Iš pirmo žvilgsnio – paprastas klausimas. Bet tik tol, kol neužsuki į Europos krepšinio pirmenybes, kur geriausios komandos geriausias žaidėjas nušvilpinėjamas ir lyginamas su beždžione vien dėl odos spalvos. Taip, gal tik keli „didvyriai“ tribūnose, bet už ekranų jų laukia dar tūkstančiai klaviatūros liūtų, kurie komentarais mielai pritaria tokiam elgesiui. Atrodo, kad kalbame apie kitą žaidėją ir kitą šalį, tačiau iš tiesų ši reakcija daug labiau atskleidžia mus pačius – tai, kaip mes identifikuojame save ir ką laikome lietuviu. Gal jau laikas prakrapštyti šio klausimo paviršių, nes po juo slypi kur kas daugiau nei vien sporto aistros.
Daugeliu atvejų klausimas „kas yra lietuvis, o kas – ne“ net nekyla. Mums dažniausiai pakanka išgirsti, kad žmogus kalba be akcento lietuviškai ir atrodo „panašiai“ į daugumą mūsų matytų gyvenančių Lietuvoje. Stereotipas sąmonėje suveikia automatiškai ir iškart prilipdo etiketę – štai lietuvis. Ši sistema mūsų supratimu veikia nepriekaištingai, todėl mes jos net nekvestionuojame. Tačiau kvestionuoti reikėtų – nes už lietuviško kaimo ribų ši „automatinė atpažinimo programa“ vis dažniau klysta. Ir čia nėra jokio įstatyminio apibrėžimo ar paslaptingo „lietuvio geno“, kuris leistų šią sistemą patikimiau susikalibruoti. Kad būtų aiškiau, pažvelkime į kelis pavyzdžius.
Kada automatinė sistema feilina
Pavyzdžiui, taip pat kaip Dennisas Schroderis – minėtas geriausias Europos krepšinio čempionato žaidėjas – Lietuvoje vis daugiau gimsta ir gyvena žmonių, kilusių iš mišrių šeimų, kuriose tėvai yra skirtingų rasių. Jie gali atrodyti kitaip nei dauguma čia gyvenančių, bet kalba lietuviškai (kai kurie net tarmiškai), be jokio akcento ir save identifikuoja kaip lietuvius. Mūsų automatinė sistema juos priskirtų „kitataučiams“, bet ar jie tikrai nėra lietuviai?
Kitas pavyzdys – žmonės, kurie atrodo taip pat kaip dauguma Lietuvoje gyvenančių, tačiau kalba su akcentu. Mūsų „automatinė sistema“ tokius dažnai priskiria „kitataučiams“. Net dabartinė premjerė Inga Ruginienė sulaukė įtarinėjimų dėl sunkiai girdimo akcento – esą ji galbūt yra „užsislėpusi nelietuvė“. Tačiau daug mišrių šeimų vaikų, net ir tų, kur abu tėvai save laikė rusais, lenkais, baltarusiais ar kitų tautybių atstovais, užaugę Lietuvoje save identifikuoja kaip lietuvius. Ar jie – nelietuviai?
Dar vienas pavyzdys – užsienio lietuvių vaikai, anūkai ir proanūkiai, kurie JAV, Kanadoje, Brazilijoje ir kitur subūrė bendruomenes, išsaugojo lietuvių kalbą, kultūrą, meilę Lietuvai. Gyvendami toli nuo Tėvynės, jie daug prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir jos stiprinimo. Beje, vienas iš jų – mūsų garbingiausias pilietis, du kartus buvęs prezidentu Valdas Adamkus, kuris kalba su akcentu. Ar jis – ne lietuvis?
Galiausiai yra ir tokių žmonių, kurie atrodo kaip dauguma, kalba be akcento, turi lietuviškus vardus ir pavardes, gyvena Lietuvoje – tad mūsų „automatinė sistema“ juos identifikuoja kaip lietuvius. Tačiau jie patys save priskiria lenkams, rusams ar kitai tautybei. Tai kas jie yra, jeigu mūsų „automatinė sistema“ neklysta?
Istorijoje dar painiau
Tai buvo keli pavyzdžiai iš šiandienos perspektyvos, bet jei atsiversime istoriją, pamatysime, kad viskas dar painiau. Kodėl tai svarbu? Todėl, kad ši „automatinė ir neklystanti“ sistema dažnai tampa pagrindiniu įrankiu supriešinti tautas ir valstybes. Be jos būtų sunkiau įsivaizduoti ir Rusijos agresiją prieš Ukrainą, ir gana sėkmingus pastarųjų dienų bandymus kiršinti lietuvius su baltarusių tauta dėl išnykusios valstybės bendro istorinio paveldo.
