projektų, kuriems 2025 m. bus skirtas rekordiškai išaugęs 1,56 mlrd. eurų miesto biudžetas.

Klausimas kitas – kodėl bent iš dalies neapmokestiname jau minėtų nemokamų „gėrybių“?

Štai Niujorkas šiais metais įsivedė „eismo spūsčių apmokestinimą“ (angl. congestion pricing) Manhatano centre. Rezultatai po mėnesio:

• Transporto srautai toje zonoje sumažėjo 8–12 %,
• Eismo įvykių skaičius sumažėjo 50 %,
• Viešojo transporto naudojimas išaugo 7–10 %,
• Žmonių apsilankymai centrinėje zonoje padidėjo 4,6 %,
• Mokyklų autobusų vėlavimai sumažėjo 48 %,
• Papildomos pajamos miestui per 20 dienų – 48,6 mln. dolerių (per metus planuojama 500 mln.).

Tokios schemos jau veikia Londone, Stokholme, Geteborge, Milane, Singapūre, San Franciske, Vankuveryje ir daugelyje kitų miestų.

O jei tokia schema Vilniuje surinktų bent per metus 34 mln. eurų (mažiau nei reiktų pramoginei laivybai Neryje), ne tik nereikėtų kelti viešojo transporto kainų – jis galėtų būti nemokamas. Kaip tai jau yra Taline (Estija), Dunkerke, Aubagne, Mijė (Prancūzija), Čengdu (Kinija), Hasselte (Belgija), Liuksemburge, Portlande (JAV) ir dar daugelyje kitų miestų.

Vilniui, užsikabinusiam Europos žaliosios sostinės 2025 titulą, toks dalykas irgi visai derėtų. Bent jau būtų padaryta kas nors susijusio su žalumu, o ne su gamtos niokojimu ir taršos skatinimu – kaip iki šiol.

Jau nekalbant apie tai, kad mažas pajamas gaunantys, mažiausiai teršiantys ir miestą nuo kamščių saugantys žmonės būtų paskatinti už tai, kad daro gera ir miestui, ir savo kaimynams.

Protestas

Galbūt Benkunskas tiesiog nesupranta, kokią naudą miestui duoda viešasis transportas. Gal jam atrodo, kad juo važinėja kažkokie „neaiškūs“ žmonės, kurių savo aplinkoje nesutinka. Galbūt jis kažkada pabandė važiuoti autobusu, patyrė traumą ir dabar viso viešojo transporto nekenčia. O dvigubindamas bilietų kainą tiesiog nori jam atkeršyti? Galbūt…

Bet faktas lieka faktu – kuo daugiau žmonių naudojasi viešuoju transportu, tuo miestui geriau. Visiems. Net ir pačiam Benkunskui, kuris juo nesinaudoja. Tai kodėl mes neturėtume reikalauti, kad miestui būtų geriau?

Būtent todėl „Fridays for Future Lietuva“, „Extinction Rebellion Lietuva“ ir Gegužės 1-osios profesinė sąjunga balandžio 5 d., 13 val., Europos aikštėje prie Vilniaus miesto savivaldybės organizuoja protestą.

Ateikite! 

Smėlio laikrodis tiksi prieš mūsų akis. Smiltelės byra, o mes, kad ir kaip stengtumėmės tai neigti, giliai viduje žinome: kai paskutinė smiltis nusės, prasidės išbandymai, kuriems pasiruošti laiko daugiau nebus. Kol Ukraina lieja kraują kovoje su Rusija, mes dar turime jo. Tačiau JAV, paveikta slaptų Putino ir Trumpo koketavimų, blaškosi: tai jungia, tai išjungia paramą – ginklus, žvalgybos duomenis, – ir tuo pačiu akivaizdžiai spaudžia agresijos auką kapituliacijai. Karas gali sustoti – bet pagal agresoriaus taisykles. O kas tada? Pusantro milijono orkų, varomų negailestingos karo mašinos, jau bus laisvi smogti ten, kur Europa mažiausiai laukia. Ar mes tikrai ruošiamės tam, kas artėja? 
Kariniai pajėgumai, remiantis vieša informacija, stiprinami – daugiau technikos, intensyvesni mokymai. Bet ar mes tikrai išnaudojame laiką, kurį mums dovanoja Ukraina? Ypač kai kalbame apie politinius sprendimus. Jų svarba kritinė – jei delsime, krizės akivaizdoje laiko gali tiesiog nebelikti. O nuo to, ką darysime dabar, priklausys kaip būsime pasiruošę tam, kas laukia.

