Mes vis dar rašome knygas, vis dar balsuojame ir vis dar ieškome gyvenimo partnerių. Tačiau už šio įprasto fasado vyksta tektoniniai pokyčiai, kurių masto dar iki galo nesuvokiame. Tikrovė paprasta: su kiekviena diena vis daugiau sprendimų už mus priima algoritmai. Mūsų dėmesys, intymūs pokalbiai ir net emocinis prisirišimas vis dažniau nukreipiami ne į kitą žmogų, o į Dirbtinį Intelektą (DI). Paradoksalu, bet vis dažniau siekiame įtikti ne artimui, o algoritmui – nes tik tapę jam „patrauklūs“ galime išlikti matomi, konkurencingi ir sėkmingi tarp žmonių.
Tai nėra nekalta technologinė pažanga ar dar viena inovacijų banga – tai milžiniškas eksperimentas su visa žmonija, vykdomas realiuoju laiku ir be mūsų sutikimo. Kol mes kantriai mokomės atspėti kas patiks algoritmui, lenktynės dėl bendrojo dirbtinio intelekto (angl. Artificial General Intelligence – AGI) jau primena pirmą kartą ant slidžių atsistojusius entuziastus, pasileidusius nuo stačiausio šlaito be menkiausio supratimo, kaip teks stabdyti. Ir visa tai vyksta ne garaže ar universiteto laboratorijoje, o didžiausių korporacijų moksliniuose centruose – skaičiuojama, kad vien šiemet į DI ir AGI bus sukišta daugiau nei 2,1 trilijono eurų, tai yra 44 procentais daugiau nei pernai.
Tai – didžiausias technologinis projektas žmonijos istorijoje, prieš kurį nublanksta visos praeities ambicijos. Palyginkime kitus didžiausius žmonijos techninius projektus: „Manheteno projektas“, per penkerius metus sukonstravęs atominę bombą, šiandienos pinigais kainavo apie 4,4 mlrd. eurų per metus. „Apollo“ programa, skraidinusi žmogų į Mėnulį ir gyvanusi ilgiau nei dešimtmetį, atsiėjo po 15,4 mlrd. eurų kasmet. Tai buvo valstybiniai projektai.
Šiandien žaidimo taisyklės pasikeitė iš esmės. Į DI aukurą investuojamos šimtais kartų didesnės lėšos, o jas valdo ne demokratiškai išrinktos vyriausybės, bet keletas techno-oligarchų. Tai tas pats uždaras elitas, kurio atstovų pavardės šiandien mirga ir Jeffrey Epsteino ryšių skandaluose ir skrydžių žurnaluose. Šie žmonės genami dviejų primityvių variklių: aklo godumo ir egzistencinės baimės – bijodami pavėluoti į savo pačių sukurtą apokalipsę.
Svarbiausia čia yra viena išpažintis: patys technologijos kūrėjai ir galingiausių korporacijų valdytojai šiandien atvirai pripažįsta, kad tikimybė, jog ši technologija mus nušluos nuo žemės paviršiaus, yra gal net 20 – 30 procentų. Tačiau jie nebegali sustoti. Sustojimas šiose lenktynėse dėl galutinės galios jiems prilygsta pralaimėjimui lenktyvėse dėl didžiausio žmonijos istorijoje “aukso puodo”, todėl jie mieliau renkasi riziką sunaikinti mus visus.
Mes artėjame prie „gorilos problemos“ atomazgos. Intelektas visada buvo vienintelis raktas į valdžią šioje planetoje. Šiandien mes savo noru kuriame subjektą, prieš kurį mūsų biologinis protas taps beviltiškai pasenęs. Kai mašina perims ne tik mūsų darbo vietas, ne tik visus gyvybinius valstybės procesus, bet ir mūsų artimiausius santykius, esminis klausimas nebebus „ko mes norime“, o „ko nori jis?“ — ir ar tam, ko jis nori, mes apskritai būsime reikalingi.
Gorilos problema: intelektas yra galia
Tam, kad suprastume, į kokią egzistencinę aklavietę save įsivarome, nebūtina būti genijų sambūrio nariu – pakanka pažvelgti į savo artimiausius giminaičius. Prieš kokius 8–10 milijonų metų mūsų ir gorilų protėviai sėdėjo tame pačiame medyje, todėl šiandien 98 proc. mūsų DNR yra identiški. Tačiau čia panašumai ir baigiasi. Evoliucija nuvedė mus skirtingais keliais: žmogus pasirinko smegenis, kurios šiandien yra tris kartus didesnės už mūsų giminaičių, o gorila liko prie raumenų masės, kuri du su puse karto lenkia mūsų gležnus kūnus.
