Mes dvylika metų triname mokyklos suolą stengdamiesi įgyti žinių, vėliau dar ketverius ar daugiau investuojame į aukštąjį išsilavinimą, o galiausiai dešimtmečius šlifuojame įgūdžius, kurie turėtų garantuoti mums saugumą ir pajamas iki pat senatvės. Tačiau su kiekviena diena tampa vis aiškiau: mūsų investicijos į karjerą ir iliuzijos apie stabilią ateitį nueina perniek. Į darbo rinką žengia kolega, su kuriuo mes tiesiog nesugebėsime konkuruoti.
O kaip konkuruoti su šiais skaitmeniniais migrantais, kurių gebėjimai lenkia Nobelio premijos laureatus? Su tais, kurie žino viską pasaulyje, akimirksniu pasiekia milijardus žmonių, laisvai kalba visomis kalbomis ir dirba nežmonišku greičiu. Su tais, kurie pluša 24 valandas per parą – be savaitgalių ar švenčių, neturi vaikų ar kitų įsipareigojimų, nepažįsta nemigos, nuotaikų kaitos ir nešvaisto laiko plepalams su kolegomis. Jie niekada neperšąla, niekada nepavargsta ir – svarbiausia – net neprašo minimalaus atlyginimo. Kaip nuo jų apsiginti? Ar tikrai manome, kad šūkiai „Lietuva lietuviams“ čia mums dar kuo nors padės?
Ką galima matyti plika akimi?
Galbūt jūs esate vienas iš tų laimingųjų, kurių darbe pokyčiai dar nėra akivaizdūs. Tačiau ne visiems taip sekasi. Mano kasdienybė susideda iš programinio kodo rašymo, duomenų rinkimo, mokslo publikacijų analizės ir jų rengimo. Šiandien man akivaizdu: daugelį šių užduočių dirbtinis intelektas jau dabar atlieka geriau nei aš, nors į savo srities žinias investavau dešimtmečius. Todėl kyla esminis klausimas: kodėl kas nors turėtų samdyti mane, jei kitas tai gali padaryti ne tik geriau, bet dar pigiau bei greičiau? Tai klausimas, kuris jau šiandien graužia daugelį prie kompiuterių dirbančių žmonių.
Net ir šis straipsnis, kurį skaitote, iš dalies parašytas DI. Tai tikrai ironiška, tačiau jis prisidėjo prie idėjų generavimo, kalbos ir stiliaus taisymo, iliustracijų ruošimo, teksto įgarsinimo, trumpų žinučių socialiniams tinklams kūrimo ir faktų tikrinimo. Taip, čia išlieka autoriaus stilius, pirminė idėja ir bendra konstrukcija, bet tai nėra kažkas, ko DI agentas negalėtų sugeneruoti bei automatizuoti pats: nuo teksto įkėlimo iki atsakymų į skaitytojų (ar botų) komentarus. Jei prireiktų, jis gali sukurti net vaizdo įrašą su autoriaus interviu apie pagrindinius argumentus – taip tikroviškai, kad niekada nesuprastumėte, jog filmavosi ne pats žmogus. Su kiekviena diena šie teiginiai tampa vis teisingesni. O jei visa tai dar nepadaryta, tai rodo tik viena: autorius arba tingi gilintis į kūrybos proceso automatizavimą, arba tiesiog netaupo savo laiko.
Bendras kontekstas
Visi šie pastebėjimai galioja kiekvienam, kurio darbas – surinkti informaciją, ją apdoroti, išanalizuoti kompiuteriu ir jos pagrindu sukurti naują turinį. Tai yra „baltųjų apykaklių“ (angl. white-collar) darbai, dažniausiai reikalaujantys protinių pastangų ir aukštojo išsilavinimo, į kurį buvo investuota ne vienus metus. Paradoksalu, bet būtent šios užduotys šiandien yra lengviausiai automatizuojamos pasitelkiant DI.
Biuro darbuotojai, kurie dar gali tikėtis išsaugoti savo vietas netolimoje ateityje, paprastai patenka į vieną iš trijų kategorijų: aukščiausios specifinės kvalifikacijos specialistai, tie, kurie tiesiogiai dirba su žmonėmis, arba tie, kurie patys kuria darbo procesų automatizavimą. Šių darbuotojų rinkai kol kas dar reikia, tačiau visi kiti jau dabar gali pradėti galvoti apie kitą savo karjeros etapą.
Dar daugiau – kalbame ne apie vieną pokytį, o apie būtinybę kas kelerius metus iš naujo atrasti save ir savo karjeros kelią. Šiandien saugiai atrodančias pozicijas akimirksniu gali nušluoti robotikos proveržis ar eksponentiškai didėjančios DI galimybės. Tai neišvengiamai sukels milžinišką psichologinį stresą ir nepatogumų didžiajai daliai žmonių, kurie šiandien dar ramiai sėdi savo biuruose.
