Praėjusią savaitę ką tik paskirtas kultūros ministras pats sau surengė politinį kapinių turą – paskutinę vinį į karstą įsikalė nesugebėjęs atsakyti į klausimą „kieno Krymas?“. Ne, tai ne geografijos testas ir ne išsiblaškymo klaida. Šis klausimas – kaip politinis alkotesteris: vienas pūstelėjimas, ir iškart matosi, kuriai stovyklai priklausai.
Kokios tos stovyklos, kurias atskiria klausimas „kieno Krymas?“ Šiandien pasaulis padalytas į dvi ideologines barikadų puses. Vienoje – iliberalus nacionalizmas, kitoje – liberalus internacionalizmas.
Pirmieji sako: „Tauta virš visko.“ Arba, jei kam dar neaišku – „über alles“, kaip jau kartą Europoje buvo sakyta. Valstybė, tradicijos, „mūsų vertybės“ – šventas reikalas, o visokios žmogaus teisės ir tarptautinės normos – tik liberastiški paistalai. Šitą stovyklą atstovauja Orbanas Vengrijoje, PiS Lenkijoje, Trumpas Amerikoje ir, žinoma, Putinas – visų jų mokytojas pagal dvasinį pažymėjimą.
Kitoje pusėje – liberalus internacionalizmas. Jie tiki, kad pasaulis negyvena urve, kad egzistuoja bendros taisyklės, demokratija, žmogaus teisės ir tokie seni, bet vis dar padorūs žodžiai kaip „bendradarbiavimas“. Tai Europos Sąjunga (ES), Jungtinės Tautos (JT), NATO – su visais savo trūkumais, bet bent jau be tankų pasienyje.
Iliberalus nacionalizmas
Kai 1989 m. Francis Fukuyama paskelbė garsųjį straipsnį „Istorijos pabaiga?“, pasaulis trumpam patikėjo pasaka. Atrodė, kad po Šaltojo karo pabaigos ir komunizmo žlugimo liberalusis internacionalizmas laimėjo galutinę pergalę – kad nuo šiol visi gyvensime pagal demokratijos, žmogaus teisių ir laisvos rinkos taisykles. Istorija, kaip ideologinių kovų arena, esą baigėsi, nes neliko rimtų alternatyvų.
Tačiau praėjo daugiau nei trisdešimt penkeri metai, ir šiandien jau matome, kaip naivūs buvo tie lūkesčiai. Istorija ir ideologiniai karai ne tik kad nesibaigė – jie sugrįžo atoveiksmio ir įniršio pavidalu (angl. backlash and rage politics).
Atoveiksmio politika reiškia pastangas atsukti atgal moterų, LGBT+ ar imigrantų teisių pasiekimus, susilpninti tarptautinį bendradarbiavimą, pasitelkiant retoriką apie „Briuselio diktatūrą“ ir pasipriešinimą viskam, kas siejama su vadinamuoju „woke“ ar globalistiniu pasaulėvaizdžiu. Ši politika ne tiek siūlo naują viziją, kiek mobilizuoja žmones prieš pokyčius.
Įniršio politika, savo ruožtu, klesti populistinių lyderių retorikoje – „mes prieš juos“, „elitas prieš tautą“ – ir socialinių tinklų diskurse, kur dominuoja pasipiktinimas bei emocijų protrūkiai. Emocinis naratyvas, grindžiamas baime ir pyktį kurstančiais vaizdiniais, tampa pagrindine mobilizacijos priemone. Kaip pavyzdys, čia padeda labai mažytė, geltonkasė, išsidanginusi mergaitė, apsupta tūkstančių rudos odos vyrukų. Toks politinis stilius labiau skatina pyktį ir nepasitikėjimą, nei siūlo sprendimus. Jo esmė – pyktis tampa energijos šaltiniu, tačiau kartu žlugdo kompromisus ir dialogą.
Šios dvi politikos veikia tarsi iliberaliojo nacionalizmo ideologijos „rankos“, mobilizuojančios rinkėjus ir leidžiančios joms stiprėti, net ten, kur demokratija turėtų būti stipriausia. Bet jei pažvelgti giliau, esmė – galima sakyti, jos „širdis“ – yra autokratijos kūrimas ir išlaikymas, su aiškiais fašizmo prieskoniais.