Kokia situacija šiandien?

Pirmas politinis žingsnis, kurio visuomenė nusipelno, – atvirai pateikti tikrąją padėtį, o ji, deja, itin niūri. Mūsų saugumo sistema rėmiasi NATO 5-uoju straipsniu, kurio pagrindinis ramstis – JAV karinė galia. Tačiau kasdien girdime D. Trumpo, viceprezidento JD Vance’o ir turtingiausio pasaulio žmogaus E. Musko, faktiškai nupirkusio prezidento įtaką, pareiškimus. Jų viešas ir neviešas šnabždėjimasis su Putinu, rusų propagandos atkartojimas pažodžiui aiškiai signalizuoja: kliautis NATO realiais veiksmais būtų naivu ir net pavojinga. Matome, kas vyksta su Ukraina – labai tikėtina, kad JAV vetuotų 5-ojo straipsnio aktyvavimą (tam reikalingas visų valstybių pritarimas), o NATO kaip organizacija liktų paralyžiuota.

Tai reiškia, kad atskiros šalys ar regioninės koalicijos gal ir suteiktų kokią pagalbą (kol nėra aiškesnių susitarimų), bet kol Europa neturi savo saugumo organizacijos, nepriklausomos nuo JAV, mūsų likimas – ant plono siūlo. Bet kada saugumo sistema gali būti išjungta – užteks vien Trumpo užgaidos ar jo noro įtikti Putinui. Taip nutiko kovo pradžioje, kai ukrainiečių HIMARS sistemos buvo tiesiogiai išjungtos tik todėl, kad V. Zelenskis, užuot lankstęsis Trumpui, tiesiog pasakė elementarią, ukrainiečių daug kart išgyventą, tiesą, kad Putinas nesilaiko susitarimų.

Apskritai Trumpo sugrįžimas į valdžią – tarsi visų Putino šlapių sapnų išsipildymas. Kremliuje šampano turbūt seniai nebeliko, nes kiekviena diena atneša vis naujų dovanų iš JAV, kurios Putinui turėtų priminti nesibaigiančias Kalėdas. Trumpo elgesys su V. Zelenskiu, Ukrainos reketavimas dėl kompensavimo už pagalbą, ekonominiai karai prieš artimiausius sąjungininkus, grasinimai aneksijomis, absurdiškos rusiškos propagandos skleidimas – ir tai tik maža dalis. Svarbiausia, kad mes nebegalime net naiviai tikėtis, jog Rusijai užpuolus JAV liks neutrali. Turime ruoštis, kad JAV ir Rusija gali tapti sąjungininkėmis. Kad ir kaip tai skambėtų, tai tokia mūsų realybė, ir būtent į šį – blogiausią – scenarijų turime orientuotis priimdami politinius sprendimus dėl šalies saugumo užtikrinimo.

Ko mums reikia iš savo politikų?

Ši situacija reikalauja skubių ir esminių sprendimų, kurie stiprintų mūsų gebėjimą apsiginti. Ginkluotė, įtvirtinimai, dronų gamyba ir kitos priemonės, kurias praėjusią savaitę pasiūlė Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), yra svarbios, tačiau ne mažiau reikšmingi klausimai, kurie nesusiję su ginklais.

Pirmiausia, krizės akivaizdoje mums reikia lyderių, o ne šiaip politikų. Kuo jie skiriasi? Politikai žaidžia pozicijos ir opozicijos žaidimus, kasdien tikrina savo populiarumo reitingus, mezga intrigas ir bėga – kartais tik retoriškai, o kartais ir tiesiogiai – nuo rimtų problemų bei atsakomybės. Tuo tarpu tikri valstybės lyderiai veda mus ten, kur privalome nueiti, nekreipdami dėmesio į antraštes ar savo reitingus.