Tačiau tai palies ne tik juos. Pavyzdžiui, viena dažniausių specialybių Lietuvoje yra vairavimas – sunkvežimių, taksi, autobusų vairuotojų bei kurjerių šalyje turime apie 100 tūkstančių. Logistikos ekspertai vertina, kad dabar gyvename hibridiniame laikotarpyje, kai vairuotojo darbas supanašėja su lėktuvo piloto: pavyzdžiui, sunkvežimis greitkelyje važiuoja pats, o žmogus valdymą perima tik įvažiavęs į miestą ar sudėtingą logistikos aikštelę. Tikėtina, kad 2030–2035 m. įvyks „greitkelių revoliucija“, kai tarp didžiųjų logistikos centrų atsiras visiškai autonominiai koridoriai, o po 2035 m. tikimasi, kad automatizavimas apims ir miestų paskutinę mylią – pasitelkiant autonominius robotus, dronus ir mažesnes pristatymo transporto priemones.
Svarbiausia, kad tai vyksta jau dabar: savivaldės sistemos vairuoja saugiau nei vidutinis žmogus – jos nepavargsta, nevartoja alkoholio ir niekada neužsižiūri į telefoną. Tai reiškia, kad netolimoje ateityje vien dėl vairavimo automatizavimo bedarbių skaičius Lietuvoje gali padvigubėti: nuo dabartinių 8,5 % (maždaug 155 tūkst. registruotų bedarbių) iki 14 % ar net 255 tūkstančių.
Mes patektume į panašią dramatišką situaciją, kokioje buvome per 2008–2009 m. finansų krizę. Tačiau yra esminis skirtumas: 2009-ųjų krizė buvo ciklinė (tiesiog laikinai trūko pinigų), o DI sukelta bedarbystė bus struktūrinė – šios darbo vietos tiesiog išnyks visam laikui. Ir svarbu suvokti: tai būtų tik vienos vienintelės specialybės išnykimo poveikis. Biuro darbuotojų automatizavimas – tai atskira ir dar didesnė banga, kuri jau ritasi. Atsakymą į tai, kas mūsų laukia, privalome rasti greitai – nes šiuos pokyčius Lietuvoje plika akimi galime matyti jau šiandien.
Kas jau vyksta Lietuvoje?
Niekas jums tiesiai nepasakys: „Jūs atleidžiamas dėl mūsų naujo DI kolegos“. Tam naudojami kiti terminai: organizacija vykdo „struktūrinius pokyčius“, „organizacinius pasikeitimus“ arba „veiklos efektyvinimą“. Tačiau žiniasklaidoje signalų jau apstu. Pavyzdžiui, „Danske Bank“ paslaugų centras Lietuvoje šį mėnesį pranešė naikinantis 114 pareigybių, atvirai pripažindamas, kad DI aktyviai koreguoja kompetencijų poreikį ir keičia darbo roles.
Užimtumo tarnybos duomenimis, per pirmus šių metų mėnesius grupinių atleidimų skaičius išaugo tris kartus. IT ir telekomunikacijų sektoriuose DI diegimas bei procesų automatizavimas jau tapo pagrindine tokių atleidimų priežastimi. Labiausiai pažeidžiami pradedantieji specialistai (pavyzdžiui, programuotojai ar analitikai), nes jų užduotis DI perima lengviausiai ir pigiausiai. Tai sukuria pavojingą grandininę reakciją: nelikus pradinių pozicijų, ilgainiui nebeturėsime iš kur užsiauginti patyrusių srities ekspertų. Programuotojų poreikis traukiasi, o darbdaviai tikisi, kad naujai samdomi darbuotojai jau mokės efektyviai valdyti DI įrankius. Ekonomistai pastebi, kad IT sektorius tapo savotišku „darbo rinkos inkaru“: atlyginimų augimas čia lėčiausias nuo 2014 metų, o dirbamų valandų skaičius pasiekė istorines žemumas.
Tačiau blogiausia situacija tose srityse, kurioms ekspertai prognozuoja staigų išnykimą. Tarp labiausiai rizikuojančių profesijų minimi klientų aptarnavimo atstovai, registratūros darbuotojai, buhalteriai, finansų analitikai, pardavėjai, tyrėjai, sandėlininkai, draudimo agentai, reklamos specialistai ir vertėjai.
Bet labiausiai, baugina tai, jog horizontas tuščias: kol kas nesimato jokio sektoriaus ar srities, kur, masiškai naikinant esamas darbo vietas, atsirastų naujas didelis žmogaus darbo poreikis. Nėra vietos, kurioje žmogus dirbtų geriau, pigiau ir greičiau už DI ar robotą su DI „smegenimis“.
Egzistenciniai klausimai
Ši situacija – tai ne tik bedarbystės procentai. Iš esmės tai egzistenciniai žmonijos klausimai.