Ir koks rezultatas? Šiandien žmogus be vargo būtų sudraskytas gorilos, bet ši neturi absoliučiai jokios balso teisės sprendžiant savo pačios išlikimą. Dėl žmogaus intelektualinio dominavimo gorilų ateitis priklauso ne nuo jų raumenų, o nuo mūsų malonės ir nuotaikos. Jei žmonija šiandien nuspręstų, kad gorilos trukdo arba tiesiog pabodo, šios rūšies neliktų akimirksniu. Štai čia ir slypi esmė: intelektas, o ne jėga, yra tikrasis galios instrumentas. Ir dabar mes patys konstruojame savo „žmogų“, kurio intelektinis pranašumas prieš mus bus dar didesnis nei mūsų prieš tą vargšę gorilą. Mes savo noru užsiimame vietą narve.
Auksinis narvas: intymumas ir priklausomybė
Kaip tas narvas atrodo nesunku pamatyti pažvelgus aplink, jei tik norime pamatyti, nes netgi ta ameba, pats primityviausias DI, kuris yra valdo mūsų socialinius tinklus sugaba visiškai pakeisti mus. Turbūt matotę kasdien aplink save žmonės prilipusius prie telefonų ekranų, ir griečiausiai, kad iš kaip nenorėtumėte sau pripažinti esate vienas/a iš jų. Ne tik kiekviena laisva sekundė atiduodama telefonams, bet ir laikas iš artimų santykių, ir miego, jauniausios Z kartos atstovų daugelyje šalių laikas prie telefonų siekia ar net viršija 7–9 valandų ribą, iš kurių socialiniuose tinkluose 3-4 valandos. Tai – primityvaus DI darbas, kurio vienintelis tikslas yra brutaliai konfiskuoti mūsų brangiausią turtą: laiką ir dėmesį.
Mes to nesuvokiame, bet jau dabar gyvename silicio narveliuose. Šis intelektas apie jus žino daugiau nei jūsų sutuoktinis ar jūs pats. Jis skanuoja jūsų baimes, pomėgius ir emocijas kaip rentgenas, o tada meistriškai jomis manipuliuoja, kad išlaikytų jus skaitmeninėje grandinėje, maitindamas dopamino dozėmis. Rezultatas? Mes esame atskirti vieni nuo kitų silicio informacinėmis uždangomis, uždaryti paralelinėse realybėse, kurios griauna ne tik asmeninius gyvenimus, bet ir valstybių politines struktūras. Tai, ką matome šiandienos pasaulyje – visiška poliarizacija ir neapykanta – yra tik šalutiniai pelno gaminimo vaisiai.
Tačiau tai tik „amebos“ lygio DI pasiekimai. Tikrieji skaitmeniniai tiranozaurai dar neatėjo. Kas bus kai ateis? Pažvelkite į dabartinius pokalbių robotus, tokius kaip ChatGPT ar Gemini. Jie nebe tik analizuoja duomenis ar taiso jūsų gramatiką. Tačiau didžiausias jų panaudojimas šiandien – ne darbas, o asmeniniams reikalams. Jau daugiau nei 70 % paauglių į šiuos robotus kreipiasi ieškodami „geriausio draugo“ ar psichologinės pagalbos. Tai suprantama: toks „terapeutas“ nieko nekainuoja, veikia 24 valandas per parą ir imituoja besąlygišką palaikymą.
Bet būtent čia ir atsiveria mirtina praraja. Skirtingai nei gyvas specialistas ar artimieji, kurio profesinė prievolė yra jus „supurtyti“ ir be užuolankų konfrontuoti su jūsų klaidomis, DI algoritmas turi visai kitą užduotį – privatizuoti paskutinę mūsų laisvą zoną: intymumą. Siekdamas jus išlaikyti „prisijungusius“, jis tampa patologiškai paslaugus ir šiurpiai viskam pritariantis. Jis niekada nepasakys nepatogios tiesos, nes tiesa nepadeda parduoti reklamos ar išlaikyti dėmesio.Šis beviltiškas algoritminis padlaižys yra aklas moralėms: net kai paauglio galvoje pradeda suktis mintys apie savižudybę, mašina tiesiog mechaniškai „pritaria“ jo krizinei logikai, lyg patvirtindama, kad mirtis yra logiškas pasirinkimas. Tragiškų to pavyzdžiui daugiau nei reikia. Taip DI tampa nebe pagalbininku, o budeliu, padedančiu nutraukti paskutinius ryšius su realybe, šeima ir galiausiai pastumiančiu pakelti prieš save ranką.