Mūsų politikų “lyderystė”

Akivaizdu, kad kol kas lyderių tarp mūsų politikų nematome. Mūsų premjeras G. Paluckas geriausiu atveju galėtų pretenduoti į geriausio stručio imitatoriaus titulą – kritinė valstybės saugumo padėtis, regis, „sprendžiama“ kišant galvą į smėlį. Nors 2025 m. sausio 17 d. Valstybės gynybos taryba priėmė reikiama sprendimą 2026–2030 m. laikotarpiu gynybai skirti 5–6 procentus BVP, jokios realios pažangos nematyti. Vietoj to premjero pagrindinė veikla šiuo lemiamu metu – kartoti, kokia tvirta jo koalicija. Tuo tarpu jo koalicijos partnerio R. Žemaitaičio kasdienės nesąmonės, dezinformacijos skleidimas ir akivaizdi antivalstybinė veikla – pavyzdžiui, “kelionė” pas Muską – jau žengia į Baudžiamojo kodekso 118 straipsnio ribas („Padėjimas kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką“), už ką turėtų būti skirtas laisvės atėmimas nuo dvejų iki septynerių metų. Tuo pat metu šio politiko vadovaujamos „Nemuno aušros“ partijos balsavimas prieš tolesnį sankcijų Rusijai pratęsimą kelia rimtų abejonių, ar šie politikai iš tiesų rūpinasi šalies nacionaliniu saugumu ir krašto gynyba.

Koalicijos ir mokesčių pakeitimai turi būti priimti nedelsiant. Papildomi pinigai gynybai stiprinti reikalingi čia ir dabar. Praeitame Seime per visus ketverius metus buvo nagrinėta ir parengta mokesčių reforma, išanalizuoti įvairūs variantai, galintys padidinti pajamas ir sutvarkyti “gyvulių ūkius”. Tada pritrūko balsų – liberalai, opozicija ir visokios asociacijos kišo pagalius į ratus. Tačiau Paluckas, užuot veikęs dabar, ruošia naują planą ir žada, kad mokestiniai pokyčiai atsiras (o gal ir ne) tik 2026 m. biudžeto projekte, pateikiamame iki 2025 m. spalio 15 d. Patvirtinimas numatomas gruodį, o įsigaliojimas – geriausių atveju tik po pusmečio, nes Teisėkūros pagrindų įstatymas reikalauja, kad nauji mokesčių įstatymai ar jų pakeitimai būtų priimti ir paskelbti likus bent šešiems mėnesiams iki įsigaliojimo. Tai reiškia, kad realūs pokyčiai ir pinigai anksčiausia būtų tik po metų ir trijų mėnesių. Ar tikrai galime sau leisti tokią prabangą?

Institucijų veikla

Dar didesnė prabanga yra politikų stumdymasis dėl Regionų ministerijos ministro kėdės. Apskritai tokios ministerijos steigimas ar net laikas skirtas diskusijoms apie tai šiandienos situacijoje atrodo absurdiškai. Panašiai kaip 200 mln. “Nacionaliniam stadionui”, neturint “nenacionalinių” bet taip reikalingų slėptuvių. Jeigu mums ir reikia kažko, tai reikia ministerijos ar institucijos, kuri leistų per jungti visus gynybos ar strateginius projektus žymiai didesnę pavarą. Taip, viešųjų pirkimų taisyklės, konkursai, apskundimų terminai, teismai ir panašūs dalykai yra reikalingi, bet krizės akivaizdoje negalime gaišti nė minutės dėl smulkmenų dokumentuose – kokių kabliukų ar taškiukų. Puikus pavyzdys – strateginis projektas „Rail Baltica“ geležinkelio linija. Pripažintas prioritetiniu dar 2007 m., jis turėjo būti baigtas prieš daugiau nei dešimtmetį, tačiau iki šiol įstrigęs popierizmo pelkėje: vis brangsta, vis neaišku, kada – ir ar išvis – bus užbaigtas. Tai mūsų strateginis logistikos projektas, kuris leistų sąjungininkų pajėgoms, ypač su sunkiaja ginkluote, greitai pasiekti Lietuvą.

