Gyvename laikais, kai viena diena atneša tiek naujienų, kiek anksčiau netilpdavo į visus metus. Natūralu, kad daugelis pasirinko „atsijungti“ – susikoncentruoti į savo reikalus, guodžiantis mintimi, jog „vis tiek nieko nepakeisi“. Šis snaudulys paprastai trunka tol, kol realybė netrenkia per kišenę degalinėje ar kol koks „Shahed“ nenukrenta šalia sodybos. Tačiau kol mes bandome susivokti lokaliose problemose, tektoninės plokštės po mūsų kojomis jau pasislinko. Pasaulis, kurį pažinojome iki 2019-ųjų, nebeegzistuoja, o mes – ir mūsų svarbiausi politikai – vis dar bandome matuoti naują tikrovę pasenusiomis liniuotėmis.
Koks pasaulis bus ateityje, tiksliai nepasakys niekas – nebent įvairaus plauko apgavikai, „būrėjai“ ar šamanai. Tačiau mes galime aiškiai matyti, kas jau įvyko, kas vyksta dabar, ir suvokti šių pokyčių reikšmę. Suprasti tai yra kritiškai svarbu, nes dar turime šiek tiek laiko pasiruošti gyvenimui visiškai kitokioje realybėje. Tam nereikia jokių ypatingų akinių – lūžiai tokie akivaizdūs, kad juos pastebėti gali kiekvienas, tiek sekantis naujienas, tiek žvelgiantis į savo artimiausią aplinką. Taigi, pažvelkime į penkis svarbiausius.
Nr. 1. JAV hegemonijos pabaiga ir byranti pasaulio tvarka
Pasaulis, kuriame galiojo taisyklės, o JAV buvo jų garantas, nustojo egzistuoti. Esminis šios tvarkos tabu nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo draudimas jėga grobti taikių kaimynų teritorijas.
Kai 2014 m. Rusija aneksavo Krymą ir okupavo rytines Ukrainos dalis, Vakarų bendruomenė vis dar bandė apsimesti, jog tai – tik nedidelė išimtis iš taisyklės. Tačiau po 2022 m. plataus masto Rusijos invazijos, kuria siekta sunaikinti kaimyninę valstybę, jos identitetą ir užgrobti žemes, „mažos išimties“ iliuzija subyrėjo. Ją pakeitė naivi viltis, kad agresorius susiprotės spaudžiamas sankcijų ar skaičiuodamas žuvusius karius.
Deja, Rusija ne tik nesusiprotėjo, bet ir tapo ašimi, aplink kurią buriasi jėgos, siekiančios galutinai sugriauti iki šiol egzistavusią (kad ir netobulą) taisyklėmis paremtą pasaulio tvarką. Prie Rusijos prisidėjo ne tik Šiaurės Korėja, siunčianti savo karius į Europą, ne tik Iranas, tiekiantis agresoriui kovinius dronus bei balistines raketas, ne tik Kinija, aprūpinanti jį dvigubos paskirties technologijomis, ir ne tik visi Europos „orbanai“, save vadinantys „sveiko proto“ patriotais. Nuo 2025 m. pradžios prie šios griovėjų gretos prisijungė ir pats buvęs tvarkos garantas – JAV.
Per pastaruosius metus įvyko daugybė tai patvirtinančių lūžių. JAV pasitraukė iš esminių tarptautinių sutarčių (pavyzdžiui, Paryžiaus klimato susitarimo), nustojo mokėti įnašus į tarptautines institucijas ir nutraukė dalyvavimą jų veikloje. Maža to, prasidėjo atviras tarptautinių teismų teisėjų ir prokurorų, tiriančių Gazos genocido nusikaltimus, persekiojimas. Tarptautiniuose vandenyse Karibų jūroje buvo vykdomos neteisėtos egzekucijos, surengta invazija į Venesuelą jėga pagrobiant jos prezidentą, o Iranas užpultas be jokios provokacijos, nužudant šalies lyderius. Greta viso to – badu marinama Kuba. Visa tai žymi galutinį tarptautinės teisės kolapsą, kurį pakeitė brutali jėga ir nebaudžiamumas. Šiandien JAV grasinimai karo nusikaltimais tapo kasdiene retorika. Tačiau ši „naujoji tvarka“ skirta ne tik tarptautinėms institucijoms ar diktatoriams. Artimiausi sąjungininkai sulaukė virtinės įžeidimų, pasityčiojimų, naujų muitų tarifų, grasinimų aneksijomis, pasitraukimo iš NATO deklaracijų bei tiesioginio kišimosi į jų demokratinius rinkimus. Ir tai – tik maža dalis to, kas įvyko vos per metus.