Kodėl svarbu suprasti vyraujančias ideologines stovyklas? Ypač – iliberaliojo nacionalizmo, šmėklos, kuri, regis, po Antrojo pasaulinio karo buvo palaidota giliai po istorijos griuvėsiais. Bet štai – kapo žemė ima kilti, ir ši ideologija vėl lipa į paviršių. Ne šiaip sau – ji sparčiai įgauna galią ir drąsiai meta iššūkį tam, ką dar vakar laikėme nekvestionuojamais demokratijos pamatais.
Būtent šių ideologijų kova ir jėgų pusiausvyra šiandien nulems, kokius sprendimus priimsime – tiek Lietuvoje, tiek visoje Europos Sąjungoje. Ir kartu – kokioje ateityje nubusime rytoj: demokratinėje ir laisvoje, ar tokioje, kur vėl šeimininkauja karai ir despotai.
Lietuvos politiniame lauke
Mūsų politiniame lauke iliberaliojo nacionalizmo ideologijos „pardavėjai“ dažniausiai matomi tarp „Nemuno aušros“, dalies Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS), Nacionalinio susivienijimo bei net kai kurių Tėvynės sąjungos narių – ypač tų, kurie į šią partiją atkeliavo tiesiogiai iš Hitlerį ir jo rudmarškinius imituojančių lietuviškų kopijų. Jiems tenka nelengva užduotis – šios ideologijos pagrindinis šaltinis yra Putino Rusija, o Lietuvai jaučiant realią grėsmę iš šios šalies ir didinant gynybos išlaidas, atvirai remti tokią ideologiją sudėtinga.
Vis dėlto šios politinės jėgos rado atramą Donaldo Trumpo išrinkime – žmogaus, kuris yra vienas didžiausių Putino gerbėjų ir jo mokinys, kopijuojantis iliberaliojo nacionalizmo principais grindžiamą Rusijos politinę sistemą. Mūsų politikai dažnai remiasi Lietuvos ištikimybe JAV, kad pateisintų ir „promotintų“ savo ideologiją, stengdamiesi užmaskuoti faktą, jog tikrasis šios ideologijos šaltinis ir platintojas – per melagienų cunamius, ypač prieš demokratinių šalių rinkimus – yra teroristinis ir fašistinis Maskvos režimas.
Todėl buvusio klutūros ministro atsakymas, kad jis negali atsakyti, kieno yra Krymas, nėra vien nepatyrimas ar pasimetimas, kaip sureagavo nustebusi premjerė Inga Ruginienė. Iš esmės tai labai logiška reakcija į tokį klausimą, kai žmogus reprezentuoja tam tikrą ideologinį požiūrį.
Tiesa pasakius, manau, kad jei premjerei kada nors būtų nuobodu ir ji norėtų save daugiau nustebinti, galėtų tą patį klausimą užduoti kiekvienam Seimo nariui iš savo abiejų pasirinktų koalicijos partnerių. Stebinančių atsakymų tikrai netrūktų. Tačiau tie atsakymai galėtų stebinti tik tuos, kurie niekaip nesupranta, kokią ideologiją šios politinės partijos iš tiesų atsineša.
Šalies saugumo klausimas
Keisčiausia šios ideologijos atstovavimo dalis – kaip jie „sprendžia“ šalies saugumo klausimus, kurie šiandien, tiek objektyviai, tiek gyventojų nuomone, yra svarbiausi mūsų vidaus politikoje. Jeigu karikatūriškai, bet pateikiant esmę, minėtų partijų atsakymai į klausimą „kaip užtikrinti Lietuvos saugumą“ skamba taip:
- Nemuno aušra – kovoti prieš „elito klanus“.
- LVŽS – prieš genderizmą ir „woke“ kultūrą.
- Nacionalinis susivienijimas – prieš „islamo invaziją“ ir tariamą Lietuvos kolonizaciją.
