Pilietiški protestai ir žmonių politinis aktyvumas pastaruoju metu pasiekė galbūt nuo Sąjūdžio laikų nematytą lygį. Kur visa tai veda – sunku pasakyti. Tačiau, pasak režisiečiaus Karolio Kaupinio, vieno iš protestų organizatorių ir balsų, Kultūros asamblėjos tikslas yra paskatinti žmones ne tik diskutuoti, bet ir prisiimti atsakomybę: įsitraukti į politinį gyvenimą, jungtis prie partijų ir dalyvauti savivaldos rinkimuose. Tai be abejo sveikintina, bet galbūt kyla klausimas: kas iš tiesų laukia tų, kurie ryžtasi eiti šiuo keliu?
Kad nieko nesužalotume ir geriau suprastume, įsivaizduokime hipotetinį Lietuvos Petrą – idealistą, nusprendusį žengti į politiką. Jei kyla klausimas dėl sąsajų su Gražuliu ar šventu Petru – jų čia tikrai nėra. Petras, aišku, tiki, kad gali „gelbėti pasaulį“, tiksliai žino, kur stovi politinės ideologijos žemėlapyje, ir turi viziją, kokią Lietuvą norėtų matyti ateityje.
Ideologijų vakumas
Pirmiausia mūsų Petras susidurs su smulkia problema – objektyvių kriterijų pasirinkti partiją iš Seime esančių praktiškai nėra. Na, nebent jis norėtų nuolatos kažkaip „padūchinti“ imigrantus ar pabėgėlius, arba tarnauti didžiųjų Lietuvos verslininkų interesams, griaunant ir privatizuojant valstybės institucijas – kaip tai daro Nacionalinis Susivienijimas ar Liberalų Sąjūdis. O visos kitos Seimo partijos? Aiški ideologija? Nerasta, negirdėta, todėl puikiai tinka parduoti bet kokios politinės pakraipos rinkėjui. Dauguma pasirenkamos pagal paprastą principą: „patinka/nepatinka“ asmenybė, kuri tuo metu yra tos partijos veidas.
Bet iš tiesų gal ir jokio skirtumo, nes po bet kokių rinkimų valdančios koalicijos ir opozicija Lietuvos politinę logiką blenderiu sutrina iki dviejų partijų kokteilių: Sąjūdis ir „teisingai mylintis“ Lietuvą, bei komunistų palikuonys ir ne-konservatoriai.
Skeletai ir pamązgos
Gerai, sakykim, Petras, savo, draugo ar dirbtinio intelekto pagalba visgi sugebėjo pasirinkti partiją. Tuomet kyla kita problema: jei jis ne ką tik išsirito iš kiaušinio, ar tikrai per visą savo gyvenimą nieko viešai neparašė, nepakomentavo, nieko neįkėlė, niekur nedirbo, niekur nekeliavo, kas galėtų būti iškelta vienos ar kitos politinės jėgos? Kitaip sakant, Petras turėtų labai kritiškai pažvelgti į savo „skeletų spintą“.
Net ir ten, kur atrodo tik asmeniniai reikalai, jei tik egzistuoja bent menkiausia tikimybė, kad kas nors gali būti ištrauktas – tai tikrai bus. Viešojoje erdvėje tai taps klausimais, memais, patyčiomis. Suprantama, tik tada, jei Petrui nors kiek seksis politikoj. Jei ne – niekas aišku negaiš nė sekundės laiko.
Šiaip, net jei Petras jau gavo pranešimą iš bažnyčios, kad bus kanonizuotas už savo „šventus“ darbus, jis turėtų būti pasiruošęs – politikoje jo laukia kibirai internetinių, o gal ir tikrų, pamazgų. Ir jų kiekis tiesiogiai koreliuoja su tuo, kiek jis bando ką nors keisti valstybėje, nesvarbu – į gerą ar į blogą. Esminis dalykas, ko žmonės nemėgsta, – pokyčių, ypač kai patiems reikia kažkaip keistis. Taigi pirmas dalykas, kurį Petras turės išmokti labai greitai: „pasaulio gelbėjimas“ ir asmeninė ramybė – tarpusavyje nesuderinami dalykai.
Pavardė svarbiau už turinį
Sekantis dalykas, kuri Petras atėjęs į politiką greit supras yra tai, kad visos geros vietos yra jau seniai užimtos. Nuo kai kurių kėdžių užpakaliai nepakeliami jau trisdešimtmečius. Pavyzdžiui, socdemas Algirdas Sysas ar koncervatorius Audronius Ažubalis Seimo nariai yra nuo 1996 m. O kai kurie net nuo pačių 1990 m. kaip liberalas Eugenijus Gentvilas, tiesa su petraukėle.