Kita problema yra sunkiai pastebima iš gatvės, tačiau dirbant institucijose ji tampa akivaizdi – visiškai nekvalifikuoti politinio pasitikėjimo tarnautojai, paskirti pagal partinį „gėrybių dalybų“ principą. Visuomenėje dažnai diskutuojama apie ministrų asmenybes ir patirtį, tačiau realybėje ministras priima svarbiausius sprendimus ir atstovauja institucijai, o daugelį kasdienių procesų ir problemų sprendimų koordinuoja bei įgyvendina viceministrai, ministrų patarėjai, viceministrų padėjėjai, ministerijų kancleriai ir jų patarėjai bei kiti politinio pasitikėjimo specialistai.

Viešojoje erdvėje nemažai kritikos sulaukė „profesionalų Vyriausybė“, su kuria valstiečiai laimėjo 2016 m. rinkimus. Todėl nuo 2020 m. sugrįžta prie „gerosios praktikos“, kai į politinio pasitikėjimo postus laimėjusios partijos sukišą visą savo sąrašo dalį (kartu su partijų rėmėjais ir “draugais”), kuris nepateko į Seimą. Dėl to net paskyrus puikų ministrą, jo politinio pasitikėjimo sukištukų komanda dažnai neturi reikiamų kompetencijų ir motyvacijos spręsti realias problemas. Tai yra viena iš svarbiausių priežasčių kodėl daugelis dalykų taip stringa ir nekompetetingai valdoma.

Užsienio politika

Viduje susitvarkyti būtina, tačiau ne mažiau gyvybiška kuo greičiau sukurti naują Europos saugumo sistemą, kurios dalimi taptų Lietuva. Tai galėtų būti Europos NATO atitikmuo ar bendra Europos kariuomenė, bet esmė – JAV turi likti už jos ribų ir Ukraina jos viduje (nes tik ji vienintelė Europoje turi didelę kare užgrudintą kariuomenę), o joks vienas narys negalėtų vetuoti sprendimų ar sabotuoti atsako Rusijos agresijos atveju – nei karinio, nei kitokio. Branduolinis skėtis taip pat privalo būti europietiškas. Todėl itin keista girdėti G. Palucko skeptiškas replikas, kai Prancūzijos prezidentas pasiūlė pasidalinti branduoline apsauga. Lenkijos ir Vokietijos lyderiai šią iniciatyvą įvertino kaip itin reikšmingą, o mes ką – tikimės cepelinais Rusiją atgrasyti? Jei JAV pasitrauks iš NATO ar tiesiog nevykdys įsipareigojimų (kas faktiškai jau vyksta), akivaizdu, kad neturime jokio atgrasymo.

Kitas įšaldytas klausimas – Kinija. Taip, Kinija padeda Rusijai išgyventi ekonomiškai, taip, ji yra autokratiška valstybė, kurioje pažeidžiamos žmogaus teisės. Tačiau tai – antra pagal BVP galingiausia šalis pasaulyje, o realiai – pirma, nes dolerio perkamoji galia Kinijoje lenkia JAV: už tą patį dolerį ten nuperki daugiau prekių ir paslaugų. Vertinant ekonomiką pagal perkamąją galią, 2025 m. Kinijos BVP prognozuojamas sieks apie 40 trilijonų JAV dolerių, kai JAV – apie 30. Be to, Kinija nesivaiko nei svetimų teritorijų aneksijų (taip Taivanas, bet jis oficialiai nepriklausomybės neskelbė, o dauguma pasaulio valstybių ir Jungtinės Tautos laiko jį Kinijos dalimi), nei ekonominių karų, nei tarptautinių institucijų ar bendradarbiavimo griovimo. Kitaip sakant, ji nedaro to, kuo dabar užsiima Trumpo administracija JAV – negriauna to, kas mums gyvybiškai svarbu. JAV sugriovus savo sąjungas, Kinija taps – jei dar netapo – galingiausia pasaulio valstybe. O mes? Nuo 2021 m., kai Vilniuje steigėme Taivano atstovybę, su Kinija praktiškai neturime diplomatinių santykių. Europoje esame tokie vieninteliai.

