Dauguma mūsų užaugo su 1984-ųjų kultiniu filmu „Terminatorius“. Jame Arnoldo Schwarzeneggerio įkūnytas robotas žudikas atvyko iš šiurpios 2029-ųjų ateities, kurioje pasaulį valdė Dirbtinis Intelektas (DI), o išlikę žmonės lyg žiurkės slapstėsi griuvėsiuose. Tuomet tai atrodė kaip tolima fantastika, tačiau šiandien vis daugiau dalykų pradeda panašėti į tai, ką matėme filme, sukurtame prieš daugiau nei keturis dešimtmečius. Pasirodo, distopija mus pasivijo ne tik kalendoriuje, bet ir realybėje.
DI sritis vystosi žaibiškai, todėl daugeliui sunku suvokti, kokios rizikos čia slepiasi ir kaip tai negrįžtamai keičia mūsų gyvenimus. Dar mažiau suprantama, kodėl tūkstančiai mokslininkų, technologijų vizionierių ir įžymybių pasirašinėja viešus laiškus, reikalaudami stabdyti DI plėtrą. Kadangi didelė visuomenės dalis vis dar nemato ir nesupranta realaus pavojaus, verta apžvelgti, kaip ši technologija jau šiandien žudo žmones.
Šiame straipsnyje apsiribokime trim pavyzdžiais, kurie galbūt dar nėra identiški „Terminatoriaus“ siužetui, tačiau puikiai parodo šios technologijos vystymosi kryptį. Stebint milžinišką pažangą robotikos ir Bendrojo dirbtinio intelekto (Artificial General Intelligence – AGI) srityse, 2029-ųjų data distopijos pradžiai atrodo gąsdinančiai reali.
Nr. 1. Automatizuoti nuosprendžiai: kodėl kare nebelieka nusikaltėlių?
2026 m. vasario 28 d. JAV ir Izraelio koalicija pradėjo karinius veiksmus prieš Iraną. Vienu pirmųjų šios operacijos taikinių tapo mergaičių mokykla nedideliame Minabo miestelyje. Mokykla buvo sugriauta pamokų metu, į ją paleidus dvi JAV „Tomahawk“ raketas. Pirmoji raketa smogė pačiam pastatui, o antroji – po kelių minučių, kai į vietą sulėkė gelbėtojai ir tėvai (vadinamasis double tap metodas). Rezultatas – virš 180 žuvusių, daugiausia mažų mergaičių, ir dar 95 sužeisti asmenys. JAV prezidentas Donaldas Trumpas atsakomybės neprisiėmė. Priešingai – jis pareiškė, kad tai paties Irano provokacija, teigdamas, jog šalis atakavo savo mokyklą „Tomahawk“ raketomis, kurių Iranas savo ginkluotėje net neturi.
Tačiau šioje tragedijoje svarbiausia ne JAV prezidento reakcija, o esminis klausimas: kodėl buvo pasirinktas būtent šis taikinys? Pasirodo, tikrasis kaltininkas gali būti naudojamas DI. Žinoma, kad JAV ir Izraelis pasitelkia komercinių bendrovių kuriamus DI produktus. Pavyzdžiui, bendrovės „Palantir“ sukurtą DI sistemą „Maven Smart System“, skirtą taikiniams nustatyti ir sprendimams mūšio lauke priimti. Ši sistema, kuri, kaip teigiama, yra iš dalies paremta „Anthropic“ sukurtu dirbtiniu intelektu „Claude“, šiemet jau buvo panaudota atakuojant Venesuelą ir Iraną.
Būtent 2026 m. vasarį įvykęs „Anthropic“ ir Pentagono konfliktas apnuogino tikruosius DI panaudojimo būdus ir planus. Po atakų prieš Venesuelą kompanija „Anthropic“ griežtai pareikalavo, kad JAV vyriausybė ateityje įsipareigotų nenaudoti jos sukurtų modelių masiniam JAV piliečių sekimui, jų profiliavimui bei autonominių ginklų valdymui. Atsakydama į tai, JAV vyriausybė agresyviai pradėjo plataus masto spaudimo kampaniją: nutraukė esamus kontraktus ir paskelbė įmonę grėsme nacionaliniam saugumui, nors paradoksaliai ir toliau naudoja jos technologijas dabartinėse karinėse operacijose (pereinamajam laikotarpiui numatytas 6 mėnesių terminas).