Keli pavyzdžiai. Vienas jų Zalave, Švenčionių rajone gimęs Juzefas Pilsudskis turbūt svarbiausias ir gerbiamiausias XX a. Lenkijos valstybės politinis veikėjas sukuręs modernią Lenkijos valstybę ir maršalas, „Stebuklu prie Vyslos“ išgelbėjęs ją nuo bolševikų užkariavimo. Nežinau ar įmanoma rasti Lenkijoje miestelį be jo paminklo ar gatvės. Tačiau nors jis buvo svarbiausias Lenkijos politinis veikėjas, save jis laikė lietuviu iki gyvenimo pabaigos 1935 m. gegužės 12 d. Tik jis buvo toks lietuvis, kuris neįsivaizdavo Lietuvos be Lenkijos, kokia ji buvo šimtmečius, o tiksliau nuo Liublino unijos 1569 m. Turbūt todėl jam mūsų šiuolaikinėje įstorijoje neatsirado vietos, nors jo širdis ir palaidota Vilniaus Rasų kapinėse (o kūnas – Vavelio pilyje Krokuvoje).
Visai kitaip susiklostė Adomo Mickevičiaus istorija. Gimė jis Zaosėje, prie Naugarduko, dabartinėje Baltarusijoje, tačiau mūsų nacionalinėje sąmonėje jam atsirado vietos su kaupu. Mickevičius save laikė lietuviu, o Lietuvą įsivaizdavo tik kartu su Lenkija – kaip seną, gerą porą, kurios neįmanoma atskirti. Rašė lenkiškai, daugiausia apie senąją Lietuvą. Jo eilutėse skamba miškai, ežerai, legendos ir papročiai – tarsi kelionių gidas po XIX a. Lietuvą, nors iš tiesų aprašyta daugiausia geografinė Baltarusija.
Ir štai čia prasideda įdomiausia dalis. Kas gi „pasiima“ Mickevičių sau? Lenkai jį vadina didžiuoju romantiku, lietuviai – savo krašto sūnumi, o baltarusiai sako: „palaukit, juk jis gimė pas mus!“ Taip poetas virto savotišku kultūriniu „trijų tautų ginčo obuoliu“.
Tik pats Mickevičius, ko gero, būtų tik palingavęs galva ir nusijuokęs. Jam tokie ginčai būtų atrodę keisti. Jis buvo lenkiškai kalbantis ir rašantis, Baltarusijoje gimęs lietuvis, ištikimas pilietis ir patriotas tos Lietuvos, kuri jau daugiau kaip du šimtmečius gyvena tik mūsų atmintyje.
Tokių pavyzdžių galima pririnkti labai daug. Štai, pavyzdžiui, Mažojoje Lietuvoje ir Klaipėdos krašte gyveno žmonės, kurie save laikė ir vokiečiais, ir lietuviais vienu metu. Čia viskas buvo paprasta: su vaikais kalbi viena kalba, su tėvais – kita, su kaimynu iš dešinės – vienaip, su kaimynu iš kairės – visai kitaip. Ir viskas atrodė natūraliai, be jokių prieštaravimų. Net pokalbiai prie stalo galėjo skirtis: prie arbatos puodelio naudota viena kalba, prie alaus bokalo – jau kita.
Po Antrojo pasaulinio karo daugelis jų buvo prievarta iškelti į Vokietiją, bet vienas kitas liko. Tik čia svarbiausia – jie nebuvo nei tie lietuviai, nei tie vokiečiai, kaip mes juos šiandien bandytume suskirstyti. Jie buvo Mažosios Lietuvos lietuviai – saviti žmonės, lyg tiltas tarp dviejų pasaulių.
Kodėl tai svarbu?
Tai tik keli paimti pavyzdžiai, bet jie šiandien labai svarbūs. Kodėl? Nes šiandien matome, kaip į pasaulio politiką vis grįžta reaktyvus nacionalizmas – tas pats senas triukas, tik naujoje pakuotėje. Vėl ieškoma būdų, kaip žmones padalinti, supriešinti, užkabinti etiketėmis. O tada jau siūloma „grįžti“ į kažkokią šlovingą praeitį, kur, anot jų, viskas buvo tyra, aišku ir, žinoma, „tradicinėmis vertybėmis“ grįsta. Tik bėda ta, kad tokios praeities paprasčiausiai niekada nebuvo.
Iš tiesų kiekviena šalis ir jos žmonės visada turėjo ir turi įvairių praeičių, daug tradicijų, skirtingų vertybių, dabartis ir istorija niekada nebuvo tvarkingai suguldyta į vieną dėžutę. Bet dešiniosios jėgos ir jų „stebuklingi“ receptai siūlo vaikytis fikcijos – sugrįžti į pasaulį, kuris egzistuoja tik agitacinėse kalbose. Trumpai tariant, duoti paprastus (ir visuomet klaidingus) atsakymus į sudėtingas problemas. Ir, žinoma, visa tai daroma ne šiaip sau – o tam, kad būtų galima gauti daugiau politinės galios.
Rezultatas? Žmonės vėl skaldomi dėl išgalvotų nesąmonių. Tai nėra jokia naujiena – istorijoje jau matėme „puikių“ pavyzdžių: nuo raganų medžioklių iki holokausto ar kitų masinio beprotybės protrūkių. Atrodo, kad šiandien tiesiog kartojame seną spektaklį, tik su naujomis dekoracijomis.