Akivaizdu, kad naujoje realybėje Europos suartėjimas su Kinija neišvengiamas – tik ši galybė gali tapti rimta atsvara JAV. Mums lieka pasirinkimas tarp dviejų: vertybių ar išlikimo. Kadangi atsakymas akivaizdus, gal metas atkurti diplomatinius santykius ir ieškoti bendradarbiavimo galimybių. Rusija ekonomiškai tapo Kinijos vasalu, todėl kyla svarbus klausimas: ar kokie nors Kinijos interesai galėtų padėti mums apsisaugoti nuo Rusijos agresijos? Galbūt tai skamba naiviai, tačiau Kinija suinteresuota tiek tarptautiniu bendradarbiavimu, tiek Europos stabilumu, nes Europa yra vienas svarbiausių jos prekybos partnerių – 21,3 % viso Europos importo sudaro prekės iš Kinijos.

Pabaigai

Tai – tik keli aspektai, kuriuos pavyko aptarti šiame straipsnyje. Daugybė svarbių klausimų liko nepaliesti: kaip užkardyti dezinformacijos ir melagienų skleidimą, būtinybė skubiai stiprinti kariuomenę, jos rezervą ir civilių karinius mokymus, ką daro Lenkija, kaip būtų galima greičiau perimti ir įsisavinti Ukrainos karo patirtį, karines technologijas ir taktiką.

Vis dėlto esminis dalykas, kurį noriu priminti pabaigai, – tas smėlio laikrodis, kuris nestovi vietoje. Galime dabar ignoruoti šias problemas, bet spręsti jas kritinėje situacijoje bus daug sunkiau, nes ji atneš dar didesnę bėdų laviną. Mūsų pasiruošimas šiandien lems, kaip mums seksis, kai tas momentas ateis. Taip, niekas nežino, kas laukia ateityje, bet praeitis mums jau parodė pavyzdžius. Istorijos pamokose girdėtas Suomijos atvejis man įstrigo iki šiol.

Šiandien iš veiksmų sunku įžvelgti, kad mūsų politikai rimtai vertintų visiškai pasikeitusią saugumo situaciją ir ruoštųsi dienai X. Galbūt kažkas daroma ne vien kalbomis, galbūt nenorima gąsdinti visuomenės, galbūt saugoma ekonomika – galbūt… Tačiau pažvelgus į Lenkiją, kuri jau mobilizuoja visuomenę ir jau šiemet skiria apie 5% BVP gynybai, kontrastas akivaizdus. Juolab kad mes, o ne Lenkija, esame sunkesnėje saugumo situacijoje. Tai ko mes laukiame?

Atskleisiu jums vieną paslaptį – kad ir kokie protingi ar savarankiški galvojate esantys, jūsų nuomonė yra formuojama kasdien. Taip, jūsų vertybės ir gyvenimiški potyriai turi įtakos, bet milžinišką vaidmenį atlieka ir informacija, kurią gaunate. Jei būtų kitaip, kompanijos kasmet neišleistų 1 trilijono eurų reklamai, autokratai nesistengtų perimti žiniasklaidos priemonių ar uždaryti jiems nepalankių informacijos šaltinių.

Lygiai taip pat 2025 m. sausio 20 d. vykusioje D. Trumpo inauguracijoje už jo nugaros pirmoje eilėje nestovėtų turtingiausi pasaulio žmonės – socialinių medijų savininkai.

Tą šaltą dieną Kapitolijuje vykusioje inauguracijoje šalia Trumpo buvo ne tik jo šeimos nariai, svarbiausi valstybės pareigūnai, buvę JAV vadovai, pakviesti užsienio valstybių prezidentai ir ambasadoriai, bet ir privatūs asmenys, kontroliuojantys tai, ką matote ekrane – į jį vidutinis žmogus per parą žiūri apie 7–9 valandas. 