- Tėvynės sąjunga – statyti sienas viskam kam sugalvosi ir ginti save nuo tarptautinių institucijų, laikomų grėsme tautos suverenitetui.
Trumpai tariant, jų saugumo politika labiau primena ideologinę teatrą nei realių grėsmių vertinimą. Ironiška, bet tai puikiai atspindi, kaip iliberaliojo nacionalizmo ideologija manipuliuoja baimėmis ir nukreipia dėmesį nuo tikrųjų iššūkių, nepasiūlant jokių spendimų galinčių veikti realiame, o ne jų išgalvotame pasaulyje. Tame pasaulyje, kuriame daugelis problemų seniai peržengė valstybių sienas, natūralu, kad ir sprendimų reikia ne vietinių, o tarptautinių.
Apie kitų partijų sprendimus, ko gero, net neverta kalbėti blaiviai mąstančiam skaitytojui. Tačiau net ir Tėvynės sąjunga, kuri save pristato kaip „stipriausią gynybos partija“, pasiūlo ne sprendimus, o politinį teatrą. Ir tai ne šiaip scena su patriotinėmis dekoracijomis, o viso labo dūmų uždanga. Nuo 2019 iki 2024 metų būdami valdžioje jie taip ir nesugebėjo padaryti mokesčių reformos, padidinti valstybės pajamų, iš kurių būtų galima finansuoti gynybą. Nesugebėjo ir sumažinti naftos vartojimo – jos importui kasmet išleidžiame apie 10 milijardų eurų. Palyginimui, paramai Ukrainai skiriame trisdešimt kartų mažiau. Tai pinigai, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai maitina Rusiją, jos karą prieš Ukrainą ir, galų gale, prieš mus pačius.
Visi Tėvynės sąjungos pasiūlymai susiveda į kalbėjimą apie gynybos finansavimą ir „sienų statybas“. Bet realybė paprasta: net jei Lietuva išleistų 100 procentų savo BVP gynybai ir apsistatytų n sluoksnių tvorų ar sienų, mūsų saugumo tai neišspręstų. Užtat ekonomika, socialinė sistema ir švietimas būtų nuleisti į kanalizaciją.Lietuva negali viena niekaip išspręsti savo saugumo problemos – tai žino visi. Visi gynybos planai kuriami su ta mintimi, kiek dienų reiktų atsilaikyti, kol atvyks pagalba. Tik štai klausimas, ar ji išvis atvyks, kasdien su didesniu klaustuku. Nes JAV, su kiekviena diena vis labiau stengiantis virsti karikatūrine Rusijos režimo kopija, ne tik tolsta nuo NATO – panašu, kad jau ir de facto iš jo išsirašė. Tik kol kas nedaug kas drįsta tai garsiai pripažinti.
Lietuvos saugumas galimas tik stiprioje Europos Sąjungoje
Žiūrint į situaciją blaiviai, išvada – elementari. Europos, o kartu ir Lietuvos saugumo klausimas gali būti išspręstas tik pačios Europos. Bet tik tokios, kuri veikia kaip vienas kūnas, o ne dvidešimt septynios galvos, besiginčijančios, kas moka už ginklą ir kas už dujas. Tokios, kuri turi stiprias transnacionalines institucijas ir realius įgaliojimus užsienio bei gynybos politikoje.
Tai – vienintelis realus kelias, galintis užtikrinti mūsų saugumą ateityje. Jokių stebuklų, jokių „tautos genijų“ planų – tik vieninga, politiškai ir karine prasme stipri Europa. Bet ar girdėjote apie tai Tėvynės sąjungą kalbant? Aš – ne. Nes vietoje to mieliau pasakojama apie „sienas“, „vertybes“ ir „suverenito saugojimą nuo Briuselio“.
Europos Sąjunga šiandien stovi prie kryžkelės – tarp integracijos ir nacionalizmo. Ir ją plėšo į priešingas puses dvi ideologijos: viena – liberalus internacionalizmas, kita – iliberalus nacionalizmas su visais savo „tautos gynėjais“ ir „sveiko proto“ orbanėliais.