Kodėl JAV gyventojai pasirinko tokį kelią, mums suprasti ne taip jau ir svarbu. Panašiai nebesvarbu ir kodėl Velykų salos gyventojai iškirto visus miškus ir sunaikino savo išlikimo pamatus vien tam, kad pristatytų milžiniškų akmeninių stabų, kuriuos prieš pat išnykdami patys ir išvartė. Ar JAV piliečiai politikus, užbaigusius šalies hegemoniją ir dešimtmečius puoselėtą pasaulio tvarką, pasirinko dėl pabrangusių kiaušinių, ar dėl visiško nesidomėjimo politika – šių priežasčių suvokimas dabar daug mažiau prasmingas nei pats pokyčio priėmimas. Mums svarbiausia suprasti, kaip teks išgyventi šioje neatpažįstamai pasikeitusioje realybėje.
Nr. 2. NATO ir ES saulėlydis, kodėl šios institucijos nebegali mūsų apsaugoti?
Mūsų visa valstybės vystymosi vizija nuo šalies nepriklausymybės atkūrimo pradžios buvo integruotis į Vakarų šalių svarbiausias institucijas (kurių svarbiausios NATO ir Europos Sąjunga) ir taip užsitikrinti saugumą. Iki šiol tai buvo tiesa ir tai suteikė Lietuvai labai daug. Tačiau su kiekviena diena aiškiau, kad nors NATO kariai vis dar treniruojasi Lietuvoje ar Europos pinigai patenka į mūsų biudžetą, šios institucijos, tokioje formoje kokioje yra dabar, neturi ateities. Jos neturi ateities, nes jų pamatuose palikta „mirties kilpa“ – vienbalsiškumo principas. Šiandieniniame suskilusiame pasaulyje tai tapo idealia priemone priešiškoms jėgoms suparalyžiuoti šių tarptautinių institucijų reakciją į saugumo iššūkius iš vidaus.
Geriausias to įrodymas – dramatiškos pastangos surinkti gyvybiškai būtiną paramą Ukrainai. Be jos ši valstybė žlugs, o kartu su ja subyrės ir vienintelis realus mūsų saugumo garantas prieš Rusiją – ukrainiečių pasipriešinimas. Kol agresorius ginkluojasi už mūsų pačių pinigus, mokamus už padidėjusias naftos ir dujų kainas, ES viduje vyksta absurdo teatras: viena šalis užblokavo užšaldytų Rusijos aktyvų perdavimą, o kita mėnesių mėnesius stabdo „planą B“ – milijardines paskolas, prie kurių pati net nežadėjo prisidėti savo garantijomis.
Kai 90 mlrd. eurų paketas ir visas Europos saugumas pakimba ant plauko vien todėl, kad Vengrija ar Belgija, žaisdamos vidinius politinius žaidimus ar tiesiog vykdydamos Putino valią, nusprendžia pasinaudoti veto teise – organizacija nustoja egzistuoti kaip galios centras. Mums nesunku suprasti, kur tai veda: puikiai žinome savo istorijos pamokas ir tai, į kokią bedugnę mūsų valstybę nustūmė bajorų noras bet kokia kaina išlaikyti savo liberum veto privilegijas. Šiandien šis pražūtingas principas yra ES užsienio bei saugumo politikos ašimi; jis taip pat paralyžiuoja NATO aktyvuojant 5-ąjį straipsnį. Abiejų blokų trypčiojimas vietoje ir akivaizdi bedantystė didžiausių saugumo iššūkių akivaizdoje, laiku jų radikaliai nereformuojant, programuoja tokį patį – ir gana greitą – saulėlydį.