Dalykai, kurie dabar atrodo nekalti – pavyzdžiui, tautybės įrašas pase ar Vyčio ženklas ant automobilių numerių – pasikeitus aplinkybėms gali tapti patogia priemone identifikuoti, kuriai iš dviejų privalomų stovyklų priklausai: „su mumis“ ar „prieš mus“.
Identitetas – tai fikcija
Visi šiame straipsnyje pateikti pavyzdžiai neatsirado šiaip sau. Jie rodo, kad mūsų identitetas nuolat kinta ir iš dalies yra fikcija – nors labai svarbi, už kurią žmonės pasiruošia kovoti ar net žūti. Bet tai tik fikcija, ir mes patys sprendžiame, kaip ją formuluoti; patys pasirenkame, kuriai iš šių fikcijų save priskiriame.
Mes negimstame lietuviais, nors gražiai skamba sorbų kilmės poligloto ir filosofijos daktaro Georgo Sauerweino eilėraštis „Lietuvninkai mes esam gimę“ – kurio sutrumpintas variantas, pakeitus „lietuvninkai“ į „lietuvius“, vos netapo Lietuvos himnu po 1918 m. Lietuviais mus užaugina, ir lietuviais mes patys pasirenkame būti. O gal tiesiog praleidžiame gyvenimą nesusimąstydami dėl tėvų pasirinkimo – bet toks nesusimąstymas taip pat yra mūsų pasirinkimas.
Visgi šiandien mūsų identiteto apibrėžimas yra kaip niekad svarbus, nes nuo jo priklauso, kokio dydžio bus Lietuva. Ne, nekalbu apie kvadratinius kilometrus – kalbu apie mūsų šalies stiprybę, gyvybingumą ir, na, bent jau šansą išgyventi XXI amžiuje. Jei svajojate apie Lietuvą, kurią galima sutalpinti į vieno kaimo bendruomenės salę, kur visi vienodai galvoja, atrodo ir, neduok Dieve, net valgo tik cepelinus, tai, sveikiname, Nacionalinio susivienijimo idėjos kaip tik jums!
Įvairūs ir stiprūs ar „gryni“ ir išnykę
Jie, žinoma, prisistato kaip didžiausi Lietuvos patriotai, sergantys už šalį taip stipriai, kad net karščiuoja. Bet, jei jų siaurutis identiteto suvokimas taptų realybe, Lietuva virstų mažiausia ir labiausiai susiskaldžiusia valstybe – piliečiai peštųsi tarpusavyje, kas yra „tikresnis“ lietuvis, o rytiniai kaimynai tuo metu ramiai dalintųsi mūsų ateitį.
O gal eikime kitu keliu? Pripažinkime, kad lietuvio identitetas gali būti spalvingesnis nei mūsų trispalvė. Lietuvis gali turėti kitokią odos spalvą, melstis kitaip, šnekėti su akcentu ar net drįsti būti ir lietuviu, ir, tarkim, ukrainiečiu ar totoriumi vienu metu. Skamba kaip erezija? Gal. Bet toks požiūris Lietuvą ne tik praplečia, bet ir sustiprina.
Ypač dabar, kai mūsų tautiečių skaičius tirpsta greičiau nei ledas ant Šiaurės ašigalio. Įsivaizduokite Lietuvą, kurią jungia bendra kalba ir bendras noras dirbti dėl šios šalies ateities. Skamba kaip svajonė? Ne, tai tiesiog logika. Tokia Lietuva būtų ne tik didesnė, bet ir stipresnė – gal net panaši į Vytauto Didžiojo laikus, kai lietuviai, lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai, rusėnai, žydai, totoriai, karaimai, vokiečiai, latviai ir estai sugebėjo gyventi kartu, kurdami bendrą ateitį, o ne ieškodami, kas „nepakankamai lietuviškas“.
Identitetas nėra iškalta akmenyje ir nesaugomas muziejuje šalia Mindaugo karūnos. Jis kuriamas kasdien – per tai, už kurią futbolo ar krepšinio komandą sergate, kurį miestą laikote savo namais, ar daugiau mėgstate bulvinius blynus ar picas. Kaip apibrėšime savo identitetą, priklauso tik nuo mūsų, tačiau kiekvienas pasirinkimas turi pasekmes.
Siauras identiteto suvokimas gali atrodyti kaip jauki antklodė, po kuria visi vienodi ir niekas nekvestionuoja tavo „lietuviškumo“. Bet tai – tik apgaulingas saugumas. Greitai kintančiame pasaulyje, kur technologijos, migracija ir globalizacija keičia taisykles kasdien, užsidarymas savo kaimo namelyje reiškia tik vieną: stagnaciją ir nykimą. O tai, mielieji, yra tiesus kelias link išnykimo.
Taigi, rinkimės: ar būsime „gryni“, bet išnykę – kaip kitos baltų tautos: prūsai, jotvingiai, kuršiai, sėliai, žiemgaliai, narduviai, skalviai, galindai ir pan. Gal kažkas ateityje galės grožėtis mumis kaip muselėmis (inkluzais) gintare.
Ar norėsime didėti, būti įvairūs ir stiprūs? Sprendimas yra mūsų rankose.