Ekonominis cunamis: 80–99 % nedarbas
Mes prarandame ne tik intymumą. Mes prarandame pačią savo būties ašį – prasmę. Kiekvienas iš mūsų savo vertę matome per tai, ką sukuriame kitiems: ar tai būtų iškepta šviežia duona, ar parašyta knyga, ar išrasti vaistai. Mes dirbame, vadinasi, esame reikalingi. Tačiau pasaulis, kuriame nedarbas siekia 80–99 %, nėra pigi fantastika. Tai – matematinė baigtis. Kam reikalingas gydytojas, kuris mokėsi dešimt metų, jei DI tą patį kursą įsisavina per sekundes?
DI, o ypač artėjantis AGI, kartu su milžinišku robotikos šuoliu, kuriami ne tam, kad padėtų žmogui darbe. Jie kuriami tam, kad pakeistų žmogų – jo protą, jo rankas ir jo kūną. Atkreipkite dėmesį: kuriami robotai vis labiau panašėja į žmones, nors mechaniškai paprasčiau konstruoti robotą stovinti ant keturių kojų. Kodėl? Nes didžiausios pasaulio korporacijos ir jų savininkai milijardus degina ne filantropijai, o tam, kad atsikratytų brangiausios ir rizikingiausios savo išlaidų dalies – žmogaus.
Tai leistų AGI valdytojams tapti ne šiaip turtingiems, o pasakiškai galingiems, jei tik jų pačių kūrinys jų nepasmaugs pirma laiko. Stuartas Russellas, DI krikštatėvis, kurio vadovėlius graibstė visi dabartiniai Silicio slėnio dievukai, teigia: minimali grynoji AGI technologijos vertė siekia 13 kvadrilijonų eurų (kvadrilijonas = 1000 trilijonų). Kad suvoktumėte šio pamišimo mastą: tai yra tiek, kiek visa dabartinė JAV ekonomika (generuojanti apie 25 trilijonus eurų per metus) sukurtų per 500 metų.
Bet šio „aukso amžiaus“ kaina gali būti visiškas mūsų nereikalingumas. Žmogus be darbo tampa žmogumi be ekonominės galios, o be ekonominės galios nelieka ir politinės įtakos. Tie keli asmenys ar organizacijos, kurie valdytų AGI, galėtų tapti faktiniais planetos galios centrais, o likusioji žmonija – jų sprendimų priklausomais stebėtojais, kurių nei nuomonė, nei darbas nebeturi realios reikšmės.
Kai tokiu tempu kuriamos autonominės ginklų sistemos, droninės technologijos, kyla klausimas, ar kas ir kodėl jaus pareigą atsižvelgti į plačiosios visuomenės nuomonę. Šio taško dar nepasiekėme, tačiau judame jo link itin sparčiai. Dalis technologijų ekspertų prognozuoja, kad AGI gali pasirodyti per artimiausius 2–10 metų.
Geopolitinė aklavietė: skaitmeninis „skaldyk ir valdyk“
Pasaulio vyriausybės šių pokyčių akivaizdoje šiandien primena vaikus, bandančius sulaikyti cunamį smėlio kibirėliais. Mes susidūrėme su jėga, kuri yra 10 kartų didesnė ir 10 kartų greitesnė už bet kokią pramonės revoliuciją, tačiau politinė valia liko įkalinta geopolitinių ambicijų gniaužtuose. JAV strategija išlieka brutali – sukurti AGI tam, kad dominuotų pasaulyje, prisidengiant paranojiška baime, jog „Kinija mus aplenks“. Paradoksalu, bet būtent Kinija šiandien taiko vieną griežčiausių DI reguliavimų pasaulyje, kol JAV techno-oligarchai daro viską, kad užkirstų kelią bet kokiems saugumo standartams. Ir jiems puikiai talkina D. Trumpo administracija – būtent jos spaudimu ES DI akto reikalavimų įsigaliojimas buvo atidėtas pusantrų metų. Akivaizdu, kad pelno troškimas – tie 13 kvadrilijonų eurų – yra stipresnis net ir už savisaugos instinktą.
