Einu Vilniaus šaligatviu, mėgaujuosi gražia diena – ir staiga vuuu! Pro mane prašvilpia paspirtukas taip arti, kad net oras pašiaušia visus plaukus. Akimirksnis – ir mintis: „Užtektų vos pasisukti, pakelti ranką – ir viskas. Adios, amigos.“ O jei vietoj manęs čia būtų vaikas? Ar šuo ant pavadėlio? Tokios situacijos visiškai neprognozuojamos. Pastaruoju metu vaikščiodamas miesto šaligatviais jaučiuosi tarsi treniruočių objektas paspirtukų ir el. dviračių vairuotojams. Jie demonstruoja „įgūdžius“ – kuo mažesnis atstumas, kuo didesnis greitis. Pramogos ir adrenalinas – pėsčiųjų saugumo sąskaita. Bet ar taip turėtų būti?
Manau, svarbu tai įvertinti artėjant Europos judumo savaitei ir dienai be automobilio, kuri minima rugsėjo 22-ąją. Ypač verta susimąstyti: ar tai, kas vyksta šiandien mūsų gatvėse, yra tvarios judumo kultūros skatinimas, ar tiesiog chaoso ir nesaugumo kūrimas? Pirmiausia pradėkime nuo taisyklių, galiojančių šiai dienai.
Galiojančios taisyklės
Pagal Kelių eismo taisykles, elektrinėmis mikrojudumo priemonėmis – el. paspirtukais, dviračiais, segvėjais, reidžiais ir pan. – galima važiuoti dviračių takais, dviračių juostomis, o jų nesant – kelkraščiu arba važiuojamąja dalimi. Jomis leidžiama naudotis nuo 16 metų, o nuo 14 metų – tik išklausius specialų kursą ir turint pažymėjimą. Gyvenamųjų kiemų teritorijoje amžiaus ribojimų nėra, tačiau jaunesni nei 10 metų vaikai gali važiuoti tik su suaugusiojo priežiūra.
Vairuotojas privalo turėti tvarkingą stabdį, garso signalą, priekyje – baltą, gale – raudoną žibintą, oranžinius atšvaitus. Tamsiuoju paros metu ar esant prastam matomumui būtina dėvėti ryškiaspalvę liemenę. Visi jaunesni nei 18 metų privalo dėvėti šalmą.
Draudžiama važiuoti pėsčiųjų takais, greitkeliais, vežti keleivius, važiuoti be abiejų rankų ant vairo ar viršyti leistiną greitį. Maksimalus leistinas greitis yra 20 km/h, o važiuojant pėsčiųjų ir dviračių taku, kelkraščiu ar šaligatviu pro pėsčiąjį – ne didesnis kaip 7 km/h (spartus ėjimo tempas).
Transporto priemonės, kurių maksimali galia viršija 1 kW arba konstrukcinis greitis didesnis nei 25 km/h, gali dalyvauti viešajame eisme tik atlikus visas motorinėms transporto priemonėms taikomas privalomas procedūras: atitikties įvertinimą, registraciją, privalomąją techninę apžiūrą ir turint galiojantį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą. Kitaip tariant, tokioms transporto priemonėms galioja tokie patys reikalavimai kaip mopedams ar motociklams.
Kas vyksta realybėje?
Taisyklės aiškios, tačiau realybė – lyg kita planeta, kur visos taisyklės – tik „optional“. Mieste tereikia praeiti keliasdešimt metrų, ir jau matai paauglius (t. y. jaunesnius nei 18 m.) lakstančius be šalmų, susigrūdusius ant vienos priemonės; mažesni vaikai (jaunesni nei 10 m.) važinėja ne kiemuose su tėvų priežiūra, o gatvėse; o „vienos rankos“ vairuotojai – lyg cirko akrobatai: viena ranka laikosi vairo, kita – telefonas. Nesunku pastebėti ir išgėrusius.