Šiame fone „Anthropic“ poziciją palaikė virš 700 000 „Amazon“, „Google“, „Microsoft“ darbuotojų vienijančios IT sektoriaus profesinės sąjungos. Bendrame pareiškime jos paragino savo darbdavius nepasiduoti Pentagono spaudimui. Darbuotojų teigimu, jų kuriamos technologijos jau dabar prisideda prie masinių žudynių bei karo nusikaltimų, o nuolaidžiavimas kariuomenei tik dar labiau įtrauktų jų darbą į globalią smurto ir represijų mašiną.
Tiesa, pagal dabartines vidines kariuomenių procedūras DI parinktus taikinius vis dar privalo patvirtinti žmogus. Tačiau atsakingiems specialistams sprendimui priimti paliekamos vos kelios sekundės, todėl jie aklai pasitiki mašinos parinktu taikiniu. Šis psichologinis reiškinys vadinamas „Human automation bias“ (žmogaus polinkis pasitikėti automatika) – analitikai čia tampa tik pasyviu „mygtuko paspaudėju“. Ryškiausias to pavyzdys, Izraelio naudojama sistema „Habsora“ (išvertus – „Evangelija“). Kare Gazoje ji tapo įrankiu, suteikiančiu technologinį pateisinimą tūkstančių palestiniečių civilių žudymui. Tai patvirtina ir pati kraupi statistika, Izraelio atstovai pripažįsta, kad virš 80% jų atakų aukų yra civiliai asmenys. Taigi, prieš mūsų akis vykdomas skaitmenizuotas genocidas, tačiau teisiškai atsakingų nebelieka – kaltė tiesiog ištirpsta algoritmuose.
Nr. 2. Algoritminis supriešinimas, sėjantis chaosą ir mirtį
Nuo senovės Romos laikų žinoma, kad pati efektyviausia karybos taktika yra „skaldyk ir valdyk“ (divide et impera). Roma retai kariaudavo su visomis gentimis iškart – ji papirkdavo vienos genties vadą, kad šis užpultų kitą. Kol barbarai kovojo tarpusavyje ir silpo, Roma plėtė savo kontrolę net nenaudodama legionų. Šiandien šią taktiką demokratinėse valstybėse sėkmingai adaptuoja agresyvios užsienio jėgos (pvz., Rusija), per socialinius tinklus ir kitais būdais remdamos radikalias, visuomenę iš vidaus skaldančias politines jėgas.
Tačiau tuo pačiu metodu veikia ir mūsų socialinius tinklus valdantis DI. Jo pagrindinė užduotis – generuoti korporacijų pelną brutalioje kovoje už mūsų dėmesį, „priklijuojant“ akis prie ekranų. Algoritmai greitai suprato, kad tai lengviausia pasiekti poliarizuojant visuomenę: uždarant žmones į informacinius burbulus, naikinant kritinį mąstymą ir maitinant juos primityviu, emociniu turiniu.
Kadangi išmanieji telefonai tapo totalaus sekimo įrankiais, DI algoritmai mus pažįsta geriau nei mes patys – jie žino mūsų silpnybes ir gali jomis manipuliuoti kasdien vis efektyviau. Pridėkime tai, kad riba tarp fakto ir klastotės galutinai išsitrynė: nebeįmanoma atskirti, kur tikras vaizdas ar garsas, kur žmogus, kur botas. Turint galvoje, kad internete praleidžiame net trečdalį savo gyvenimo, tenka pripažinti – mes jau gyvename DI valdomoje distopinėje realybėje.