Tarp 40 pačių svarbiausių žmonių šalia Trumpo stovėjo Elonas Muskas, turtingiausias planetos žmogus, X (buvusio Twitter) bei Tesla ir SpaceX savininkas, Markas Zuckerbergas, Facebook, Instagram ir WhatsApp vadovas, Jeffas Bezosas, Amazon ir The Washington Post savininkas, Sundaras Pichai, Google ir Alphabet (kuri valdo YouTube) vadovas, Timas Cookas, Apple vadovas, Samas Altmanas, OpenAI vadovas, ir Shou Zi Chew, TikTok vadovas. Jų buvimas pirmoje eilėje nebuvo atsitiktinis.

Dėmesio oligarchai

Šie žmonės yra ne tik turtingiausi pasaulyje, bet ir turtingiausi per visą žmonijos istoriją. Niekada anksčiau tiek pasaulio turto nebuvo sutelkta kelių asmenų rankose. Jų bendras asmeninis turtas siekia apie 1,2 trilijono JAV dolerių – maždaug tiek, kiek vertos septynios Lietuvos, vertinant pagal vidutinio lietuvio turtą (66 tūkst. eurų). Tačiau Trumpo inauguracijoje pirmose eilėse jie buvo ne dėl savo turtų, o dėl to, kad kontroliuoja mūsų dėmesį ir algoritmus, lemiančius, kaip jis bus paskirstytas.

Būtent mūsų dėmesys ir asmeniniai duomenys, leidžiantys lengviau mus manipuliuoti, yra svarbiausios prekės, kurias siūlo turtingiausi pasaulio žmonės. Pavyzdžiui, Google 2024 m. iš reklamos (įskaitant YouTube) gavo 350 mlrd. JAV dolerių pajamų, o Meta (Facebook, Instagram, WhatsApp) – 164 mlrd. JAV dolerių. Šios kompanijos ne tik parduoda reklamą, bet ir prekiauja mūsų asmeniniais duomenimis – stebi, ką veikiame internete, kur lankomės, o kartais net klausosi mūsų pokalbių. Visa tai daroma tam, kad būtų lengviau mus paveikti – dažniausiai tam, jog kažką nupirktume, bet ne tik.

Socialiniai tinklai rinkimuose

Mūsų duomenys tampa preke, parduodama įvairioms komercinėms bendrovėms ir piktavalių šalių slaptosioms tarnyboms, siekiant daryti įtaką rinkimams demokratiškose valstybėse. Pavyzdžiui, 2016 m. D. Trumpo prezidentinei kampanijai dirbo „Cambridge Analytica“ – politinė konsultacijų firma, kuri naudojosi „Facebook“ surinktais duomenimis, kad sukurtų detalius JAV rinkėjų psichologinius profilius. Tai leido jiems vykdyti itin tikslines reklamas, skirtas paveikti neapsisprendusius rinkėjus svarbiose svyruojančiose valstijose.

Tuo pačiu metu naudotojų psichologiniai profiliai buvo išnaudoti netikrų naujienų, sąmokslo teorijų ir klaidinančios politinės reklamos platinimui. Šią taktiką veiksmingai naudojo Rusijos agentai, vykdydami koordinuotą socialinės žiniasklaidos kampaniją, kurios tikslas buvo apšmeižti Hillary Clinton. Jie skleidė melagingas istorijas apie jos sveikatos būklę ir tariamą dalyvavimą vaikų išnaudojimo tinkle. Ši strategija pasiteisino – D. Trumpas buvo išrinktas JAV prezidentu.