Greičiai nepanašus į leistinus – nei važiuojant šalia pėsčiųjų, nei „laisvėje“. Pėsčiųjų takai pavirsta lenktynių trasomis, kur kiekvienas bando tapti Formulės 1 čempionu tarp nieko neįtariančių praeivių. Blogiausia, kad net plika akimi matosi, kiek daug priemonių ignoruoja maksimalios galios ar/ir konstrukcinio greičio taisykles. Iš tiesų, tokios priemonės turėtų turėti numerius, būti registruotos ir važinėti tik kaip mopedai ar motociklai gatvėse, o ne tarp pėsčiųjų.
Daug priemonių sukonstruotos, perprogramuotos arba nusipirktos internetu – realūs jų greičiai dažnai siekia 60–80 km/h, o kartais virš 100 km/h. Miestai ir bekelės pavirsta mini „Fast & Furious“ filmų aikštele: gatvės – lenktynių trasa, parkai – akrobatikos arena, miškai – „off-road“ trasos. Toks pasaulis – tikras rojus adrenalino maniakams, bet visiems kitiems, bandantiems ramiai pasivaikščioti, tai tarsi žengti į chaoso sūkurį: nesaugūs, neregistruoti, taisyklių nepaisantys „bolidai“ skrieja aplinkui, o jūs – tik statistika jų virtualioje lenktynių ataskaitoje.Beje, kaip su statistika? Na, ji renkama… bet, galima sakyti, labiau „kaip pasitaiko“. Pavyzdžiui 2024 m. eismo įvykių, kuriuose dalyvavo paspirtukų vairuotojai ar keleiviai, skaičius – 214, iš jų sunkiai sužeistų – 22, lengvai – 158. Tačiau tai tik paspirtukai; el. dviračių vairuotojų ir keleivių nukentėjo 34, o pėsčiųjų – neaišku, galima tik spėlioti. Kitų el. mikromobilumo priemonių ar nelegalių eismo priemonių įvykių statistikos – nė kvapo. Tad vertinti, ar problema auga, ar mažėja, gana sudėtinga – reikėtų pasitelkti kristalo rutulį.
Kas daroma?
Suprantama, kad šis chaosas jau atkreipė politikų dėmesį, o policija atliko keletą reidų. Pavyzdžiui, Vilniuje per visą vasarą tokių buvo vos trys – ir per porą valandų vienoje vietoje „sužvejota“ apie 100 pažeidėjų. Akivaizdu, problema rimta. Tačiau tik trys reidai po pora valandų per visą vasarą sostinėje? Tikimybė pakliūti beveik nulinė. O baudos… na, juokingos.
Už minėtų taisyklių nesilaikymą elektrines mikrojudumo priemones vairuojantiems asmenims gresia tik 20–40 eurų bauda, o vairavimas neblaiviam – 80–200 eurų. Konfiskavimo galimybės nėra numatytos, net jei priemonė neregistruota, neturi draudimo ar pažeidžia kitas taisykles – nors akivaizdu, kad turėtų būti.
Ka reiktų daryti?
Suprantama, policija ir taip turi ką veikti, o vaikytis kiekvieno el. priemonės vairuotojo – sunkus uždavinys. Tačiau reidų akivaizdu turėtų būti žymiai daugiau, baudos – ne simbolinės, o priemonės, kurioms galioja mopedų ar motociklų taisyklės, bet jos neregistruotos ir laksto pėsčiųjų takais, turi būti konfiskuotos. Be to, tiek mikro mobilumo priemonių registracija (su matomais numeriais ant jų), tiek draudimas turėtų būti privalomi – kaip tai yra Vokietijoje, Prancūzijoje ar Italijoje – nes įvykus eismo įvykiui tokios priemonės vairuotojai dažnai tiesiog pasišalina, palikdami chaosą kitiems.
Ir pabaigai: tikruoju klausimu lieka ne „ar įmanoma“, o „ar mes norime“ – ar norime, kad Vilnius taptų saugiu, tvariu miestu, kuriame einant pasivaikščioti nereikėtų nuolat galvoti, kad prieš išeinant visgi reikėjo parašyti testamentą. Galbūt laikas ne tik stebėti, bet ir imtis veiksmų, kad pėsčiųjų košmaras mieste netaptų norma. Bent jau Vokietijos, Italijos, Prancūzijos, Japonijos, Singapūro ir kitų šalių pavyzdžiai rodo, kad galima ir kitaip.