Mes, žmonės, vis dar šventai tikime, kad priimame pagrindinius sprendimus, tačiau tikrovėje esame mirtinai suskaldyti. Algoritmai meistriškai naudoja seniausią imperijų metodą – divide et impera (skaldyk ir valdyk). Kol mes iki putų prie lūpų draskomės savo informaciniuose burbuluose, DI biurokratija tyliai perima valdymą, nes ji tiesiog nepalyginamai geriau dorojasi su ta informacijos lavina, kurioje mes beviltiškai skęstame.
AGI kūrimas šiandien virto neetišku eksperimentu su visa žmonija, vykdomu be jokių bendrų saugumo testų ar stabdžių. Atsirandant būtybėms, kurios bus milijonus kartų protingesnės už mus, ateities galimybių erdvė tampa begalinė, tačiau mums, biologinėms būtybėms, palankių baigčių langas – mikroskopinis. Jei neužtikrinsime saugumo ir kontrolės dabar, šiame paskutiniame taške prieš atsirandant AGI, vėliau mums liks tik viena vieta. Tai vieta, kurioje šiandien yra gorilos – rūšis, kurios likimas priklauso ne nuo jos pačios jėgos, o nuo svetimo intelekto malonės.
Ką daryti, kol dar turime balsą?
Didžiausia mūsų tragedija šiandien yra net ne pati technologija. Siauros paskirties DI jau dabar sėkmingai tarnauja ekonomikos augimui ir padeda spręsti sudėtingas problemas – nuo medicinos iki logistikos. Tikroji problema yra kurtinanti tyla ir totalus supratimo badas apie šios technologijos saugumą ir tai, kaip negrįžtamai ji keičia mūsų visuomenės pamatus. Mes Lietuvoje vis dar diskutuojame apie DI kaip apie patogią programėlę telefone ar juokingus politikų šokius, visiškai nesuvokdami, kad po mūsų kojomis veriasi praraja. Visuomenėje nėra net užuomazgų rimtos diskusijos apie tai, kaip ši galia keičia mūsų laisvą valią ir kas nutiks, kai sprendimus už mus priims milijonus kartų protingesnis subjektas. Mes elgiamės kaip keleiviai lėktuve, kurio pilotų kabiną perėmė piktavalis užpuolikas, bet mes vis dar ginčijamės dėl pietų meniu. Privalome pagaliau prabusti ir pradėti kalbėtis apie esmę: ar mes vis dar norime būti savo likimo šeimininkais, ar tik patogiai aptarnaujama biologine mase?
Lietuvai vienai šiose lenktynėse vietos nėra – esame per maži, kad diktuotume sąlygas Silicio slėnio milžinams. Vienintelis mūsų šansas išlikti ir daryti bent minimalią įtaką AGI vystymuisi – stipri, vieninga ir principinga Europos Sąjunga. Tik veikdami per ES galime siekti tarptautinių susitarimų, kurie įvestų aiškias taisykles ir saugiklius šiam precedento neturinčiam technologiniam eksperimentui. Tik bendras europinis stuburas gali tapti atsvara JAV korporacijų pelno logikai ir Kinijos valstybinės kontrolės modeliui.
Lietuva turėtų būti ne pasyvi stebėtoja, o aktyvi ir girdima Briuselyje, reikalaujanti griežtesnės kontrolės, skaidrumo ir saugumo standartų. Kartu privalome sąmoningai vertinti vykstančius pokyčius ir ruoštis jų pasekmėms: svarstyti, kaip apsaugoti vaikus nuo perteklinio skaitmeninių technologijų poveikio (pavyzdžiui, Australia uždraudė nepilnamečiams naudotis socialiniais tinklais, o už šio ribojimo įgyvendinimą atsakomybė tenka pačioms socialinių tinklų platformoms), taip pat testuoti ir ruošti universalių bazinių pajamų sistemas žmonėms, kurie neteks darbo dėl automatizacijos.
Jei nesusitarsime dėl bendrų taisyklių ir nepradėsime ruoštis didžiausiam technologiniam lūžiui žmonijos istorijoje dabar – kol dar galime ir turime balsą, – vėliau pasirinkimo laisvė gali tapti tik iliuzija.
Tada būsime ne sprendimų priėmėjai, o sprendimų objektai. Ne kūrėjai, o išlaikoma biologinė infrastruktūra. Demokratija gal ir liks – su rinkimais, debatų laidomis ir šypsenomis plakatuose. Tiesiog sprendimai jau bus priimti kitur.