Nr. 3. Branduolinis ginklas – vienintelė likusi saugumo priemonė
Rusijos vykdomas karas prieš Ukrainą, Vakarų baikšti reakcija bei baimė dėl Rusijos pralaimėjimo, o labiausiai – šiandieninis JAV vykdomas nepaskelbtas karas prieš Iraną galutinai parodo: vienintelė reali saugumo garantija bet kuriai šaliai ar režimui prieš užsienio agresiją yra branduolinis ginklas. Tarptautinių taisyklių nebeliko, o kartu su jomis išnyko institucijos bei tabu užgrobti ar aneksuoti silpnesnes kaimynines valstybes. Vienintelis realus atsakymas į kiekvienai valstybei svarbiausią klausimą – kaip išvengti sunaikinimo tarptautinėje arenoje tvyrant „džiunglių įstatymams“ – yra paprastas: nuosavas branduolinis ginklas.
Mes juk matome, kad niekas šiandien nebombarduoja Šiaurės Korėjos, kuri turi branduolinį ginklą, tačiau bombarduoja Iraną, kuris jo nepasigamino. Matome, kaip visi Vakaruose krūpčioja nuo kiekvieno Putino paminėjimo apie savo branduolines raketas, ir niekas net įsivaizduoti negali, kad su Rusijos diktatoriumi būtų pasielgta taip, kaip JAV pasielgė su Venesuelos diktatoriumi. Visas pasaulis supranta: šie skirtumai tarptautinėje arenoje priklauso tik nuo vieno veiksnio – branduolinio ginklo turėjimo.
Tai reiškia tik viena: prie dabartinių devynių branduolinį ginklą turinčių valstybių (JAV, Rusijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Kinijos, Indijos, Pakistano, Šiaurės Korėjos ir Izraelio) artimiausiu metu tikriausiai prisijungs ir daugiau šalių. Pirmiausia – šiandien bombarduojamas Iranas, kuris jau turi sukaupęs beveik pusę tonos iki 60 % prisodrinto urano. Iš šių atsargų vos per 1–2 savaites galima išgauti 90 % sodrumo uraną, būtiną branduoliniam užtaisui. Vertinama, kad iš jau turimo kiekio Iranas galėtų operatyviai pasigaminti net 12–15 branduolinių galvučių.
Kai tik Iranas pasigamins branduolinį ginklą, Saudo Arabija jau yra viešai deklaravusi, kad kuo skubiau sieks įgyti tokį patį arsenalą. Kadangi Egiptas istoriškai varžosi su Iranu bei Saudo Arabija dėl lyderystės arabų pasaulyje, o kartu turi stiprią mokslinę bazę bei branduolinės energetikos programą – akivaizdu, kad Kairas negalės sau leisti likti vienintele regionine galia be šio ginklo. Tas pats galioja ir Turkijai, kurios lyderis jau yra pareiškęs, kad jo netenkina branduolinio ginklo ribojimai jo šaliai. Jungtiniai Arabų Emyratai taip pat yra konstatavę: visi jų įsipareigojimai nesodrinti urano galioja tik iki pirmosios Irano bombos. Ir tai tik Artimieji Rytai. Apie nuosavą branduolinį skydą jau šiandien rimtai svarstoma Lenkijoje, Vokietijoje, Japonijoje, Pietų Korėjoje bei daugelyje kitų valstybių. Taigi, stebime prasidedančią globalią „branduolinę grandininę reakciją“.
Nr. 4. Degantis namas, kurio niekas negesina, arba užmiršta aplinkos agonija
Kol valstybės tveria tvoras, minuoja pasienius ir gaminasi vis baisesnius ginklus, mūsų bendri namai – planeta – dega. 2025-ieji tapo metais, kai galutinai peržengėme 1,5 °C klimato šilimo ribą. Tai riba, kurią mokslininkai įvardija kaip „raudonąją liniją“ – paskutinę galimybę išlikti saugioje zonoje. Ją peržengus, lieka mažesnė (ir nuolat mažėjanti) nei 50 % tikimybė, kad pavyks išvengti tokio klimato išbalansavimo, po kurio patys nebegalėsime šioje planetoje išgyventi. Pagal Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) įspėjimus, peržengus šį tašką, prasideda negrįžtamos „grįžtamojo ryšio kilpos“: amžinojo įšalo tirpimas, ledynų nykimas, miškų degradacija bei gaisrai ir vandenynų rūgštėjimas. Tai procesai, kurių žmogus sustabdyti nebegalės.