Pirma, kas mus išlaikys, kai neteksime darbo? Ir dar svarbiau – kas pasirūpins tais, kuriais dabar rūpinamės mes: pensininkais, vaikais ir kitais negalinčiais dirbti, jei didžioji dalis visuomenės taps bedarbiais? Antra, kur mes rasime prasmę? Trečia, kam apskritai reikalingas mokslas ir kodėl verta investuoti laiką bei pinigus į išsilavinimą, jei tai nebegarantuoja pajamų ateityje? Ketvirta, kaip mes, kaip visuomenė, prisitaikysime prie pokyčio, kuris yra dešimt kartų didesnis už industrinę revoliuciją ir vyksta dešimt kartų greičiau? Prisiminkime: industrinė revoliucija įgalino kolonializmą bei imperializmą ir yra tiesiogiai atsakinga už abu pasaulinius karus.
Ir penkta – kaip mes išlaikysime politinę galią, jei tapsime nereikalingi, o pats DI priklausys superturtingųjų klasei ar kuriam nors vienam iš jų?
Tai tik keli pavyzdžiai klausimų, kurie ateina kartu su šiais lūžiais. Atsakymai į juos, mums patiems to nesuvokiant, formuojasi jau dabar. Ar tai bus „Bado žaidynių“ (ang. Hunger Games) stiliaus distopija, ar utopija, kurioje pagaliau turėsime marias laiko hobiams ir šeimai bei draugams?
Šiuo metu DI ir robotika labiausiai išvystyta JAV ir Kinijoje. Jei šios šalys ar pavieniai asmenys valdys technologijas, nuo kurių mes tiesiogiai priklausysime, ir jei būtent jie disponuos pažangiausia robotika, DI sistemomis, stipriausiomis kariuomenėmis bei branduoliniais ginklais – kas privers ar įtikins juos dalintis savo uždarbiu su viso pasaulio „nereikalingaisiais“? Juk akivaizdu, kad žmogaus darbu grįsta ekonomika niekaip negalės konkuruoti su robotikos ir DI varoma mašina.
Negalvojimas yra prabanga
Šiuo metu daugelio šalių vyriausybės į ateities iššūkius „atsako“ paprasčiausiai apie juos negalvodamos – tarsi varlės, ramiai sėdinčios pamažu verdamame puode. Net nebandoma gilintis į artėjančius tektoninius lūžius. Pasižiūrėkime į mūsų mielą Lietuvą: svarbiausi klausimai čia sprendžiami ten, kur realių problemų apskritai nėra arba jos – mikroskopinės.
LRT įstatymo pataisos, trylikos sodybų išpirkimas Kapčiamiečio poligonui, patariamojo referendumo dėl šeimos apibrėžimo „ruošimas“ ar nuolatinis baubų ieškojimas bei kova su jais, kuriant vis naujus barjerus užsieniečiams – tai ir yra visas „esminis“ turinys, kuriuo dabar užsiima mūsų politikai, neskaitant kasdienio spjaudymosi vienas ant kito.
Klausantis jų diskusijų, net nekvepia supratimu, jog laikas kelti esminius klausimus: kaip išlaikyti funkcionuojančią visuomenę, kai bedarbystė pasieks neįtikėtinus mastus? Kaip apsaugoti ir realiai perkvalifikuoti masiškai atleidžiamus darbuotojus? Kaip iš esmės transformuoti švietimo sistemą, kad šiandien gaunamas išsilavinimas rytoj nebūtų tik bevertis popieriaus lapas? Galiausiai – kaip užtikrinti, kad žmonės nebadautų ne tik fiziškai, bet ir dvasine prasme, praradę savo profesinę tapatybę?
Atsakymai į juos gali būti įvairūs. Esant labiau centralizuotam ES požiūriui, DI ir robotika gali būti vystomi atsižvelgiant į poveikį visuomenei, siekiant daugiau naudos piliečiams, o ne saujelei privačių asmenų. Gali būti numatytos turto perskirstymo programos, universalios bazinės pajamos ar paslaugos, nustatomi apsaugos mechanizmai tam tikriems sektoriams. Sprendimų krypčių yra daug, tačiau joms reikia politinės valios.
Atsakymų šiandienos politinėje darbotvarkėje nėra, nes patys klausimai nekeliami, tačiau ignoruoti juos yra prabanga, už kurią teks sumokėti labai brangiai. Anot Jaredo Diamondo knygos „Žlugimas“, visuomenės žlunga dėl keturių esminių veiksnių: kai problemos nenumatomos anksčiau, nei jos užklumpa; kai joms užklupus nesugebama jų įsisąmoninti; kai jos įsisąmoninamos, bet nesprendžiamos; arba kai jos sprendžiamos, tačiau nesėkmingai.
Mes šiuo metu esame pačioje pirmoje šio žlugimo proceso stadijoje. Stovime prieš didžiausią visų laikų egzistencinį lūžį, ir jei nepradėsime mąstyti dabar, rytojus mums tiesiog nebesuteiks jokios galimybės.