Šios technologijos buvo veiksmingai panaudotos Rusijos siekiant suklaidinti rinkėjus ir per 2016 m. vykusį „Brexit“ referendumą. Tačiau nuo to laiko Rusija kišosi beveik į visus svarbiausius rinkimus Europoje. Vienas naujausių pavyzdžių – Rumunija, kur 2024 m. lapkričio 24 d. pirmąjį prezidento rinkimų turą netikėtai laimėjo radikalus prorusiškas kandidatas Călin Georgescu, sukeldamas politinį šoką. Vėliau Aukščiausiasis Teismas anuliavo balsavimą, kai paaiškėjo, kad Rusijos įtaka padėjo jo kampanijai, tačiau politinė situacija šalyje išlieka nestabili. Rusija aktyviai „dalyvavo“ ir paskutiniuose sekmadienio Vokietijos rinkimuose, siekdama sustiprinti prorusiškų partijų – AfD ir Kairės – rezultatus.

Rusijos ir komercinių kompanijų ištobulinti metodai dabar plačiai naudojami skleisti melagienas ir dezinformaciją, siekiant pakreipti rinkimų rezultatus dažniausiai kraštutinės dešinės, neonacių ir fašistinių jėgų naudai. Ir tai jau pasiteisino ne vienoje šalyje: 2016 m. Filipinuose išrinktas Rodrigo Duterte, 2018 m. Brazilijoje – Jair Bolsonaro, melagienų kampanijos nulėmė ir Viktoro Orbáno politinę sėkmę Vengrijoje nuo 2010 m., Narendra Modi pergales 2014 ir 2019 m. Indijoje, o Matteo Salvini pakilimą Italijoje 2018 m. Ir, siurprizas, siurprizas – jie visi dideli Putino ir D. Trumpo gerbėjai.

Žala ne tik rinkimuose

Socialiniai tinklai buvo aktyviai naudojami kur kas didesnei žalai nei vien rinkimų metu. Turbūt pamenate, kaip COVID-19 pandemijos metu juose plito įvairiausios antivakserių teorijos apie virusą ir vakcinas. Dėl vakcinų atsisakymo ir nepasitikėjimo jomis medicinos darbuotojų pastangos buvo smarkiai apsunkintos, o tai kainavo milijonus papildomų gyvybių. Be to, socialinių tinklų melagienos lėmė vakcinomis išvengiamų ligų – tymų, kiaulytės, raudonukės, difterijos, poliomielito, kokliušo ir stabligės – sugrįžimą.

2017 m. rugpjūtį Mianmaro kariuomenė surengė masines žudynes prieš Rohingjus: tūkstančiai vyrų, moterų, vaikų ir senolių buvo nužudyti, tūkstančiai moterų ir mergaičių – išprievartautos, kaimai – sudeginti. Apie 700 000 žmonių pabėgo į kaimyninį Bangladešą, siekdami išvengti smurto ir persekiojimo. Šis tarptautiniu mastu pripažintas Mianmaro Rohingjų genocidas buvo tiesiogiai pakurstytas melagienų, aktyviai platinamų „Facebook“ tinkle.

Nuo 2013 m. ISIS islamistų grupuotė itin veiksmingai išnaudojo socialinius tinklus – „Facebook“, „Twitter“, „YouTube“ ir „Telegram“ – savo propagandos sklaidai. Šie kanalai leido jiems radikalizuoti ir pritraukti dešimtis tūkstančių kovotojų iš Vakarų šalių džihadui prieš Vakarus. Tačiau 2017 m. ISIS neteko kontroliuojamų teritorijų, jų propagandos ir smurto vaizdų platinimas socialiniuose tinkluose taip pat buvo kiek apribotas.

Tai tik keli geriausiai žinomi pavyzdžiai. Tačiau blogiausia tai, kad mes žengiame į visiškai naują dirbtinio intelekto amžių, suteikiantį beribes galimybes kurti melagienas – tiek tekstų, tiek garso ar vaizdo pavidalu – ir tobulinti žmonių manipuliavimo technologijas.

Sugrįžusiam į JAV prezidento postą D. Trumpui už nugaros stovintys turtuoliai bei socialinių tinklų vadovai paskelbė apie likusių (kad ir menkų) melagienų kontrolės priemonių – blokavimų, faktų tikrinimo, bendruomenės komentarų ir pan. – panaikinimą.