Mes taip pat baigiame sunaikinti planetos bioįvairovę – Žemė šiuo metu išgyvena masinio rūšių išmirimo įvykį (tik šeštąjį per visą 4,5 mlrd. metų planetos istoriją), panašų į tą, kuris vyko prieš 66 milijonus metų žūstant dinozaurams. Tačiau šį kartą priežastis yra ne asteroidas ar ugnikalnių išsiveržimai, o viena rūšis – Homo sapiens. Ši rūšis savo aplinką ir pačių kūnus baigia užteršti mikroplastiku, pesticidais, branduolinėmis atliekomis bei milijonais naujų, pavojingų dirbtinių cheminių medžiagų. Dėl masinio trąšų naudojimo žemdirbystėje galutinai išbalansuojami gyvybės ciklai, o tai sukelia besiplečiančias vandenynų „mirties zonas“ bei masinį ežerų „žydėjimą“. Be to, baigiami iškirsti svarbiausi miškų masyvai ir negrįžtamai naikinami gėlo vandens resursai.
Tačiau liūdniausia dalis yra ta, kad visam tam vykstant ir tvenkiantis negrįžtamoms pasekmėms, dėl kurių galime netekti vienintelių savo namų, politinėje darbotvarkėje šių temų tiesiog nėra. Mūsų politikai nesėdi prie bendro stalo sukdami galvas dėl svarbiausio klausimo – kaip išsaugoti gyvenamą ir vienintelę mūsų turimą planetą. Priešingai, jie kiršina žmones dėl religijos, kalbos, odos spalvos, seksualinės orientacijos, politinių pažiūrų ar kitų skirtumų, kurie šios katastrofos akivaizdoje tampa absurdiškai nereikšmingi.
Nr. 5. Skaitmeninis dievas be moralės: DI lenktynės į susinaikinimą
Kol esame užimti pasaulyje vykstančiu triukšmu, turtingiausi planetos žmonės skiria trilijonus privačių pinigų didžiausiam istoriniam technologiniam eksperimentui su žmonija. Jie konstruoja Bendrąjį dirbtinį intelektą (angl. Artificial General Intelligence – AGI) – kūrinį, kuriam nėra jokio gyvybinio poreikio. Taip, dirbtinis intelektas (DI) jau dabar teikia naudą specifinėse srityse ir jis galėtų būti sėkmingai vystomas toliau kaip siauros paskirties įrankis. Tačiau JAV Silicio slėnio korporacijos įsitraukė į beprotiškas lenktynes, kas pirmas sukurs AGI – skaitmeninį Frankenšteiną, kuris savo gebėjimais pralenks žmoniją visose ekonomiškai svarbiose sferose.
Matant, kaip sparčiai vystosi robotika, dronų technologijos ir autonominiai ginklai, kaip vis daugiau buities prietaisų bei namų tampa „išmanūs“ ir yra prijungiami prie tinklo, bei kaip vis daugiau skaičiavimo pajėgumų skiriama DI agentams savarankiškai vykdyti užduotis be žmogaus priežiūros, galima suprasti viena: sukurtas AGI jau turės visą paruoštą infrastruktūrą. Jis galės dominuoti ir kontroliuoti tiek mums gyvybiškai svarbią skaitmeninę erdvę, tiek patį fizinį pasaulį. Kadangi AGI sukūrimas prognozuojamas artimiausioje 2–10 metų perspektyvoje, „Terminatoriaus“ filmų scenarijai gali greitai tapti mūsų kraupia realybe.