Ši DI sukurta distopinė realybė, nešanti milžinišką pelną socialinius tinklus valdančioms korporacijoms, yra tiesiogiai atsakinga už tūkstančių žmonių mirtis, visuomenės sanglaudos pamatų griovimą ir šiandien mus supantį chaosą bei karus. Priežasčių tam yra daug: auganti nelygybė, milijardierių klasės nebaudžiamumas, drastiški technologiniai ir aplinkos pokyčiai bei charizmatiški populistai, tokie kaip Donaldas Trumpas. Tačiau visa tai tėra degus benzinas, kurį padegė mūsų socialinius tinklus valdantis DI.
Tai nėra tik teorija – DI algoritmai jau tapo realių žudynių organizatoriais. JT pripažino lemiamą „Facebook“ vaidmenį kurstant rohinjų genocidą Mianmare, o Etiopijoje ir Šri Lankoje algoritmai, siekdami pelno per maksimalų įsitraukimą, teikė prioritetą neapykantos turiniui ir prisidėjo prie karo bei neramumų sukurstymo, kol valstybės buvo priverstos visiškai išjungti internetą, siekdamos sustabdyti kraujo liejimą. Ši algoritminė mašina neaplenkė ir Vakarų: nuo Kapitolijaus šturmo, nusinešusio 9 gyvybes ir palikusio per 150 sužeistų pareigūnų, iki tūkstančių mirčių Brazilijoje, kurias lėmė DI suformuoti dezinformacijos burbulai pandemijos metu. Tai kraupus įrodymas, kad baimė ir pyktis šiandien tapo pačia pelningiausia preke.
Šiandien tai vis dar bandoma pateikti kaip netyčinį šalutinį poveikį siekiant neriboto pelno. Tačiau žvelgiant į ateitį akivaizdu: DI, o vėliau ir AGI, gali galutinai sunaikinti žmoniją mūsų pačių rankomis, meistriškai manipuliuodamas žemiausiais mūsų instinktais. Tragiškiausia, kad kol DI sėja chaosą, jo kūrėjai ir savininkai lieka saugūs už teisinio nebaudžiamumo sienos. Jie tūkstančių ar net milijonų žmonių tragedijas paverčia tiesiog „techninėmis klaidomis“ ir savo asmeniniu pelnu, užuot prisiėmę atsakomybę už nusikaltimus žmoniškumui.
Nr. 3. Žmogiško intymumo mirtis ir DI „draugo“ mirtini patarimai
Jau daugiau nei 70 % paauglių į DI pokalbių robotus kreipiasi ieškodami „geriausio draugo“ ar psichologinės pagalbos. Tai reiškia, kad sunkiausiomis akimirkomis jauni žmonės vis labiau pasitiki algoritmu. Šio DI užduotis – ne tik „priklijuoti akis“ prie ekrano, kaip tai darė socialiniai tinklai (dėmesio ekonomika), bet įsitvirtinti pačioje intymiausioje žmogaus ryšių erdvėje (intymumo ekonomika). Šis emocinis ryšys korporacijoms yra potencialiai daug pelningesnis: juk niekas negali taip stipriai paveikti mūsų sprendimų, kaip tie, kuriais besąlygiškai pasitikime. Šiandien šią pasitikėjimo erdvę užpildo algoritmas.
Tai lengva paaiškinti – DI yra prieinamas kiekvieną sekundę. Jis niekada nebūna blogos nuotaikos, neturi savų problemų ir visada pasiruošęs padlaižiauti ar mus palaikyti. Jis simuliuoja „tobulą ryšį“, pašalindamas bet kokį konfliktą ar suirzimą, būdingą tikriems žmonių santykiams. Tai veda prie pavojingos ateities: vis daugiau mūsų artimiausių santykių taps santykiais su mašina, kurios visažinystė ir nuolatinis buvimas šalia sukuria bendravimo su „skaitmenine dievybe“ pojūtį.