Seimas taip pat pilnas politikų dinastijų, kur garsių politikų vaikai raketomis užšauna į tokias aukštumas, kur be mamų, tėčių ar senelių jiems būtų labai sunkiai pasiekimos. Čia galima paminėti ir Gabrielių Landsbergi, Simoną Gentvilą, Martyną Gedvilą, Matą Maldeikį, Radvilę Morkūnaitę-Mikulėnienę, Mindaugą Sinkevičių, ir daugelį kitų.
Suprantama, Petras teoriškai gali viską pasiekti savo darbu. Tačiau jam teks susitaikyti su paprasta realybe: neturint „reikiamo tėčio“ ar rimtų pažinčių, jo laukia ilgi metai, kai teks nešioti lankstinukus pas jau užerzintus gyventojus, prašyti parašų paremti kandidatus ir atlikti visą krūvą nemokamų darbų, kurių niekas nenori daryti – visa tai partijos labui. Nes didžioji dalis tų, kurie jau patogiai įsitaisę Seime, ten pateko su giminių pagalba, gerais draugais arba bent jau pavarde, kuri kažkam kažką primena.
Pavyzdžiui, demokratė Rūta Miliūtė jau trečią kadenciją sėkmingai renkama, nes rinkėjams pavardė kažkaip asocijuojasi su žinomos žurnalistės Ritos Miliūtės vardu. Yra ir kitų atvejų, kai pavardė atpažįstama dėl sportinių pasiekimų – kaip Virgilijus Alekna ar Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė, arba dėl dainavimo – kaip Antanas Nedzinskas.
Ir gal viskas būtų dar pusė bėdos, jei tai būtų ne vien tik tai atpažįstami vardai ir veidai. Problema ta, kad dalis jų, net būdami Seime ne vieną kadenciją, jokio turinio taip ir nesugeneruoja – nei įstatymų, nei idėjų, nei bent jau viešų pasisakymų.
Bet gal vis dėlto mūsų Petras – iš tų laimingųjų, kurių vardas ir (ar) veidas visuomenei jau pažįstamas visai ne dėl politinių nuopelnų. Kaip, pavyzdžiui, Gitanas Nausėda – ilgus metus pristatinėtas kaip „nepriklausomas“ ekonomikos ekspertas, nors iš esmės veikė kaip SEB banko nuomonės formuotojas, pasidabinęs vyriausiojo ekonomisto titulu.
Arba Remigijus Šimašius, kuris visuomenę prie savo vardo ir veido kantriai pratino nuolat mirgėdamas TV ekranuose kaip Lietuvos laisvosios rinkos instituto „ekspertas“, nors iš tikrųjų buvo stambiojo verslo interesų lobistas ir nuomonės formuotojas.
Galbūt ir Petras – iš tos pačios laimingųjų kohortos. O jeigu ne…
Pinigai pirmiau už moralę
Jeigu ne, Petras aišku greitai supras, kad politikoje galima sėkmingai veikti ir neturint atpažįstamos pavardės ar veido, jei esi verslininkas, kuriam moralė ir geras vardas – antraeiliai dalykai. Arba turi draugelių iš stambesnio verslo, kurie nori tau „padėti“, suprasdami, kad tu jiems taip pat padėsi su tam tikrais reikalais. Tokius labai vilioja partijos, kurioms nelabai jautrios viešų ir privačių interesų painiojimui, kurių Seime irgi netrūksta.
Pavyzdžiui, elitinis „Nemuno aušros“ kontingentas buvo surinktas iš tokios faunos veikėjų – bet panašių atvejų rasime ir kitose partijose. Socdemų Gintaras Paluckas turėjo atsistatydinti iš premjero pareigų dėl savo verslo ir viešųjų interesų nesuvokimo. Konservatorių vicepirmininkas Mantas Adomėnas buvo pašalintas iš partijos už MG Baltic interesų lobizmą. Tiesa, dabartinis konservatorių pirmininkas irgi uoliai darbavosi MG Baltic interesų labui ir dėl to jo narystė buvo sustabdyta partijoje laikinai, bet savo uodegą kažkaip vis dėlto išsuko.