Europos integracija ar dezintegracija
Jeigu viršų paims iliberalusis nacionalizmas, Europa taps susiskaldžiusių mažų valstybių chaoso karalyste: kiekviena riejasi dėl savo kaimiškų problemų, o tikrąją ateitį diktuoja valdovai Maskvoje, Pekine ar net Vašingtone. Trumpai tariant – grįšime į XIX amžių, tik šįkart su TikToku, „selfiais“ ir despotais, mojuojančiais atominėmis bombomis.
Jeigu vis dėlto laimės liberalus internacionalizmas, ES išaugs į federacinę Europą – su bendra ekonomika, gynybos ir užsienio politika. Tik tokia Europa nebebūtų žiūrovė, o tikra žaidėja geopolitiniame lauke, galinti pati formuoti savo ateitį. Ir čia jokių paslapčių nėra: tik šiame kelyje įmanomas Lietuvos saugumas.
Europos integracijos kelias svarbus ne tik dėl Rusijos ar agresyvėjančios Kinijos. Jis svarbus ir dėl Jungtinių Valstijų, kurios pamažu iš strateginio partnerio virsta į vis atviriau savo interesus brukantį priešininką. Nes kai Vašingtonas pradeda grasinti aneksijomis Danijai arba šantažuoti Europą tarifais, tai jau ne „partnerystė“, o ekonominė prievarta ir grasinimai karine agresija.
Net jei žiūrėtume vien tik per gynybos nuo Rusijos prizmę, akivaizdu – Lietuvos saugumas neįmanomas be Europos integracijos. Juolab dabar, kai Jungtinės Valstijos tyliai, be fanfarų, paliko Europą tvarkytis su savo saugumo problemomis pačiai.
Šiandien nė viena Europos valstybė neturi pilnos gynybos pramonės, galinčios aprūpinti viskuo, kas būtina šiuolaikiniam karui. Nė viena negali padengti viso spektro – nuo dronų, oro gynybos, žvalgybos ir palydovų iki elektromagnetinių gynybos priemonių. Ir nė viena viena pati nepajėgi patenkinti net ir Ukrainos poreikių.
Todėl vienintelis realus kelias – Europos valstybių specializacija. Kitaip tariant, dalintis atsakomybėmis, o ne kiekvienai gaminti savo atskiros konstrukcijos tanką, savo šovinį ar savo užsienio politiką. Tačiau specializacija neįmanoma, jei valstybės toliau riedės iliberaliojo nacionalizmo bėgiais – pešis tarpusavyje, užsidarys savo kiemuose ir darys tai, kas joms patogiau čia ir dabar.
Pabaigai
Ir štai čia, kaip visada, grįžtame prie klausimo, nuo kurio viskas prasidėjo – „kieno Krymas?“. Nes tai ne klausimas apie geografiją. Tai klausimas apie stuburą. Apie tai, ar mes dar priklausome pasauliui, kuris tiki taisyklėmis, ar jau linguojame galvas kartu su tais, kurie tiki, kad taisyklės – tik silpniesiems.
Krymas šiandien – politinis alkotesteris ne tik politikams, bet ir visai visuomenei. Pūstelėjai – ir iškart matyti, ar dar esi Vakarų pasaulio dalis, ar jau Orbanistano filialas, kur „savi“ ir „mūsų vertybės“ svarbiau už tiesą, teisę ir principus.
Taip, Europa turi problemų. Ji ginčijasi, lėtai juda, kartais net atrodo pavargusi nuo savęs. Bet kol kas niekas geresnio už ją nesugalvojo. Tai yra geriausia mūsų galimybė. Ir jeigu net nedrįstame kalbėti apie gilesnę integraciją, tai kokios saugumo tikimės? Nuo Rusijos jokios mūsų sienos neapsaugos.
Todėl kol mes ginčysimės, kiek metrų aukščio turi būti tvora ir kas labiau gina „suverenitetą“, pasaulis aplink tyliai nuspręs be mūsų. Ir tada jau bus visai nesvarbu, kieno Krymas. Nes klausimas bus kitas – kieno mes.