Blogiausia, kad ši multimilijardierių ir technologijų oligarchų klasė dabar ne tik vysto naujus įrankius, bet ir agresyviai skverbiasi į didžiąją politiką. Jie perka žiniasklaidos priemones, remia ir manipuliuoja politikais, kad užkirstų kelią bet kokiems saugumo reikalavimams jų kuriamoms pragaištingoms technologijoms. Donaldas Trumpas JAV prezidentu tapo būtent su šių žmonių pagalba. Pavyzdžiui, Elonas Muskas, nusipirkęs „X“ (buvusį „Twitter“), pavertė jį Trumpo kampanijos ruporu, skyrė bent 200 mln. JAV dolerių tiesioginės paramos ir naudojo kitus įtakos svertus. Dabar ši oligarchų grupė naudoja JAV administraciją kaip spaudimo įrankį prieš kitas valstybes, pavyzdžiui, Europos Sąjungą, siekdama sugriauti bet kokius bandymus reguliuoti DI saugumą pasauliniu mastu. Ir, panašu, jiems tai pavyksta.
Tikrai baisu, bet… pasirinkimas vis dar priklauso mums
Visi šie faktai piešia tamsų vaizdą apie mūsų bendrą ateitį. Atrodo, kad esame didžiųjų jėgų įkaitai. Tačiau būtent šiame kritiniame taške slypi didžiausia galimybė – proga pamatyti, kiek daug mes priklausome vieni nuo kitų ir kaip svarbu bendradarbiauti siekiant išsaugoti mūsų bendrus namus.
Jaredo Diamondo knygoje „Žlugimas“ atskleidžiama, kaip visuomenės, susidūrusios su egzistencinėmis grėsmėmis, pačios pasirenka: sustiprėti ir išlikti ar pasiduoti ir išnykti. Nors daugybė galingų civilizacijų žlugo, kitos sugebėjo išgyventi tūkstantmečius net ir turėdamos labai ribotus išteklius.
Svarbiausios pamokos, kurias šios visuomenės mums paliko, yra universalios. Pirmiausia, privalome suprasti savo aplinkos ribas ir nevartoti išteklių greičiau, nei jie spėja atsikurti. Turime ne tik stebėti aplinkos pokyčius, bet ir radikaliai keisti infrastruktūrą bei ekonomiką dar prieš ištinkant badui ar potvyniams. Kritiškai svarbūs tampa stiprūs diplomatiniai ir ekonominiai ryšiai – tai „saugumo tinklas“, padedantis ištverti lokalias nelaimes. Taip pat būtinas realistiškas grėsmių vertinimas ir vienybė: visuomenė, kuri skyla į vidines frakcijas išorės agresijos akivaizdoje, žlunga greičiausiai. O šiandien mes esame viena globali visuomenė. Galiausiai, privalome gebėti nuspręsti, kurios tradicijos yra esminės mūsų identitetui, o kurias privalome paaukoti vardan išlikimo.
Šansas išsaugoti vienintelius mūsų namus vis dar egzistuoja. Jis mažėja su kiekviena minute, bet jis yra. Viskas prasideda nuo mūsų atsisakymo priimti šį chaosą kaip neišvengiamybę. Mes esame tie, kurie gali išjungti šį naikinimo mechanizmą. Mes vis dar turime mokslą, kuris žino sprendimus. Mes turime technologijas, kurios gali ne tik naikinti, bet ir gydyti planetą. O svarbiausia – mes visi esame tos pačios žmonijos dalis.
„Džiunglių įstatymas“ tarptautinėje arenoje ar technologinių milijardierių klasės nebaudžiamumas eksperimentuojant su žmonija nėra gamtos duotybė – tai tik mūsų tylėjimo ir susipriešinimo pasekmė. Jei nustosime leistis būti kiršinami dėl smulkmenų ir suvoksime, kad mūsų vaikai kvėpuos tuo pačiu oru bei gyvens toje pačioje planetoje, nepriklausomai nuo mūsų religijos, odos spalvos ar pažiūrų, mes tapsime jėga, kuri sukurs ateitį, kurioje džiunglių įstatymą pakeis planetos pilietybė. Mes esame pirmoji karta, turinti galią save sunaikinti daugybe būdų, bet galime tapti pirmąja, pasirinkusia sąmoningai suaugti, išlikti ir išsaugoti gyvenamą planetą ateities kartoms.