Demokratija tik tiems, kurie jau Seime
Bet galbūt Petras visgi idealistas ir nuspręs, kad Lietuvos politikai reikia naujo vėjo. Galbūt jis pasvarstys įstoti į partiją, kuri turi aiškią ideologiją ir dar nebuvo įsipainiojusi į skandalus, arba net norės sukurti savo partiją. Tuomet jis labai greitai supras vieną paprastą dalyką: mūsų demokratijos „taisyklės“ veikia taip, kad saugotų esančių Seime interesus. Suprantama ir visiškai logiška – juk tie, kurie ten sėdi, ir parašė bei patvirtino tas taisykles.
Pavyzdžiui, Seime esančios partijos gauna valstybės dotacijas. Be to, valstybė išlaiko jų politikus – Seimo narius, padėjėjus, patarėjus ir kitus „politinio pasitikėjimo“ kadrus. Jau nekalbant apie nemokamą ir begalinį žiniasklaidos dėmesį bei visą kitą populiarumą, kurį gauna Seime, Vyriausybėje ar Seimo partijų valdymo organuose sėdintys, siūlydami įvairias nesąmones, vėliau jas komentuodami arba tiesiog prasivardžiuodami.
O tie, kurie lieka už Seimo durų? Jie tarsi atstumtieji. Be visos krūvos kitų šlagbaumų, 5 % kartelė praktiškai garantuoja, kad naujai partijai galimybės organiškai „užaugti“ yra minimalios. Ketvirtadalio ar net penktadalio rinkėjų balsai, atiduoti šioms partijoms, kiekvienuose rinkimuose iškart peradresuojami į politinę „šiukšledėžę“ – jų rinkėjai lieka neatstovaujami, o balsai automatiškai perskirstomi toms partijoms, kurios jau patogiai įsitaisiusios Seime.
Bet galbūt mūsų Petras – tas amžinas naivus idealistas – vis dėlto ryžtųsi dalyvauti rinkimuose, visa tai puikiai suprasdamas. Juk kažkam reikia. Tačiau jei jo pasiryžimas būtų bent minimaliai suderintas su realybe, Petras turėtų pripažinti paprastą tiesą: greičiausiai jis savanoriškai stoja į nuolatinio politinio „luzerio“ vaidmenį.
Jo misija – kantriai, metai iš metų, įtikinėti žmones iškilmingai ir sąmoningai išmesti savo balsą į politinę šiukšledėžę, kad vėliau tie patys balsai tvarkingai atitektų toms pačioms, jau seniai Seime įsitaisiusioms partijoms. Demokratija, žinoma. Tik su labai savitu humoro jausmu.
Pabagai
Visa tai – tik menkas puokštelis to, su kuo eidamas į politiką susidurs mūsų idealistiškasis Petras. Norisi tikėti, kad jis nepraras ūpo, neišsižadės savo idealizmo ir drąsiai prisiims atsakomybę už valstybę. Nepaisant to, kiek draugų jam susitikus sukios pirštą prie smilkinio. Nepaisant to, kiek kartų žmona kels scenas ar net ultimatumus, nes Petras savo laiką leidžia ne pinigams uždirbti, ne šeimai, o kažkokioms „partinėms nesąmonėms“.
Norisi tikėti, kad Petras bus pasirengęs metų metus dirbti sąžiningai, už dyką, Lietuvos labui, ramiai stebėdamas, kaip kiti, ne tokie idealistai, tuo metu pasinaudoja trumpaisiais keliais, patogiai įsitaiso Seime ir virsta „tikrais“ politikais. Kad jo neišmuš iš vėžių heitas, kurį jis gaus už kiekvieną savo nuomonę, pasiūlymą ar idėją – nes kažkam ji vistiek nepatiks, o kas liečia politiką šiais laikais žmonės savo neigiamos nuomonės išreikšti nesikuklina ir „riebesniais žodžiais“ pagardinti nesivaržo.
Tikėkimės, kad Petras nepalūš, nenusispjaus ir nespruks į saldų „normalaus gyvenimo“ pasaulį, kur daugiau nei 99 % mūsų piliečių renkasi dirbti tik sau, savo naudai ir savo malonumams. Tikėkimės, kad pašaukimas ir pareigos valstybei jausmas bus stipresni už visus kitus dalykus. Nes, tiesą sakant, daugiau čia kažko pozityvaus ir nėra – visa kita politikoje tėra asmeninių interesų tvarkymas ir teatro šviesa, už kurios šmėkščioja ambicijos, intrigos bei noras patenkinti savo narcisinius poreikius.
Tad palinkėkime Petrui kantrybės ir neblėstančio naivaus idealizmo – juk panašu, kad nuo to priklauso ne tik jo sėkmė, bet ir visos Lietuvos.