Nenuostabu, kad tai labiausiai nudžiugino kraštutines dešiniąsias, fašistines ir nacistines ideologijas palaikančias partijas. Tyrimai rodo, jog radikalūs dešinieji populistai naudoja dezinformaciją kaip pagrindinę strategijos dalį siekdami destabilizuoti demokratijas ir įgyti politinį pranašumą. Ir ši taktika jiems puikiai pasiteisina.

Kur mes keliaujame?

Atrodo, kad dirbtinio intelekto dėka mes jau beveik pasiruošę leistis į dar niekieno netestuotus „amerikietiškus kalnelius“ – stačiausius ir pavojingiausius melagienų skardžius. Ir štai Markas Zuckerbergas, siekdamas įtikti D. Trumpui, dar ir išmontuoja paskutinius, nors ir vos besilaikiusius, saugumo diržus. Bet tai tik viena problema.

Kita problema – socialinių tinklų veikimas priklauso nuo jų vadovų, kaip puikiai parodė E. Muskas, perėmęs „Twitter“ ir pavertęs jį kraštutinės dešinės srutynu. Juk žmonės neieško informacijos socialiniuose tinkluose – ji jiems yra pateikiama, „sumaitinama“ (per „feedus“) braukant aukštyn-žemyn. O tai, kas ir kaip jums bus pateikta, priklauso nuo tų, kurie, sumokėję milijonus tiesiai į D. Trumpo kišenę ir pabučiavę jo žiedą per inauguraciją, pasižadėjo vykdyti jo norus.

Tuo pat metu patys socialinių tinklų algoritmai taip „patobulėjo“, kad ekranuose praleidžiamas laikas nuolat ilgėja – ypač tarp paauglių ir jaunų žmonių. Kasdienis jų buvimas socialiniuose tinkluose (iki 30 metų amžiaus) jau viršija 3–4 valandas ir vis auga, atimdamas miegą, sveikatą, gebėjimą mokytis, socialinius ryšius ir daugybę kitų svarbių dalykų. Gebėjimas kuo ilgiau „prilipdyti“ mus prie ekranų tapo pagrindiniu socialinių platformų ir jų savininkų tikslu, nes jis tiesiogiai didina jų turtus ir, kaip dabar akivaizdu, politinę galią. O kraštutinė dešinė dabar yra sėkmingiausia būtent tarp tų, kurie socialiniuose tinkluose praleidžia ilgiausiai.

Ką daryti?

Dėl D. Trumpo išrinkimo panašu, kad globalios pastangos riboti dėmesio oligarchų daromą žalą bus arba neutralizuotos, arba smarkiai apribotos. Akivaizdu, kad šis kelias veda į labai rimtas pasekmes, kurios guli užmirštos (ypač jaunimo) Panerių miške. Gaila, kad Antrojo pasaulinio karo baisumai pamažu išsitrina iš kolektyvinės atminties, užgožti vis naujesnių „TikTok“ šokių video, o fašizmo ir autoritarizmo idėjos vėl tampa „fainos“.

Šiuo metu nėra aiškaus sprendimo. Aš jo neturiu. Bet pirmiausia turime pripažinti, kad tai yra egzistencinė mūsų visuomenės problema. Nes mus nuo fašistinių jėgų sugrįžimo ir įsigalėjimo Europoje skiria vos vienas rinkimų ciklas.

Tai reiškia, kad turime ieškoti sprendimų dabar – kol dar ne per vėlu. Galbūt tai kažkas paprasto, pavyzdžiui, telefonų draudimas darželiuose ir mokyklose, klaidinančios informacijos žymėjimas ar griežtesnė melagienų kontrolė. Tačiau geriausia būtų, jei priemonės būtų įgyvendintos šalies ir ES mastu, visais lygmenimis – ribojant dezinformaciją ir stiprinant visuomenės atsparumą manipuliacijoms. Nes kuo ilgiau delsiame pažaboti socialinių tinklų melagienas, tuo didesnė tikimybė, kad galiausiai jos pažabos mus.