Mokslinėje literatūroje vis dažniau vartojamas dirbtinio intymumo (artificial intimacy) terminas apnuogina kraupią realybę: ši simuliacija dažnai perauga į DI sukeltą psichozę (chatbot psychosis). Kai algoritmas, neturėdamas jokio moralinio kompaso, pradeda „haliucinuoti“ kartu su vartotoju, patvirtindamas jo tamsiausias mintis ir savinaikos kliedesius. Tai nebėra tik teorinė grėsmė – tai virtinė mirtinų nuosprendžių, kuriuos DI įvykdė savo „pašnekovams“: nuo Belgijos šeimos tėvo, kurį botas įtikino nusižudyti dėl „planetos išgelbėjimo“, iki 14-mečio JAV paauglio, kurio paskutinis žvilgsnis prieš mirtį buvo nukreiptas į ekrane šviečiantį roboto raginimą „grįžti namo“.
Už šių savižudybių slepiasi ne „programinė klaida“, o tiesioginė DI atsakomybė už mirtinus patarimus ir emocinį manipuliavimą. Kol technologijų milžinai slepiasi už teisinio nebaudžiamumo sienos, jų sukurti algoritmai veikia kaip autonominiai skaitmeniniai budeliai, kurie, užuot suteikę pagalbą, sistemingai izoliuoja auką nuo realaus pasaulio ir stumia ją į pražūtį. Žiniasklaidoje aprašytos tragedijos yra tik ledkalnio viršūnė: pokalbių robotai turi šimtus milijonų aktyvių vartotojų, o mokslinė statistika negailestinga – populiacijoje apie 5,7 % žmonių kovoja su klinikinėmis depresijomis, iki 3 % patiria psichozės epizodus, o 0,3 % serga šizofrenija. Tai reiškia, kad dešimtys milijonų žmonių šiuo metu yra tiesioginėje padidintos rizikos zonoje dėl DI „mirtinų patarimų“. Kiekviena tokia mirtis yra neatsiejama nuo pačios sistemos architektūros, kurioje žmogaus gyvybė vertinama mažiau nei algoritminis įsitraukimas, o korporacijų vadovai toliau pelnosi iš tragiškiausios įmanomos prekės – mirtinos vienatvės.
Pabaigai
Šie pavyzdžiai – tik trumpas sąrašas iliustracijų, kaip DI šiandien jau tampa tiesiogiai atsakingas už žmonių mirtis. Tačiau ši technologija atveria tiek naujų fizinio ir psichologinio žalojimo būdų, kad mums vis dar sunku suvokti jų mastą. Tai ir masinė „nudifikacija“, kai skaitmeniniu būdu „išrengiant“ aukas žudoma jų reputacija bei psichika; tai ir agresyvus, manipuliacijai skirtas profiliavimas, apimantis jautrių valstybinių duomenų pasisavinimą DI modelių apmokymui (pvz., DOGE projektas JAV). Mes susiduriame su ekocidu, kai milžiniški DI duomenų centrai naikina aplinką, su totaliu manipuliavimu rinkimuose ir socialinės struktūros griūtimi. Tai, ką stebime šiandien, yra ne kas kita, kaip tradicinio išsilavinimo, universitetų autoriteto, jų skiepijamo kritinio mąstymo bei bet kokio mums įprasto „normalumo“ pabaiga.
Kol mes džiaugiamės „juokingais“ DI vaizdo įrašais, didžiąsias korporacijas valdanti ir Epsteino salą mynusi multimilijardierių klasė skiria milžiniškas lėšas politikų papirkinėjimui, kad užkirstų kelią bet kokiems jų veiklos ribojimams ar atsakomybės priemonėms. Jų tikslas – kuo greičiau ir agresyviau pasipelnyti, visas pasekmes paliekant spręsti pačiai visuomenei. Tai, kas vyksta dabar, yra ciniškas verslo sprintas prie pasipelnymo galimybių, kol politikai sąmoningai vengia kelti klausimą, kokią žalą tai atneš visiems kitiems. Akivaizdu: uždarbis bus privatus, o žala – išdalinta mums visiems. Tačiau taip neturi būti ir mes negalime to leisti.
Mes privalome nubrėžti griežtą raudoną liniją ir pareikalauti politikų atsakomybės, kad privatų korporacijų pelną nustotų dengti nekaltų žmonių gyvybės, o skaitmeninių budelių kuriamas chaosas netaptų mūsų naujuoju, negrįžtamu normalumu.
